Architektūrine prasme dvaras reiškė vietovę su rezidencine pilimi ar rūmais. Bet būta ir institucinės dvaro reikšmės. Dvaras – tai žmonės, suskirstyti į valdovui ir valstybei reikalingus padalinius.
Nuo XVI a. vid. beveik visą šimtmetį, ypač Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdymo metais (1544–1572) privilegijuotu centru ne tik LDK, bet ir Lenkijos Karalystėje buvo Vilnius.
Tai buvo Vilniaus dvaro „aukso amžius“. Tuomet sukurta viena didžiausių plotu ir apimtimi valdovo rezidencija. Vilniuje iki XVII a. vid. atvykus reziduoti valdovui funkcionavo gausus dvaras.
Nuo XVI a. vid. beveik visą šimtmetį, ypač Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdymo metais (1544–1572) privilegijuotu centru ne tik LDK, bet ir Lenkijos Karalystėje buvo Vilnius.
Labiausiai vertinti kalviai, staliai ir sodininkai
Vieną dvaro grupę sudarė jame tarnavę amatininkai. Valdovų dvarų sąskaitų knygose jie įvardijami lot. artifices arba lenk. rzemieślnicy. Dvaro hierarchijoje amatininkai užėmė vieną paskutiniųjų pozicijų, sąrašuose vardyti po dvaro pareigūnų, dvariškių ir individualiai apmokamų tarnautojų.
Tačiau tai nereiškė, kad jie buvo prastai apmokami. Kartais jie gaudavo geresnį atlygį nei valdovo žemesnieji dvariškiai. Skirtingu metu ir skirtingų valdovų dvaruose dirbusių amatininkų ir profesijų skaičius kito. Visus juos galima išskirti į tris pagrindines grupes.
Svarbiausią ir geriausiai apmokamą grupę sudarė nedidelis būrys įvairių profesijų atstovų, nuolat dirbančių dvare už pastovų atlyginimą. Nepriklausydami cechų organizacijoms, jie visuomet buvo valdovo aplinkoje.
Štai kalviai ir staliai Žemutinės pilies teritorijoje turėjo atskiras dirbtuves. Algą jie gaudavo kas ketvirtį. Jiems buvo duodami maistpinigiai, audiniai aprangai. „Sėslūs“ amatininkai buvo sodininkai. Jų darbas ypač vertintas Žygimanto Augusto rezidavimo Vilniuje laiku, kai buvo tvarkomi senesni ir kuriami nauji sodai.
Buvo pasamdyti užsieniečiai: 1546 m. darbą pradėjo sodininkas italas Jonas, kanalų prižiūrėtojas Petras Bohemietis, Viršupyje dirbęs vokietis Jonas ir kiti.
Antrą grupę sudarė valdovo amatininkai, samdyti atskiriems darbams arba nuolatinei dvaro priežiūrai. Už metinį atlyginimą ar privilegijas jie atlikdavo sutartyse numatytus statybos ir remonto darbus. Kalviai, šaltkalviai, dailidės, staliai, mūrininkai ir krosnininkai prižiūrėjo Vilniaus valdovų rūmų statinius, juos tvarkė bei remontavo.
Tarp jų būta užsieniečių, retsykiais ilgesniam laikui pasilikdavusių LDK sostinėje. Tapytojas iš Bochnios Martynas Ostrovskis 1554 m. kartu su kitais Krokuvos meistrais dirbo Valdovų rūmuose. Čia 1556 m. už 200 kapų grašių jis net įsigijo namą.
Būta ir atsitiktinius užsakymus vykdžiusių meistrų. 1544–1547 metais toks Jonas Čigonas puošė patrankas.
Trečiai grupei priklausė konkretiems darbams trumpai samdyti vietos amatininkai. Jie priklausė įvairiems Vilniaus cechams. Štai valdovo auksakalys Stanislovas Rachnevičius 1561 m. buvo atleistas nuo paklusimo pilies ir miesto teisei bei auksakalių cechui ir kitų prievolių. Jis, kaip valdovo amatininkas, įpareigotas dirbti valdovui.
