Valdovai jais domėjosi neatsitiktinai. Tiltai palengvindavo pareigūnų su valdovų įsakymais judėjimą iš sostinių į valstybės pakraščius, taip prisidėdami prie valdų ir valdinių kontrolės. O pastačius tiltą, ant jo tuoj atsirasdavo muitinė, teikdavusi pelną valdovo iždui.
XIII–XIV a. nebuvo dėkingi laikai tiltams statyti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Valstybės plėtra, dažnai reiškusi karą su visais kaimynais ir beveik sunykusius mainus, neskatino tiltų statybos. Juos atstojo brastos ir keltai.
Brastų svarba buvo didelė, nes jų link vedė svarbiausi keliai. Archajiškiausias lietuviškas jų tipas – kūlgrindos – slapti takai per pelkes su sutvirtintu atabradu.
Brastų svarba buvo didelė, nes jų link vedė svarbiausi keliai. Archajiškiausias lietuviškas jų tipas – kūlgrindos – slapti takai per pelkes su sutvirtintu atabradu. Tokia pati technologija buvo naudojama ir sutvirtinant brastų dugną. Manoma, kad tokia brasta buvo XVI a. pr. šaltinyje minimas „akmeninis Vytauto tiltas“.
Tiltai per bekraščius vandenis
XIII–XIV a. jau buvo ir tiltų per nedideles upes. Beveik nieko nežinome apie jų konstrukciją. Ji negalėjo būti sudėtinga, nes dar ir XVI–XVIII a. daugumos tiltų statyba ir remontas buvo ne profesionalių inžinierių, o valstiečių prievolė.
Vargu ar senieji Lietuvos tiltai (ypač iki XVI a.) buvo sutvirtinti į upės dugną įkaltais poliais. Poliniai tiltai buvo stabilesni, bet juos suręsti buvo sudėtinga. Tuo tarpu nauda iš tokių tiltų buvo laikina. Eilinis pavasario atlydis baigdavosi ledonešiu, kuris beveik visada nunešdavo tiltus.
Keliautojas dažniausiai žinodavo, kad einant tam tikru keliu išeis prie tiltavietės, bet niekada negalėjo būti tikras, kad tiltą ras vietoje. Tokia padėtis nulėmė paprastesnio techninio sprendimo paiešką. Pastarasis glūdėjo senoje kelių tiesimo tradicijoje, kurią padiktavo vietinis klimatas ir reljefas. Jis skyrėsi nuo Vakarų Europos.
Apie tai kiek sutirštintomis spalvomis rašė paskutiniuosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo metus stebėjęs Kazimiero Nestoro Sapiegos auklėtojas, jėzuitas iš Lotaringijos Hubertas Vautrinas (1742–1822): „Lietuva – pati lygiausia provincija, pasižyminti pačiomis plačiausiomis ir skaitlingomis pelkėmis [...]. Aš praleidau ketverius metus vietoje, kurią supo daugiau kaip šešių tūkstančių tuazų (1 tuazas (toise) = 1 949 m) platumo ir neaprėpiamo ilgio pelkė, kiekvieną vasarą ji didžia dalimi išdžiūdavo.“
Lietuvoje visos žmonių gyvenamosios vietos buvo mažesnės ar didesnės salos, kurias supo siauresnės ar platesnės pelkės. Vandens perteklius dirvoje reikalavo spręsti svarbesnę komunikacinę problemą nei tiltų per upes statyba: reikėjo nuolat taisyti kelius per pelkes (iš žabų klojant kamšas) ir net miestuose tiesti tiltus, kad lietingi orai gatvių nepaverstų purvino vandens kanalais!
H.Vautrinas buvo teisus – Lietuvoje visos žmonių gyvenamosios vietos buvo mažesnės ar didesnės salos, kurias supo siauresnės ar platesnės pelkės. Vandens perteklius dirvoje reikalavo spręsti svarbesnę komunikacinę problemą nei tiltų per upes statyba: reikėjo nuolat taisyti kelius per pelkes (iš žabų klojant kamšas) ir net miestuose tiesti tiltus, kad lietingi orai gatvių nepaverstų purvino vandens kanalais!
Tilto – medinio grindinio (kitaip medgrindos) ties nuosavu namu priežiūra buvo daugumos LDK miestiečių prievolė. XVI amžiuje beveik visuose LDK pavietuose egzistavo pareigūnai tiltininkai, kurių pagrindinis rūpestis buvo ne tiltus per upes, o medinį miesto grindinį prižiūrėti ir rinkti specialius mokesčius iš miesto svečių. Vėliau medgrindų tiltai buvo klojami net gerokai iki įvažiavimo į deramai prižiūrimus miestelius.
Medgrindų tiesimo ant netvirtų paviršių tradicija, matyt, turėjo didžiausią reikšmę statant ankstyvuosius tiltus. Jie gulėdavo ant vandens kaip pontoniniai tiltai be atraminių polių. Per dideles upes tokie tiltai buvo „surenkami“ iš gausybės plūduriuojančių valčių (ar plaustų), skersai jų permetus diles (storas, iš abiejų pusių tašytas lentas). Šios pusiau karinės technologijos ne itin progresavo iki XX a. pradžios.
