Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) nuo seno galiojo privaloma karinė tarnyba, tačiau tik nedidelė visuomenės dalis (bajorai) vykdė ją tik karo metu. Ilgainiui bajorai ėmė vengti karinės prievolės, sutikdami mokėti didesnius mokesčius samdiniams samdyti. Per visą XVIII a. ATR kariuomenė nebuvo didesnė kaip keliolika tūkstančių karių.
Elgetų kariauna
Tik 1788 m. pabaigoje ATR seimas nutarė padidinti kariuomenę iki 100 000 karių. Nuspręsta įvesti rekrūtų prievolę. Jau po kelių mėnesių seimas priėmė nutarimą dėl rekrūtų rinkimo. Pirmaisiais rekrūtais tapo miestuose gyvenantys valkatos, elgetos, iš neaiškių pajamų gyvenantys asmenys. Už rekrūtų rinkimą atsakingiems karinių dalinių vadams buvo griežtai uždrausta imti į rekrūtus amatininkus, jų pameistrius, į miestą atvykusius valstiečius, tarnus, turinčius raštiškus dvarininkų patvirtinimus apie jų priklausomybę. Nustatyta, kad asmuo, išdavęs fiktyvų liudijimą apie asmens priklausomybę, bus baudžiamas 300 auksinų bausme, iš kurių pusę numatyta perduoti įskundusiajam, o kitą pusę – rekrūtų reikmėms.
Pirmaisiais rekrūtais tapo miestuose gyvenantys valkatos, elgetos, iš neaiškių pajamų gyvenantys asmenys.
1789 m. pabaigoje seimas priėmė naują nutarimą, kuriuo nustatė bendrą rekrūtų ėmimo tvarką. Iš valstybinių, karališkųjų, bažnytinių valdų ir miestų turėjo būti pristatyta po vieną rekrūtą nuo penkiasdešimties dūmų, o iš privačių valdų – po vieną rekrūtą nuo šimto dūmų. Naujieji rekrūtai turėjo tarnauti pėstininkų daliniuose, o kavalerijos daliniai, kuriuose tarnavo bajorai, ir toliau buvo komplektuojami samdant karius.
Paimti Lietuvoje rekrūtai tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, o paimti Lenkijoje – Karūnos kariuomenėje. Nutarime nurodyta, kad rekrūtai pagal galimybę tarnautų tame pačiame paviete ar vaivadijoje, kurioje jie iki tol gyveno.
Rekrūtas turėjo būti tarp 18 ir 35 metų, sveikas, ne mažesnio kaip 164 cm ūgio. Jis privalėjo tarnauti nuo 6 iki 8 metų. Pasibaigus tarnybos laikui, kareivis, nors ir būtų pageidavęs, negalėjo būti paliktas tarnauti be savininko sutikimo. Buvusiam kareiviui buvo suteikta minimali galimybė gauti asmeninę laisvę: „Norint paskatinti mūsų valstiečius karinei tarnybai, suteikiame asmens laisvę visiems kareiviams, kurie, gavę savininko raštišką leidimą, ištarnavo 12 metų, o tarnybos metu nebuvo savavališkai pasišalinę iš dalinio ir neįvykdė kriminalinių nusikaltimų.“
Mažai bajorų valdė įstatymu numatytą dūmų skaičių, todėl jie turėjo jungtis, kad jų bendras valdomų dūmų skaičius siektų 100. Tuomet bajorui, pristačiusiam rekrūtą, kiti bajorai už kiekvieną savo turimą dūmą privalėjo sumokėti po 2 auksinus. Nustatytu laiku nepristatę rekrūto asmenys turėjo mokėti 200 auksinų, jei pakartotinai to nepadarydavo, bauda buvo dukart didesnė.
Sukilėlių pajėgos
Po 1792 metų karo su Rusija visi Ketverių metų seimo (1788–1792) priimti įstatymai buvo panaikinti, tarp jų – įstatymas dėl rekrūtų prievolės.
Rekrūtų prievolė buvo atnaujinta prasidėjus 1794 m. sukilimui. Lietuvos Aukščiausioji Tautinė taryba kreipėsi į Lietuvos gyventojus: „Tam, kad amžiams užsitikrintume Respublikos laisvę, savarankiškumą, nepriklausomybę, būtina padidinti mūsų tautines ginkluotąsias pajėgas, [...] todėl yra neatidėliotina būtinybė duoti rekrūtus reguliariai kariuomenei. Rekrūtai turi būti sveiki, ne jaunesni kaip 18 ir ne vyresni kaip 45 metų. Dvarininkai, neapsunkindami savo valstiečių, privalo jiems duoti po dvi poras marškinių, dvejas drobines kelnes, švarką ar kitą drobinį drabužį, taip pat kirvį, batus.“ Ižde stigo pinigų, todėl dvarininkai, pristatydami rekrūtą, privalėjo duoti 100 auksinų arba maisto produktų už tokią sumą rekrūto išlaikymo pradžiai.
Sukilimui prasidėjus, Lietuvoje vienas rekrūtas turėjo būti pristatytas iš 25 valstiečių dūmų. Tačiau iš tikrųjų karinę tarnybą, ne tokią ilgą kaip reguliarioje kariuomenėje, o tik sukilimo metu turėjo atlikti daugiau vyrų. Lietuvos Aukščiausios Tautinės Tarybos nutarimu iš 5 valstiečių dūmų buvo pristatomi vadinami savanoriai. Toks rekrūtas–savanoris turėjo būti ginkluotas tiesintu dalgiu, ietimi su ilgu kotu arba kirviu. Jis privalėjo tarnauti savo parapijos ar pavieto sukilėlių daliniuose, o jo išlaikymu ir maitinimu turėjo rūpintis tų 5 dūmų, už kuriuos jis atliko karinę prievolę, valstiečiai.
„Savanorį“ turėjo pristatyti ir smulkūs bajorai, neturintys jiems priklausančių valstiečių dūmų. Penki tokie bajorai privalėjo išruošti pavieto sukilėlių ginkluotosioms pajėgoms vieną raitelį su žirgu, ginkluotą kardu, pistoletais ir ietimi, pasirūpinti jo išlaikymu sukilimo metu.
Sukilimui pralaimėjus, Rusija, Prūsija, Austrija pasidalijo Abiejų Tautų Respublikos teritoriją, o jos gyventojai buvo imami į svetimas kariuomenes, dažniausiai dar sunkesnėmis sąlygomis.
