Kartu gyvavo ir didžioji šeima, sudaryta iš dviejų ar trijų kartų artimųjų: tėvų, senelių ir savo šeimų nesukūrusių brolių bei seserų.
Tarp mažosios ir didžiosios šeimos griežtų skirtumų nebuvo – jos beveik tapačios struktūros, o ūkininkavimo pobūdis, valdovui lengviau įvykdomos prievolės ar sumokami mokesčiai, žemėvaldos ir turto valdymo bei paveldėjimo specifika neleido (gal nebuvo gyvenimiško poreikio) didžiajai skaidytis į mažąsias. XIV amžiaus namo dydžių skirtumai – nuo 9 m2 iki 44 (68) m2 – gali paliudyti gyvenimą ir didžiąja, ir mažąja šeima.
Pagonis baltus (ypač prūsus) XIII a. I p. ir vėliau krikščionys kaltino daugpatyste, tačiau lietuvių šeima buvo monogaminė. Kaltinimus metantys krikščionys rašytojai netoleravo arba nesuprato tokių pagoniškų šeimos papročių: vedybinių mokesčių nuotakos šeimai („nuotakos pirkimas“), lengvai įvykdomų skyrybų ir galimybės sudaryti naują santuoką, vergių pirkimo kūniškiems poreikiams tenkinti, sanguliavimo papročio, našlių globos.
Kaltinimus metantys krikščionys rašytojai netoleravo arba nesuprato tokių pagoniškų šeimos papročių: vedybinių mokesčių nuotakos šeimai („nuotakos pirkimas“), lengvai įvykdomų skyrybų ir galimybės sudaryti naują santuoką, vergių pirkimo kūniškiems poreikiams tenkinti, sanguliavimo papročio, našlių globos.
Giminės nuosavybės ryšiai
Emocijos ir jausmai tuo metu nebuvo svarbiausias naujos šeimos kūrimo motyvas. Tai – turtinis sandoris, už kurio slypėdavo platesni giminės turtiniai, ūkiniai ir socialiniai interesai. Vedybų metu šeimos (giminės) „keisdavosi“ kuo lygesnės vertės nuosavybės dalimis, kad nenukentėtų materialiai: nuotakos kraitis tekdavo jaunikio šeimai (giminei), o jaunikio krienos mokestis – žmonos šeimai.
Šeimos ir giminės ūkiniai, socialiniai ir kariniai interesai Lietuvoje ilgą laiką buvo glaudūs, todėl giminė tam tikromis sąlygomis turėjo nemažai teisių į šeimos nuosavybę. Giminė varžė šeimos žemės ir kitos nuosavybės perleidimą svetimiems, turėjo teisių susigrąžinti kadaise kitiems atitekusią nuosavybę. Kai šeimoje nelikdavo tiesioginių nuosavybės paveldėtojų, žemė ir turtas atitekdavo šoninių linijų giminaičiams, kartais tolimiems.
Moterų nuosavybės šeimoje valdymo ir paveldėjimo teisės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochoje buvo siauresnės nei vyro, o tai aiškus liudijimas, kad ši padėtis paveldėta iš pagoniškų laikų.
Tėvo nuosavybę dukterys tiesiogiai paveldėdavo tik tada, jei nebūdavo brolių, bet motinos turtą – po lygiai su broliais. Iš bevaikio velionio brolio žemių sesuo gaudavo tik dalį jo disponuotos motinijos, bet po lygiai su broliais. Tekinamoms dukterims iš kilnojamojo turto išskiriamą kraitį tėvas ar broliai duodavo nuo ketvirtadalio tėvonijos.
Kraičio galėdavo ir neskirti. Į vyro giminę kraitį atsinešusi nuotaka įgydavo savo atskirą turtą, jei vyras iš savo nuosavybės jai užrašydavo dovį (įkraitį, вено) – trečdalį vyro viso nekilnojamo turto. Tokią motinos nuosavybę, kaip motiniją, paveldėdavo jos vaikai, jei vaikų nesusilaukdavo – jos giminė.
Netekėjusi našlė iki vaikų pilnametystės valdydavo visą šeimos nuosavybę ir vykdydavo karo tarnybos reikalavimus. Kai vaikai užaugdavo, jai likdavo dovio žemės arba vaikų išskirta dalis, jei dovis būdavo neužrašytas.
