Popieriaus gamyboje tik ketvirčiu amžiaus atsiliekame nuo Anglijos
Aukštesnės kokybės ir brangesnis popierius imtas naudoti raštvedyboje ir korespondencijoje. Popierių rankiniu būdu XIII a. pradėjo gaminti Fabriano miesto (Italija) meistrai, pasinaudoję belaisvių arabų žiniomis. Kaip žaliavą jie naudojo lininius ir kitokius skudurus. Vėliau popieriaus gamyba plito Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir kituose kraštuose.
Šių popieriaus gamintojų produkcija buvo geriausia, ji eksportuota į kitas šalis. Štai XIV–XV a. itališkas popierius naudotas Vengrijoje, Slovakijoje ir Suomijoje, o XIV a. pab.–V a. pr. – LDK.
Vytauto kanceliarijoje greta pergamentų rašyta ne tik ant įvairios kokybės itališko, bet ir prancūziško bei vokiško popieriaus.
Vytauto kanceliarijoje greta pergamentų rašyta ne tik ant įvairios kokybės itališko, bet ir prancūziško bei vokiško popieriaus. Būdavo, kad šalyje pirmiau pradėtos spausdinti knygos, o tik po to imta gaminti vietinį popierių leidybos, rašymo, produktų pakavimo reikmėms.
Štai Anglijoje pirmasis popieriaus malūnas atsirado tik 1490 m., vos ketvirtį amžiaus anksčiau nei LDK. Iki tol ir vėliau daug popieriaus į Angliją, kaip ir į LDK, buvo importuojama iš Prancūzijos ir kitų kraštų. Jei 1454 m. Johano Gutenbergo „Biblija“ buvo išspausdinta ant itališko rašomojo popieriaus, tai pirmoji LDK knyga (Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ apie 1525 m.) – ant vokiško popieriaus.
XV a. pab.–XVI a. pr. popierius pradėtas gaminti Lenkijoje (1491 m. Krokuvoje), LDK (1524 m. Vilniuje), Prūsijoje (1524 m. Karaliaučiuje). Popieriaus malūnai priklausė miestiečiams, bajorams ir dvasininkams. Dauguma popieriaus gamybos meistrų – atvykėliai iš Vokietijos. Jie popieriaus gamybą laikė ne amatu, o menu. Meistrai buvo raštingi, ne vienas jų Vakarų Europoje buvo bajoras.
Vidurio ir Rytų Europos popieriaus malūnams teko konkuruoti su aukštos kokybės brangesniu importiniu popieriumi. Įvairiais duomenimis LDK buvo vartojama nuo 20 iki 60 proc. atvežtinio popieriaus iš Lenkijos (Krokuvos, Liublino), Karališkosios Prūsijos, Vokietijos bei kitų kraštų, o LDK ir Karališkosios Prūsijos (Gdansko) meistrų gamybos popierius, kaip rodo vandenženkliai, pasiekdavo Rusiją, Suomiją.
Popierius iš pūdytų skudurų
Popieriaus rankiniu būdu iš skudurų gamybos technologija vadinamu „itališku būdu“ nesikeitė iki XVIII a. pab.–XIX a. pr., kai popierius pradėtas gaminti mašininiu būdu iš medienos. Tokia technologija naudota visose šalyse (ir LDK).
LDK buvo vartojama nuo 20 iki 60 proc. atvežtinio popieriaus iš Lenkijos (Krokuvos, Liublino), Karališkosios Prūsijos, Vokietijos bei kitų kraštų, o LDK ir Karališkosios Prūsijos (Gdansko) meistrų gamybos popierius, kaip rodo vandenženkliai, pasiekdavo Rusiją, Suomiją.
Minėtini du XVII a. išradimai: popieriaus masei pjaustyti pradėtas naudoti volas su peiliais – olanderis (Lenkijoje jis naudotas nuo XVIII a. I ketv. pab., LDK – nuo XVIII a. vid.). Gautą masę, prieš pilant į formas, pradėta šildyti, todėl popieriaus buvo gaminamas kelis kartus greičiau).
Siekiant pagaminti daugiau ir pigesnio popieriaus spaudai (knygoms, laikraščiams, žurnalams), nuo XVII a. antros pusės jo kokybė prastėjo, didėjo popieriaus rūgštingumas ir mažėjo atsparumas atmosferos poveikiui. Tokiam popieriui rečiau naudoti vandenženkliai.
Popieriaus gamybai buvo naudojami daugiausia lininiai, medvilniniai, vilnoniai ir šilkiniai skudurai, o XVIII a. – ir kanapių pluoštas. Skudurai popieriaus pramonėje buvo strateginė prekė, kai kurios šalys drausdavo jų eksportą. Didesni popieriaus malūnai naudodavo iš įvairių šalių supirktus skudurus. Lininė balta drobė tiko geriausiam – baltam popieriui. Paprastam – rudam pakavimo popieriui, kartonui gaminti naudoti šiurkštesni lininiai ir vilnoniai skudurai. Rašymui – vidutinės kokybės popierius.
