Karalius karys
Studijavęs Paduvos universitete, Steponas Batoras buvo išauklėtas humanizmo dvasia ir, kaip dauguma Renesanso valdovų, įpratęs prie italų. Su juo buvo susijęs venecijietis Giovanni Michele Bruto, dirbęs kaip šeimos istorikas, įtakinga Lietuvos ir Lenkijos radikaliojo protestantizmo istorijos figūra Giorgio Biandrata, Batoro gydytojas Transilvanijoje, bankininkas pjemontietis Prospero Provana.
Įpročiais, elgsena ir gyvenimo būdu Steponas Batoras buvo Lietuvos ir Lenkijos Renesanso aukso amžiaus valdovo Žygimanto Augusto, mėgusio meną ir prabangą, bet vengusio kovų, priešingybė.
Dar tėvynėje ilgai kovojęs dėl savo šalies nepriklausomybės, buvęs sužeistas ir kalėjęs, Batoras ir Lietuvos bei Lenkijos istoriografijoje įsiamžino kaip stipraus charakterio karalius – karys, negyvenęs pagal karališkos prabangos standartus.
Dar tėvynėje ilgai kovojęs dėl savo šalies nepriklausomybės, buvęs sužeistas ir kalėjęs, Batoras ir Lietuvos bei Lenkijos istoriografijoje įsiamžino kaip stipraus charakterio karalius – karys, negyvenęs pagal karališkos prabangos standartus. Jis buvo spartietiškai nuosaikus, ryžtingas, ištvermingas, atviras, teisingas ir nemėgo kompromisų.
Į Lietuvos ir Lenkijos karaliaus sostą jis atvyko iš Transilvanijos, religiniu požiūriu unikalios kunigaikštystės to meto Europoje.
Legaliomis konfesijomis Transilvanijoje buvo patvirtintos keturios tikybos, tarp jų – jokioje kitoje Europos šalyje oficialiai nepripažintas unitorizmas (antitrinitorizmo pagrindu suformuota konfesija).
Būtent pastarasis faktorius lėmė kalnuotos ir miškingos Transilvanijos demonizavimą Europos istorijoje ir daugelį mitų. Religinės įvairovės toleravimas išliko ir Stepono Batoro prioritetu, valdant Lietuvos ir Lenkijos valstybę.
Būdamas uolus ir karštas katalikas, Batoras niekada neišdavė savo garsios tezės, kad tikėjimo dalykus reikia palikti ne žmogaus, o Dievo ir laiko teismui. Jo valdymo laikotarpiu antitrinitoriai buvo toleruojami Lietuvoje ir Lenkijoje.
Batoro pagarbos kitiems tikėjimams simboliu liko karaliaus kariuomenėje tarnavusio ir vengrų pajėgoms atsiimant Polocką vadovavusio Transilvanijos didiko antitrinitoriaus Kasparo Bekešo istorija.
Bekešui mirus, jo, kaip „eretiko“, neleista laidoti jokiose Vilniaus krikščionių kapinėse, todėl jis palaidotas viename Vilniaus kalne, nuo to laiko vadinamame Bekešo kalnu, ant kurio karalius įsakė pastatyti paminklinį obeliską už valstybę kovojusiam karvedžiui.
Prieglobstis nuo žmonos
Įžengęs į sostą 1576 m. gegužės 1 d. Batoras turėjo išpildyti elekcinę sąlygą ir vesti Oną Jogailaitę (mirusio Žygimanto Augusto seserį), kuri buvo negraži ir gerokai vyresnė už jį. Dėl šių vedybų karalių daug kas apgailėjo. Su vedybomis siejamas karaliaus polinkis į vienišumą ir ypatinga jo meilė Gardino miestui, tapusiam jo mylimiausia (nuo 1585 m. nuolatine) rezidencija.
Pawelas Piaseckis savo kronikoje rašė: „Karalius dažniausiai buvojo Gardine teigdamas, kad tai ypač tinkama medžioklei vieta, bet iš tiesų jis vengė nemielos karalienės Onos, žmonos savo, draugijos.“
Pirmą kartą Gardine Batoras lankėsi 1579 m. ir iš karto ėmėsi miesto sutvirtinimo darbų. Gynybinė Gardino pilis ant Nemuno kranto, siejama su Vytauto Didžiojo valdymo laikais, nebuvo tinkama rezidencijai, todėl 1579–1580 m. Batoras Italijos architektams ir meistrams pavedė jos perstatymą.
Pilis buvo išplėsta taip, kad joje galėtų apsistoti ne tik karalius, bet ir jo kariuomenė. Atkūręs pilį, kaip antrąją šalia Vilniaus savo rezidenciją Lietuvoje, Batoras atgaivino ir miesto gyvenimą.
Pilis buvo išplėsta taip, kad joje galėtų apsistoti ne tik karalius, bet ir jo kariuomenė. Atkūręs pilį, kaip antrąją šalia Vilniaus savo rezidenciją Lietuvoje, Batoras atgaivino ir miesto gyvenimą. Patvirtino Gardinui senąsias privilegijas, suteikė naujų. Padėdamas pamatus naujai jėzuitų bažnyčiai, joje numatė savo pomirtinį mauzoliejų, kaip 1584 m. patvirtino jėzuitų provincijolui O.Campanai.
