Prieglaudos ateina su krikščionybe
Dėl vėlyvo krikšto šis tuo metu visą Europą apėmęs reiškinys LDK pasiekė tik XVI a. – pirmąją špitolę Losicuose (tuomet LDK priklausiusioje Palenkės vaivadijoje) 1511 m. įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis.
Dar po septynerių metų pirmąją špitolę Vilniuje įsteigė Martynas Dušnikietis, Vilniaus katedros kanauninkas ir medicinos daktaras (XVI a. medicinos daktarai nebūtinai ką nors išmanė apie gydymo praktiką, veiksmingiausias vaistas tokiems medikams galėjo atrodyti vienaragio rago milteliai).
Pagalba vargšams ar savireklamos įrankis?
XVII a. vis daugiau špitolių buvo steigiama ne tik LDK miestuose, bet ir provincijoje prie parapinių bažnyčių. Galutinai špitolių tinklas susiformavo maždaug XVIII a. viduryje ir antroje pusėje. Prie jų įkūrimo prisidėdavo ne tik LDK valdovai ir kilmingieji, bet ir dvasininkai ar didesnius turtus susikrovę miestiečiai.
Savo nelaimingų bendratikių gerove rūpinosi ne tik katalikai, bet ir kitų konfesijų atstovai – unitai, stačiatikiai, protestantai, panašios įstaigos veikdavo prie sinagogų.
Motyvai įkurti špitolę būdavo įvairūs. Katalikams, unitams bei stačiatikiams labiau rūpėjo ne tiek spręsti problemą, t. y. ryškiai sumažinti vargšų skaičių, kiek parodyti gailestingumą, dorą ir atlikti gerą darbą, už kurį, tikėta, bus atlyginta po mirties.
Funduojamos špitolės dažniausiai būdavo skirtos vos keliems ar kelioms dešimtims vargšų. Tuo tarpu protestantai špitoles suvokė kaip būdą spręsti visuomenės bėdas.
Steigdami špitoles, žmonės ne tik įpareigodavo būsimus globotinius už juos melstis, bet kartais ir patys apsidrausdavo nuo bet kada galėjusių užklupti gyvenimo negandų.
Štai vilnietis Andriejus Vonendenas su žmona, 1620 m. funduodami špitolę Antakalnyje, prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, nurodė: „Jei ponas Dievas teiksis mums atsiųsti tokią negalią, kad jau patys nebegalėsime išsiversti, mums toje špitolėje turės būti paskirta vieta ir penkios dešimtys auksinų kasmet, kaip kad pagal amžiną teisę priklauso špitolės steigėjams.“
Vyskupijų centruose – Vilniuje ir Varniuose – veikė kelios vyskupui ir kapitulai pavaldžios špitolės. Tik nedidelę dalį, palyginti su kitais Europos kraštais, LDK sudarė miestų valdomos špitolės.
Nelaimėlių kūnų ir sielų gydykla
Dauguma špitolių veikė prie parapinių bažnyčių, prižiūrimos klebonų. Nemaža dalis tiek miestuose, tiek provincijoje buvo pavaldžios įvairioms vienuolijoms, kurių nariai arba patys prižiūrėdavo bei slaugydavo špitolininkus, arba daugiau rūpindavosi dvasine jų sveikata.
Būta ir specialių tam tikslui įsteigtų brolijų, kurių nariai kartu su špitolininkais atlikdavo bendras religines apeigas, rūpindavosi jų išlaikymu bei tvarka špitolėje. Kai kurios turėjo specifinių tikslų. Štai Vilniuje veikusios vokiečių katalikų Šv. Martyno brolijos špitolėje turėjo būti teikiama pagalba iš protestantizmo į katalikybę atsivertusiems vokiečiams, į Vilnių atvykusiems katalikams vokiečiams, italams bei prancūzams.
Vyskupijų centruose – Vilniuje ir Varniuose – veikė kelios vyskupui ir kapitulai pavaldžios špitolės. Tik nedidelę dalį, palyginti su kitais Europos kraštais, LDK sudarė miestų valdomos špitolės.
Magistratas iš savo narių skirdavo provizorius, t. y. špitolės turtą prižiūrėdavusius pareigūnus, rinkdavo špitolininkams patarnaudavusį kunigą – prepozitą.