Skudurai pirmiausia būdavo rūšiuojami pagal spalvą, rūšį, kokybę. Paskui jie būdavo plėšomi, daužomi kūjais, skalaujami vandeniu, balinami, o gauta masė pūdoma, malama iki tirštos konsistencijos. Kuo skaidresnis vanduo naudotas, tuo popierius gaudavosi baltesnis.
Po to masė buvo verdama, rankiniu būdu semiama sietais, išimti lapai buvo perdengiami specialaus audeklo gabalais (jų turėta iki kelių šimtų) ir spaudžiami sunkiu presu. Išėmus audeklo gabalus, pradžiūvę vėl lyginti spaudžiant presu nuo vieno iki kelių kartų. Paskui sulipę popieriaus lapai (po 4–5) būdavo iškabinami ant virvių ir džiovinami, vėliau šlifuojami akmenimis, kūjais, pjaustomi, trumpam pamerkiami į klijus (jei popierius skirtas rašymui), dažomi, rūšiuojami.
Apdorojant skudurus buvo naudojami natūralūs polimerai – celiuliozė iš augalinio pluošto, perdirbtų skudurų ir įvairūs balinimo bei kiti priedai. Ne veltui popieriuje randama šarmo – kalcio hidroksido – pėdsakai. Jis susidarydavo iš kalkių – potašo alūno, naudoto gyvulinių klijų (želatinos) stabilizavimui popieriaus paviršiuje. Kalcio hidroksidas lėmė popieriaus patvarumą ir tvirtumą.
Neaiškios pirmojo malūno LDK įkūrimo aplinkybės
Popieriaus malūnai neretai būdavo perdaryti iš grūdų malūnų, tačiau jie visuomet stovėjo prie upių ar kanalų. Skudurams apdoroti reikėjo vandens jėga varomų mechanizmų, o nešvarumams ir įvairiems dažams išplauti – daug skaidraus vandens.
LDK popieriaus malūnai paplito nuo XVI a. I ketv. pabaigos. Jų istoriją nušvietė LDK popieriaus istorijos tyrėjas Edmundas Laucevičius (1906–1973). Tyrimai nebuvo pratęsti, todėl iki šiol neaiškios yra net pirmojo popieriaus malūno LDK, kurį 1524 m. valdovas leido pastatyti Vilniuje, prie Vilnios upės, įsteigimo aplinkybės.
Jis turėjo stovėti Pavilnyje, iš vilniečio burmistro Leono Krilavičiaus pirktoje žemėje, tarp Vilniaus vaivados (valdytojo ir karo vado) malūno ir miestiečio Charitono Chacutičiaus palivarko (nedidelio dvaro). Leidimas statybai buvo duotas meistrui iš Šveicarijos.
Jis turėjo stovėti Pavilnyje, iš vilniečio burmistro Leono Krilavičiaus pirktoje žemėje, tarp Vilniaus vaivados (valdytojo ir karo vado) malūno ir miestiečio Charitono Chacutičiaus palivarko (nedidelio dvaro). Leidimas statybai buvo duotas meistrui iš Šveicarijos, tačiau neaiškus jo asmenvardis. Jo pavardė „Karulius Wernart“ rusėniškame Lietuvos Metrikos akte gali būti iškraipyta.
Kitame akte jis įvardijamas kaip „Savernartas“ (pasak istoriko Romualdo Firkovičiaus, tai galėtų būti „San Vernart“).
Anot E. Laucevičiaus, buvo duoti du leidimai dviem giminaičiams (nors mažai tikėtina). Regis, abiejuose 1524 m. Lietuvos Metrikos aktuose minimas tas pats asmuo. Dėl žaliavos surinkimo ir produkcijos realizavimo problemų popieriaus malūnai paprastai veikdavo tolokai vieni nuo kitų. Reikia pritarti E.Laucevičiui, jog betarpiško ryšio tarp popieriaus malūno ir P.Skorinos spaustuvės nebuvo.
Krokuvoje Žygimanto Senojo išduotas aktas simbolizuoja popieriaus gamybos Lietuvoje pradžią, žymi svarbios civilizacijos naujovės, siejamos su raštu ir knygų spausdinimu, pradžią LDK.
Be Vilniaus, kurio apylinkėse prie Vilnelės upės iki XVIII a. pab. įvairiu metu veikė keliolika popieriaus dirbtuvių, popieriaus malūnai anksčiausiai pastatyti XVI a. 7 dešimtmetyje Nesvyžiuje, 1578 m. – Kaune, Smurgonyse – apie 1590 metus.
XVII amžiaus antroje pusėje-XVIII a. iš viso LDK veikė apie 80 popieriaus malūnų. Tačiau popieriaus gamyba, kaip ir visos pramonės raida LDK, buvo lėta. Popieriaus gamybą žlugdė karai: mediniai malūnai būdavo sudeginami, įrengimai – suniokojami, meistrai ir jų pagalbininkai išsisklaidydavo. Sumažėdavo ir popieriaus paklausa.
Didesnės popieriaus įmonės (manufaktūros) atsirado XIX a. pirmoje pusėje. Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje rankiniu būdu popieriaus gamyba vyko iki XIX a. antros pusės.