Įvairūs amatininkai nuolat dirbo greičiausiai jau Kazimiero Jogailaičio dvare. Tarp tokių buvo valdovo siuvėjai, kalviai, tvarkę Kazimiero miegamojo spyną ir raktą. Pastovios išmokos siuvėjams, batsiuviams ir kalviams rodo nuolatinę jų priklausomybę XV a. pab. – XVI a. pr. Aleksandro Jogailaičio dvarui Vilniuje.
Nuo skalbėjos iki liūtų dresuotojo
Įvairūs amatininkai nuolat dirbo greičiausiai jau Kazimiero Jogailaičio dvare. Tarp tokių buvo valdovo siuvėjai, kalviai, tvarkę Kazimiero miegamojo spyną ir raktą.
Nuolatinės išmokos siuvėjams, batsiuviams ir kalviams rodo nuolatinę jų priklausomybę XV a. pab. – XVI a. pr. Aleksandro Jogailaičio dvarui Vilniuje.
Šiam valdovui pradėjo tarnauti ir pirmieji auksakaliai. Daugiausia įvairių amatininkų dirbo Žygimanto Augusto dvare.
Paskutiniajam Jogailaičiui tarnavo ne mažiau kaip 65 dvaro amatininkai. Tai buvo tradicinių amatų atstovai: auksakaliai, siuvėjai ir siuvinėtojai, batsiuviai, palapinių siuvėjai, kalviai ir šaltkalviai, šarvininkai, ginkladirbiai, kardininkai, skydų gamintojai, liejikai, staliai ir dailidės, baldžiai, kubiliai, balniai, šikšniai, kailiadirbiai, laikrodininkai, tapytojas.
Prie amatininkų priskirti ir sodininkai (daržininkai) bei skalbėjos (buvo ir skalbėjų vyrų), architektas, kaminkrėtys, kanalų meistras, grioviakasys. Skalbėjai Oleksinai prie Valdovų rūmų buvo pastatytas ir atskiras namas.
Tarp egzotiškų profesijų galima išskirti plunksnų kompozicijų meistrus, liūtų prižiūrėtoją ir dresuotoją Bernardą, kuris į Vilnių atvyko 1546 m. kartu su liūtu. Čia gyvūnų dresuotojas ir mirė 1548 metais.
Vienu metu valdovo dvare tarnavo nuo 13 iki 28 amatininkų. Tarp jų nemažai būta vietinių (skalbėja Oleksina, batsiuvys Vasilijus). Tačiau margoje grupėje matome ir italų, čekų, vengrų, vokiečių, lenkų ir olandą.
Vienu metu valdovo dvare tarnavo nuo 13 iki 28 amatininkų.
Vėlesnių valdovų dvaruose tokios profesijų gausos nebuvo.
Pirmame pilname LDK taip ir nepasiekusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Henriko Valua 1574 m. dvaro amatininkų sąraše išvardinti 21 profesijos atstovai: vaistininkas, siuvinėtojas, šarvadirbys, laikrodininkas, iečių meistras, batsiuvys, plunksnų kompozicijų meistras, šikšnius, palapinių siuvėjas, krosnies kūrikas, skalbėja, siuvėjai, ginkladirbys, ginklų dekoruotojas, kardadirbys, diržų ir virvių meistras, kubilius, balnius, kailiadirbys, žąslų meistras, auksakaliai.
Valdovo dvaro amatininkų grupę itin sumažino Steponas Batoras. Jo valdymo pabaigoje dvare tarp nuolat dirbusių amatininkų liko vos 4 profesijų atstovai. Nemažai jų buvo iškelta į naujai atsiradusius padalinius – vežimines, arklides ir kitas tarnybas.
Vėliau dvaro amatininkų profesijų įvairovė nepasiekė Žygimanto Augusto laikų skaičiaus. Tarp Zigmanto Vazos amatininkų buvo 13 profesijų atstovai.
Panašus skaičius liko ir Vladislovo Vazos laikais. Vazų valdymo metu Vilniuje svarbesni buvo amatininkai – rūmų prižiūrėtojai.
