Teisingumo vykdymas, grobimai ir vietiniai vaidai
Antpuolis – tiesioginis, organizuotas, dažniausiai smurtinis ir ginkluotas svetimų valdų užpuolimas. Šie nusikaltimai kartais turėdavo teisėtumo regimybę. Nevykdžius teismo sprendimo, seniūnas sukviesdavo savo jurisdikcijoje esančius bajorus. Šie nuosprendį įgyvendindavo.
Tai vadinamas „teisėtas (legalusis) antpuolis“, tačiau dažniausiai įvykdavo „neteisėti antpuoliai“, kurių priežastys ir tikslai buvo kerštas, pagąsdinimas ar kaimyno nuosavybės pasisavinimas. Antpuoliai nebuvo reti nusikaltimai vėlyvuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos laikotarpiu. Daugiausia jų vykdavo penktame XVIII a. dešimtmetyje, vėliau jų skaičius mažėjo.
Antpuoliai vykdavo ištisus metus. Didžiausias antpuolių skaičius pastebimas liepą, kiek mažiau antpuolių būdavo rugpjūtį. Tuo metu dažnai būdavo ne tik smurtaujama, bet ir grobiama žemės ūkio produktų.
Neretai antpuolio dalyviai svetimose žemėse dirbdavo žemės ūkio darbus: ardavo, nuimdavo derlių. Vėlyvą rudenį, žiemą, pavasarį padaugėdavo žemės ūkio produkcijai saugoti skirtų pastatų puolimų, būdavo grobiami grūdai, šienas, sėkla.
Antpuolis – dienos nusikaltimas, bet pasitaikydavo ir naktinių. Štai 1748 m. konflikto tarp Eiviltų bei Skorulskių metu nakčia užpultas Stanislovo Eivilto dvaras, buvęs Maigių valdose (netoli Pabaisko). Užpuolikai buvo su nuogais kardais, išlaužė vartus, šaudė, ieškojo šeimininko.
Nusakyti vieną tiesioginę antpuolio priežastį sunku, dažniausiai egzistavo priežasčių kompleksas. Ginčai dėl žemės buvo bene dažniausi. Kaip nusikaltimo priežastis minėtos ir skolos. Kartais ilgai besitęsiančių giminių (dažniausiai kaimynų) konfliktų išraiška būdavo nuolatiniai antpuoliai.
Vienas ilgiausių tokio pobūdžio kaimynų konfliktų vyko Geisiškių (šiandien Širvintų r.) valdose. Tai buvo Sperskių giminės ir Pašiaušės jėzuitų kolegijos nuolatiniai ginčai. Jie tęsėsi nuo XVII a. pradžios iki XVIII a. septinto dešimtmečio. Ginkluoti smurtiniai konfliktai tęsėsi iki pat Jėzuitų ordino panaikinimo.
Užpuolikai – bajorai, didikai ir net vienuoliai
Antpuoliai – kaimo nusikaltimai. Būdavo puolami bajorų ir jiems priklausiusių pavaldinių laukai, miškai, ežerai, pastatai (rūmai, dvarai, namai, karčemos, malūnai), kartais net miesteliai. Štai 1752 m. Smolensko pavieto vaiskiai Antanas Kazimieras ir Agota Gonsevskiai skundė Purvinų seniūną Jurgį Valavičių dėl Maišiagalos miestelio antpuolio, kurio metu nužudyti du žmonės.
Antpuolius organizuodavo ir jiems vadovaudavo dažniausiai bajorai, dvaro pareigūnai. Antpuolių organizavimu būdavo kaltinami ne tik eiliniai bajorai, bet ir svarbias valstybės ar pavietų pareigybes einantys asmenys, teisėjai, dvasininkai: vyskupai, kunigai ir vienuoliai. Dažnai antpuolių dalyviams vadovaudavo valdų administratorius. Beveik visuose antpuoliuose pagrindinė jėga būdavo valstiečiai, dvaro šeimynos nariai.
Kartais dėl patogumo, o gal stengdamiesi įtikti savo pavaldiniams, bajorai antpuolių metu apsirengdavo kaip valstiečiai. 1744 metais Lietuvos Brastos pavieto taurininkaitis Jonas Bžezinskis, persirengęs valstiečiu, su savo pavaldiniais nakčia užpuolė Kauno pavieto pastalininkio Jono Giedraičio Lelikonių valdas (dabar – Molėtų rajonas).