Specialiose špitolinėse sesijose magistratas spręsdavo įvairius špitolės turto nuomos, provizorių skyrimo ir panašius klausimus.
Dauguma špitolių veikė kaip prieglaudos – čia žmonės gaudavo stogą virš galvos, maisto bei šiokią tokią ramybę dėl rytojaus. Kartais palengvinti negalavimų užsukdavo koks barzdaskutys, kuris dažniausiai nuleisdavo šiek tiek kraujo, atlikdavo kitas šios profesijos atstovams įprastas procedūras.
Tuo tarpu vėliau įsteigtose specialių vienuolijų – bonifratrų, rokitų bei šaričių – špitolėse jau buvo kryptingai gydomos vienokios ar kitokios ligos, nors ir ši veikla buvo derinama su prieglaudos funkcijomis, priglaudžiant pamestinukus ar našlaičius, nusilpusius senolius.
Visuomenės paribyje – maldos už fundatorių sielas
Siekiant apsisaugoti nuo galimo kokios nors ligos protrūkio, miestuose špitolės dažniausiai būdavo statomos už arba prie miesto mūrų bei vartų. Tai turėjo ir simbolinę prasmę – špitolėje esantis žmogus būdavo visuomenės, aktyvaus gyvenimo paribyje.
Provincijoje prie parapinių bažnyčių veikusios špitolės dažniausiai būdavo paprasti mediniai nameliai, stovėdavę netoli bažnyčios ar prie šventoriaus vartų.
Vilnietis pirklys Petras Kletas savo testamente (1667) išreiškė tokią valią: „Palieku dviem katalikų špitolėms, tai yra Šv. Stepono ir Švč. Trejybės, dvi kapas [grašių], kad būtų meldžiamasi už mano sielą“.
Štai ką išvydo vizitatorius, 1677 m. žiemą atvykęs į Veliuoną: „Špitolė pastatyta ant kalnelio prie upės, joje yra du kambariai: viename, kuriame gyvena aštuoni vargšai, yra du langeliai, durys ir kamara, kitas – be langų ir durų, neseniai pristatytas“.
Tuo tarpu kai kurių vienuolijų špitolėse būdavo net po kelias dideles infirmerijas (taip vadintos salės ligoniams – palatų atitikmuo), kurios kartu su vienuolynu, bažnyčia bei ūkiniais pastatais sudarydavo kompleksą.
Reikalingų ilgalaikei veiklai pajamų špitolės gaudavo įvairiais būdais. Vilnietis pirklys Petras Kletas savo testamente (1667) išreiškė tokią valią: „Palieku dviem katalikų špitolėms, tai yra Šv. Stepono ir Švč. Trejybės, dvi kapas [grašių], kad būtų meldžiamasi už mano sielą“.
Taip XVII (o ypač XVIII a.) elgdavosi jau dažnas. Tai suteikdavo špitolėms papildomų pajamų ir, kita vertus, nuramindavo artėjančios mirties belaukiantį. Didesnėms špitolėms priklausydavo ir namai, tiltai, karčemos, pirtys, dvareliai, kaimai, už kurių nuomą gauti pinigai palengvindavo veiklą.
Turtingesni žmonės špitolėms užrašydavo nemažas sumas, nuo kurių kasmet turėjo būti mokamas tam tikras procentas. Neretai miestiečiams būdavo išnuomojamos ir kai kurios špitolių patalpos. Štai Vilniaus Šv. Spaso (Išganytojo) špitolėje atskirame kambaryje gyveno toks ponas Jonas Soltanovičius.
Parapinėse špitolėse neretai apsigyvendavo vikarai, vargonininkai ar bakalaurai (parapinių mokyklų mokytojai). Ne visos špitolės turėdavo kokio nors turto, tad jų globotiniams tekdavo pasikliauti žmonių gailestingumu arba savo rankų darbu.
Silpniausių visuomenės narių globa, ligonių gydymas, atsilyginimas maldomis už geradarystes bei įvairaus turto nuoma darė špitoles neatsiejama kasdienio ir dvasinio gyvenimo dalimi.
