Ne kiekvienas puškorius mokėjo atlikti visus minėtus darbus, tačiau jie visi priklausė socialinei terpei, kurioje telkėsi to meto sudėtingiausios technologinės karybos žinios. Šio amato subtilumas lėmė tai, kad tarp puškorių pasitaikydavo net kilmingų žmonių.
Lietuvoje kilmingam luomui priklausantys puškoriai išnyko, regis, tik XVI a. II pusėje, kai „negarbingas“ amatas pasidarė nesuderinamas su bajorų luomo teisėmis.
Pirmieji Lietuvos puškoriai buvo vokiečiai, jie pasirodė apie 1382 m., kai LDK imta naudoti patrankas.
Prie puškorių tarnybos kartais būdavo priskiriami ir asmeniškai nelaisvi valstiečiai, mokėdavę meistrauti, išgauti salietrą ir pasigaminti paraką. Bet dauguma puškorių buvo laisvai samdomi amatininkai.
Pirmieji Lietuvos puškoriai buvo vokiečiai, jie pasirodė apie 1382 m., kai LDK imta naudoti patrankas. Netrukus puškoriaus amato pramoko ir vietiniai gyventojai.
Tarp 1410 m. Marienburgą apgulusios LDK kariuomenės puškorių buvo rusas. Nors Vytautas liepė jam iš anksto nukapoti kojų pirštus, kad nepabėgtų, jis vis vien paspruko į Marienburgą. Tada daug žalos padarė karaliaus Jogailos žmonės, „nes jų sumanymus gerai žinojo“.
Ir vėlesniais amžiais LDK puškoriai liko įvairiataute publika. Nuo XV–XVI a. LDK atsirado puškorių iš Lenkijos ir Čekijos. Jie sudarė rimtą konkurenciją vietiniams, prasčiau savo amato paslaptis išmaniusiems puškoriams.
Gyvoji artilerija
Įsikūrę svarbesnėse LDK pilyse arba jų kaimynystėje, puškoriai prižiūrėdavo patrankas, gamindavo paraką, o pavojaus metu šaudydavo iš patrankų. Puškorių poreikis ūmiai išaugdavo karų metu. Taikos metu užtekdavo minimalaus puškorių skaičiaus.
Likę be tarnybos ar jos negaunantys puškoriai traukdavo į kitus kraštus. Artėjant ir prasidėjus karui dėl Livonijos (1558–1583), iš Lenkijos karalystės į LDK buvo gabenami ne tik karo padargai, amunicija, bet ir siunčiami puškoriai bei kiti amatininkai.
Didžiausios puškorių grupės po 50 ir 40, neskaičiuojant puškorių pagalbininkų, buvo pasiųstos 1564 ir 1567 metais. Tai buvo marga minia. Puškoriai vokiečiai buvo kilę iš Vokietijos ir Lenkijos miestų – Drezdeno, Niurnbergo, Gdansko, Torunės, Marienburgo ir kitų. Lenkai – iš Krokuvos, Kališo, Konino, Sochačevo. Čekai ir moravai – iš Prahos, Pilzeno, Bratislavos ir kitų miestų. Vienas 1563 m. į tarnybą Krokuvoje priimtas ir į Vilnių išsiųstas puškorius buvo iš Vilniaus kilęs Jonas Nedleris.
Puškorių judėjimas nebuvo tik jų asmeninis reikalas. Galima kalbėti ir apie jų organizuotą judėjimą. Įstojęs į didžiojo kunigaikščio tarnybą, puškorius duodavo (bent nuo Žygimanto Augusto laikų) priesaiką, kuria pasižadėdavo ištikimai tarnauti visur, kur tik jį valdovas pasiųs. Prisaikdinimu siekta apsisaugoti nuo puškorių dezertyravimo. Tokių dalykų pasitaikydavo. Štai 1524 m. Polocko puškorius Steponas paspruko į Maskvą.