1750 m. Antanas ir Juozapas Zaleskiai (tėvas ir sūnus) skundė Vyžuonų kleboną Kazimierą Ignotą Lukaševičių dėl Antakalnio ir Graužiečių kaimų (šiandieniniame Širvintų rajone) antpuolio. Ieškovai minėjo, kad apie 60 užpuolikų buvo išsirengę kaip į karą, pasitelkę net muzikos instrumentus.
Antpuolio dalyvių ginkluotė buvo įvairi. Naudoti pistoletai ir įvairių rūšių šautuvai: muškietos, karabinai, šaudę kulkomis bei šratais. Šaltieji ginklai – kardai (bajorams būdingas ginklas), vėzdai, ietys, kovos kirviai, žemės ir miško ūkio įrankiai, galintys tapti grėsmingais ginklais: spragilai, dalgiai, pjautuvai, kirviai.
Kartais minėtus įrankius antpuolio dalyviai naudojo šienaudami lankas, kirsdami miškus. Bet atakos metu šie įrankiai keldavo mirtiną pavojų.
Nevaldomo smurto aukos
Kai kurie antpuoliai vykdavo pompastiškai. Štai 1750 m. Antanas ir Juozapas Zaleskiai (tėvas ir sūnus) skundė Vyžuonų kleboną Kazimierą Ignotą Lukaševičių dėl Antakalnio ir Graužiečių kaimų (šiandieniniame Širvintų rajone) antpuolio. Ieškovai minėjo, kad apie 60 užpuolikų buvo išsirengę kaip į karą, pasitelkę net muzikos instrumentus – valtornas, būgnus.
Pasitaikydavo ir žiaurumo protrūkių, kai žūdavo bajorai, valstiečiai, kiti pavaldiniai. Štai 1775 m. Kurmelionių seniūnas Martynas Mončinskis skunde minėjo, jog Benekainių klebono Dominyko Kulikovskio žmonių įvykdyto Andžavos (netoli Tabariškių) kaimo antpuolio metu buvo nušautas valdų ekonomas bajoras Juozapas Bucevičius.
Vienas dramatiškiausių antpuolių aprašymų užfiksuotas 1787 m., kai Jono Urbanovičiaus valdomas Čiudeniškių valdas užpuolė Dysnos seniūno Kozelo žmonės, kurie siaubė valdas, grobė rugius, o valstietis Petras Damša peršovė bėgantį valstietį Gabrielių Savicką. Nužudytojo motina ir sesuo pasakojo, kad žmogui, peršovus galvą, tiško smegenys, o smurtautojai nenorėjo atiduoti kūno.
Kartais antpuoliai baigdavosi ir seksualine prievarta. 1751 metais Purvinų seniūnas Jurgis Valavičius skundėsi, kad antpuolio metu Pamusių valdose priešininkų Smolensko pavieto vaiskių Antano ir Agotos bei Novomlyno seniūno Anupro Belazaro žmonės išprievartavo valstietę Sofiją Bistrickaitę.
Kartais bajorai priešindavosi užpuolikams. Tokių atvejų nedaug. 1753 metais Vilniaus pavieto raikytojo Antano Medzichovskio žmonės užpuolė Bilšių dvarą (prie Giedraičių). Sunkiai sergantis, karščiuojantis savininkų sūnus Ignotas Konopackis paėmė kardą ir bandė priešintis, bet A.Medzichovskis išmušė jam iš rankų ginklą, sužeidė jaunuolį kardu, peršovė ranką.
Nors to meto teisininkai ir politiniai publicistai smerkė antpuolius, apgailestavo dėl nekaltai liejamo bajorų kraujo, šie nusikaltimai ilgai nesiliovė. Retas antpuolių dalyvis sulaukdavo realios bausmės. Policinė ir teisminė valdžia buvo silpna, todėl bajorai antpuoliais aiškinosi tarpusavio santykius. Toks santykių aiškinimosi būdas buvo brutalus, kruvinas, kartais reikalavo aukų. Bręstant ir vykstant reformoms šalyje, antpuolių skaičius mažėjo.