Jėzuitus Batoras rėmė ir laikė juos pagrindine naujųjų laikų katalikybės, susiduriančios su reformų iššūkiais, jėga ir skatino jų įsitvirtinimą valstybėje. Palaikydamas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangas, 1579 m. karalius pasirašė ir pirmojo Lietuvos universiteto – Vilniaus jėzuitų akademijos – įkūrimo dokumentus.
S.Batoro sėkmingo valstybės valdymo receptas
S.Batoras buvo daugelio sėkmingų reformų ir pergalių karalius. Jis pasiūlė teisės reformą (Lenkijos tribunolo 1578 m. ir Lietuvos tribunolo 1581 m. įsteigimas), pertvarkė kariuomenės sudėtį (ypač garsėjo jo kurta sparnuotųjų husarų grupė), sudarė samdomas kazokų grupes, į karo veiksmus savo armijoje įjungė vokiečių, škotų, italų, ispanų karvedžius ir kariaunas.
Daug dėmesio skirdamas taupumui ir finansams, Batoras per savo karaliavimo dešimtmetį dvigubai padidino karaliaus iždo pajamas.
Karo žygių šlovę Batoras pelnė sustabdydamas XVI a. iškilusios galingiausios Lietuvos ir Lenkijos varžovės – Maskvos didžiosios kunigaikštystės ir jos caro Ivano IV invaziją bei įgyvendinamą despotišką „trečiosios Romos“ politiką.
1576–1582 metais vykusio Livonijos karo metu Lietuvos valstybė apgynė daugelį savo teritorijų, 1579 m. atsiėmė Polocką, o ypač gerai įtvirtinto Pskovo apgultis 1581 m. žiemą Maskvos kariuomenę privertė pasiduoti ir 1582 m. sausio 15 d. pasirašyti dešimties metų paliaubas, atsisakant Livonijos.
Lietuvos pagrindiniai didikai buvo Liublino unijos priešininkai, todėl Batoro, kaip elekcinio valdovo, padėtis priklausė nuo jo diplomatiškumo ir pasirengimo suteikti kuo daugiau nuolaidų įtakingiems LDK asmenims.
S.Batoras sumaniai išnaudojo Lenkijos ir LDK įtampas. Stengdamasis būti ir Lenkijos, ir Lietuvos valdovu, nepasidavė Lenkijos diduomenės spaudimui atiduoti Livoniją Lenkijai. Svarbiausias S.Batoro patikėtinis, sprendžiant Lietuvos reikalus ir kovojant prieš Maskvą, buvo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris bei LDK karinių pajėgų vadas Mikalojus Radvila Rudasis.
Paslaptinga mirtis
Batoro mirties priežastis sukėlė pirmą didelę medicininę polemiką Lenkijoje ir Lietuvoje tarp dviejų jo medikų italų – Nicolo Bucellos ir Simone Simoni. S.Batoro sveikata nebuvo gera nuo karaliavimo pradžios. Priešininkai buvo paleidę gandą, kad Batoras kenčia nuo apopleksijos. Asmeninis gydytojas Bucella jam buvo numatęs dietą: nevalgyti aštrių patiekalų, laukinių gyvūnų mėsos, gerti tik lengvą vyną.
Batoro mirties priežastis sukėlė pirmą didelę medicininę polemiką Lenkijoje ir Lietuvoje tarp dviejų jo medikų italų – Nicolo Bucellos ir Simone Simoni.
1586 m. šaltą gruodžio 2-osios rytą, dar prieš auštant, karalius leidosi medžioklėn į penkias ar šešias mylias nuo Gardino nutolusią girią. Iš medžioklės į Gardino pilį grįžo po dviejų dienų, gruodžio 4-osios vakare, sunerimęs dėl dusulio priepuolių.
Per kitas dvi dienas karaliaus taisėsi. Gydytojas Bucella, sužinojęs, kad serga jo sūnus, išvyko į savo dvarą netoli Gardino. Su karaliumi liko Simoni bei keli vietiniai gydytojai. Gruodžio 7-ąją, sekmadienį, karalius išvyko į mišias, bet grįžęs norėjo pabūti vienas, užsidarė miegamajame ir pradėjo rašyti testamentą.
Atsikėlęs naktį, karalius neteko sąmonės, pargriuvo ir susižeidė. Bucella ir Simoni nesutarė dėl diagnozės, bet penkias dienas mėgino gydyti. Gruodžio 12 dieną karalių ištiko du vienas po kito sekę priepuoliai, po kurių karalius mirė.
Batoro kūnas Gardine buvo laikomas pusantrų metų: jo laidotuvės Vavelyje, nepaisant karaliaus išreikštos valios būti palaidotam Gardine, įvyko 1588 m. gegužės 23-ąją, Zigmanto III Vazos karūnacinio seimo metu.