Puškorių pajamų šaltiniai
Puškorių atlyginimas ir tarnyba buvo glaudžiai susiję. Puškoriaus atlyginimo dydį lėmė jo kvalifikacija. Štai XVI a. viduryje Polocke tarnavusiems puškoriams buvo mokamas 6, 10, 12, 15, 20 kapų grašių atlyginimas, nors kiekvienas dirbo tą patį darbą – gamino paraką. Pasitaikydavo atvejų, kad skirtingus darbus dirbę puškoriai gaudavo vienodą atlyginimą.
Vidutinis eilinio puškoriaus atlyginimas siekdavo 15 kapų grašių ir keletą sieksnių medžiagos. Tiesa, atlyginimai puškoriams dažnai vėluodavo arba nebūdavo mokami metų metais.
Vidutinis eilinio puškoriaus atlyginimas siekdavo 15 kapų grašių ir keletą sieksnių medžiagos. Tiesa, atlyginimai puškoriams dažnai vėluodavo arba nebūdavo mokami metų metais. Toks pilių seniūnų aplaidumas neigiamai veikė bendrą artilerijos parko būklę.
Kovojant su šia blogybe, Žygimanto Augusto laikais dažnai puškoriams metinis atlyginimas būdavo mokamas Vilniuje, Naujųjų metų dieną. Į sudėtingas padėtis pakliuvę puškoriai versdavosi nelegalia alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba arba išgyvendavo iš dviejų valakų, kuriuos jiems, kaip valdovo amatininkams, suteikdavo provincinių arba periferinių pilių seniūnai.
Puškorių elitą sudarydavo patrankų liejikai. XVI a. viduryje liejikui Petrui Gurlemusui Žygimantas Augustas skyrė 80 kapų grašių metinį atlyginimą. Už tokią „bajorišką“ sumą būdavo galima nusipirkti nedidelį dvarelį.
Tiek kainuodavo vidutinio sunkumo ir lauko kautynėms, ir pilių apgulčiai tinkama patranka – importinis falkonetas.
Griausmingoji „Lakštingala“
Svarbiausia Lietuvos patrankų liejimo įmonė veikė maždaug nuo 1552 m. ir buvo įsikūrusi Vilniuje, spėjama, Gedimino prospekto rajone, kur dabar stovi Lietuvos banko centriniai rūmai. Kartais patrankos būdavo nuliejamos ir kitose LDK vietovėse.
 |
| Toje vietoje, kur dabar stovi centrinis bankas, XVI a. buvo LDK patrankų liejykla. |
Štai 1569 m. Vitebsko vaivada Stanislovas Pacas savo lėšomis nuliejo ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui dedikavo tris siendaužes patrankas, pavadintas „Slibinu“, „Lakštingala“ ir „Raudonu Gaidžiu“. Kai kuriose LDK pilyse puškoriai gamindavo šautuvus, panaudodami šaltkalvystės techniką. Taip pat jie gamindavo ir kulkas bei sviedinius.
Paprastai kiekvienas puškorius turėdavo pagalbininką, kuris ilgainiui tapdavo visateisiu puškoriumi. Puškoriaus amatą vaikai dažnai paveldėdavo iš tėvų. Svarbių pilių (pvz., Vilniaus) puškoriai susiorganizuodavo į bendruomenę.
Mūsų laikus pasiekė „Karaliaus Žygimanto Augusto straipsniai puškoriams“, galioję Lenkijoje ir LDK. Jie reglamentavo puškorių kasdienį gyvenimą, o iš kitų amatininkų cechų perimti kolegiški santykiai tarp „meistro“ ir „mokinio“, bendra kasa, bendros puotos ir laidotuvės leidžia kalbėti apie puškorių cechinę organizaciją, o gal net ir apie puškorių cechą.
Lietuvos puškorių istorija ištirta netolygiai. Šiandien geriausiai pažįstami XVI a. puškoriai. Įdomi turėtų būti Stepono Batoro bei Zigmanto ir Vladislovo Vazų laikų puškorių istorija.