Vyras galėdavo neužrašyti dovio žmonai, tada jos kraitis įsiliedavo į jo nuosavybę. Jei moteris tapdavo našle ir tekėdavo antrą kartą, iš vyro nuosavybės ji atgaudavo savo atneštą kraitį kaip vainikinę (vainikas, венец).
Iš bendro vyro ir žmonos turto (įgyto ir užtarnauto), vyrui nepalikus testamento, našlė paveldėdavo trečdalį, o likęs tekdavo po lygiai vaikams. Bevaikė našlė šį turtą galėdavo užrašyti bet kam, jei to nepadarydavo, per pusę paveldėdavo abiejų sutuoktinių giminės.
Šeimos galva
Suvaržytas moterų nuosavybės valdymas, neginčijamas nekilnojamo ir kilnojamo turto paveldėjimas vyriška linija bei fragmentais atkuriami vidiniai pagoniškos lietuvių šeimos santykiai įrodo dominuojantį vyro vaidmenį šeimoje ir giminėje. Šis vaidmuo pastebimas nuo I tūkstantmečio.
Antropologiniai tyrimai atskleidžia, kad vos kelerių metų berniukai bendruomenėje sulaukdavo didesnio dėmesio, o sulaukę 5–7 metų iš motinos globos pereidavo į bendraamžių grupę ir pradėdavo mokytis vyriškų įgūdžių. 11–12 metų paaugliai būdavo ruošiami tapti vyrais: kariais, žemdirbiais, vadais. Jie lavinti fiziškai.
Bendruomenei jų įgūdžiai buvo gyvybiškai reikšmingi, todėl jais buvo rūpinamasi labiau nei mergaitėmis. Jaunuoliams buvo sudaromos geresnės gyvenimo sąlygos. Apie dvidešimtuosius gyvenimo metus vaikinai tapdavo vyrais, vesdavo dažniausiai jaunesnes merginas. Jos pirmo vaiko neretai sulaukdavo penkiolikos metų, ne vienai pirmas gimdymas baigdavosi mirtimi.
Todėl vyrai vesdavo ne vieną kartą. Vyrai, jei sulaukdavo 20 metų, gyvendavo keleriais metais ilgiau nei moterys. Vyrų vaidmenį visuomenėje iliustruoja jų kaulų ir sąnarių pažeidimų pobūdis.
Pažeidimai, ypač dešinės rankos, atsirasdavo dėl dažnų plačių mostų: mosavimo kirviu, sunkiu darbo įrankiu, ietimi. Nustatyti stuburkaulio pakitimai susiję su sunkiais žemės ūkio darbais ir gyvulių auginimu.
Mažiausiai dėmesio šeimoje sulaukdavo kūdikiai. Juos numarindavo arba sunaikindavo pirmus Pirmiausia žudydavo naujagimes mergaites.
I tūkst. II pusėje daugėjo vyrų traumų, du trečdaliai jų – smurtinės, kilusios dėl konfliktų su kitomis šeimomis, giminėmis, bendruomenėmis. Vyrų vaidmuo visuomenėje pastebimai augo ne tik ūkio veikloje, bet ir socialinėje bei karinėje organizacijoje.
Jei berniukas būdavo ruošiamas tapti šeimos maitintoju ir kariu, tai mergaitės – žmonomis ir motinomis.
Mergaitės įsiliedavo į namų ūkio veiklą, išmokdavo būtiniausių įgūdžių. Moterims tekdavo namų ūkio darbai – tai rodo antropologų nustatyti pakitimai liemens srityje. Moterys gimdydavo keturis ar šešis kartus, bet pilnametystės I tūkst. sulaukdavo vos du ar trys vaikai šeimoje, XIV a. – trys ar keturi.
Mažiausiai dėmesio šeimoje (giminėje) sulaukdavo kūdikiai. Juos numarindavo arba sunaikindavo pirmus – ne vien dėl badmečio, bet ir dėl sunkios materialinės šeimos padėties, apsigimimų, menkos naujagimio išvaizdos. Pirmiausia žudydavo naujagimes mergaites. Krikščionių misionieriai, Bažnyčia kovojo su infanticidu (lot. vaikų žudymas) nuo pirmų pagonių baltų krikšto dienų.
Vyrai ir moterys visuomenėje įgytą padėtį, jei išgyvendavo, imdavo prarasti baigiantis keturiasdešimtiems gyvenimo metams.