Tad galima jas apytikriai įsivaizduoti, remiantis gausiais XIX–XX a. pr. panašių konstrukcijų piešiniais ir nuotraukomis. Toks prižiūrimas tiltas tarnavo ilgiau, bet atėjus pirmiems žiemos šalčiams, jį reikėjo išardyti. Ledonešiui pasibaigus, jį vėl reikėjo surinkti. Laikinus tiltus turėjo daug prie didesnių upių įsikūrusių Lietuvos miestų (pvz., šaltiniuose minimas tiltas per Nemuną ties Kaunu, kurį statė pontoninių tiltų specialistai – barčiai (bartai)).
Sujungti krantai
Tiltų statybos technologijų pažanga buvo lėta, tačiau pastebima. Nuo XV a. plėtojama polinių tiltų statyba. Archeologams Galvės ežero dugne pavyko aptikti XV a. vid. polius, kurie laikė tiltą, jungusį Trakų miestą su salos pilimi.
Ežeruose, kur ledonešių nebūna, tokių tiltų statyba buvo prasminga. Atrodo, kad tiltas vinguriavo maždaug taip, kaip ir dabar. Tokią regimybę sudaro apie 1600 m. sukurta Tomaszo Makowskio graviūra, vaizduojanti panoraminį Trakų vaizdą.
Dar vienas žingsnis į priekį buvo vadinamojo Žaliojo tilto statyba per Nerį Vilniuje. Tiesa, Žaliuoju jis imtas vadinti tik nuo XVIII a. vid., kai buvo nudažytas žaliais dažais. Jo pirmtakas, stovėjęs arčiau pilies, minimas XIV a. pab. šaltiniuose.
1532–1534 metais, valdovui Žygimantui Senajam leidus, naują tiltą pastatė Vilniaus pilininkas ir monetų kalyklos viršininkas vokietis Ulrichas Hozijus (apie 1455–1535). Tiltas turėjo tarnauti iš Maskvos per Smolenską ir iš Rygos per Ukmergę atkankantiems pirkliams, todėl abiejuose jo galuose buvo išamūryti vartai, įrengtos patalpos antrame aukšte muitininkams ir tilto sargams.
Tiltas buvo medinis, bet laikėsi ant mūrinių (ar medinių apmūrytų polių) atramų. Ant tilto buvo įsikūrusios mažytės parduotuvėlės (kromeliai).
Vilniui nelemtais 1655 m. tiltas sudegė ir vėliau buvo ne kartą pertvarkytas. XIX amžiaus pr. nutapytame Juozapo Peškos (1767–1831) paveiksle matome sudėtingesnės konstrukcijos tiltą su galingomis lytlaužomis.
Žaliasis tiltas XVI–XVII a. toks nebuvo. Nors jis pažymėtas į Georgo Brauno atlasą įdėtame Vilniaus vaizde, tačiau piešinyje tilto konstrukcijų nesimato: ryškūs tik keli statiniai ant tilto. Savo architektūra jis turėjo priminti vienalaikį Gardino tiltą per Nemuną, kuris laikėsi ant kelių apmūrytų ir kelių medinių atramų (žr. T. Adelgauzerio Gardino panoraminę graviūrą).
Vilnelės vaga tuo metu supo Žemutinės pilies teritoriją maždaug ten, kur dabar nutiestos Šventaragio ir Vrublevskio gatvės, tiltas turėjo būti kažkur apie Pilies gatvės pradžią.
Visą XVI a. pr. tiltų statybos vajų karūnavo mūrinio, turbūt arkinio tilto pastatymas Vilniuje per Vilnelę. 1529 metais didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė privilegiją Vilniaus vaivadai ir Lietuvos kancleriui Albertui Goštautui.
Pagal ją kancleris turėjo teisę pastatyti mūrinį tiltą per Vilnelę tarp Žemutinės pilies vartų ir Vilniaus miesto. Tam, kad kancleris padengtų tilto statybos išlaidas, valdovas suteikė jam teisę statyti ant tilto parduotuvėles.
Vilnelės vaga tuo metu supo Žemutinės pilies teritoriją maždaug ten, kur dabar nutiestos Šventaragio ir Vrublevskio gatvės, tiltas turėjo būti kažkur apie Pilies gatvės pradžią. Tilto aprašymo nėra, bet žinoma, kad jam pastatyti Goštautas nusamdė italų meistrą Janą Dylią.
Galima spėti, kad statytas mūrinis arkinis tiltas, kaip įprasta Viduržemio jūros regione. Deja, tiltas dar iki 1536 m. triskart įgriuvo į Vilnelę ir A. Goštautui teko samdyti kitą meistrą italą tiltui remontuoti. Net ir nedidelė pažanga kainuoja.
