Šiomis pastabomis pabandysiu nustatyti Vilniaus vietą Europos religiniame žemėlapyje: įvertinti jo daugiakultūriškumo mastą, atskleisti kai kuriuos elgsenos būdus bei mechanizmus, miestiečių išvystytus tam, kad padrąsintų, palengvintų ir kartais paskatintų toleranciją tarp jo gyventojų; bei nustatyti miesto vietą tarp tuometinių Europos bendruomenių, susiduriančių su problemomis, kai viename mieste gyvena kelių tikybų išpažinėjai: nuo atskyrimo vieno kraštutinumo atveju iki integracijos kito kraštutinumo atveju.
Pirmiausia, dramos, kurios veiksmas čia rutuliojasi, aplinkybės: Vilnius buvo mišrus miestas dar prieš oficialų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikštą 1386 m., vadovaujant Lenkijos Romos Katalikų Bažnyčiai.
Tuo metu jis buvo apgyventas pagonių lietuvių, stačiatikių rusėnų bei Romos katalikų vokiečių. Kai kurie mokslininkai kildina Vilniaus praktinės tolerancijos tradicijų ištakas iš šių iki krikšto egzistavusių elgesio modelių.
Vilnius buvo mišrus miestas dar prieš oficialų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikštą 1386 m., vadovaujant Lenkijos Romos Katalikų Bažnyčiai. Tuo metu jis buvo apgyventas pagonių lietuvių, stačiatikių rusėnų bei Romos katalikų vokiečių.
XVI a. pabaigoje į Vilnių taip pat atvyko totoriai. Jie teisiškai negalėjo gyventi Vilniaus miesto viduje; su medine mečete bei mokykla įsikūrė gretimame Lukiškių priemiestyje, ir todėl buvo kasdienio Vilniaus miesto dalis.
Žydai teisėtą padėtį Vilniuje užėmė daug vėliau nei kituose Lietuvos miestuose.
Pirmoji pagrindinė sinagoga buvo pastatyta miesto centre 1573 m., o 1593 m. dėl antižydiškų riaušių karalius Zigmantas III Vaza suteikė Vilniaus žydams steigiamąją privilegiją gyventi tam tikrose gatvėse bei užsiimti tam tikrais verslais „ypač kadangi [Vilniuje gyvenantys žydai] jau rasti mano atvykimo į šias valdas, Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, metu“.
Po kelių nesėkmingų bandymų Reformacija nuo XVI a. vidurio ilgam įsitvirtino kasdieniame miesto gyvenime. Nuolatiniai religinio kraštovaizdžio atributai buvo liuteronai ir kalvinistai.
Liuteronų bažnyčia, įkurta 1555 m. Vokiečių gatvėje, kur ir pasiliko, buvo sudaryta daugiausia ne iš bajorų, o iš miesto valdančiojo elito narių (iki uždraudimo 1666 m.) bei profesionalių pirklių ir amatininkų, nuo labiau prestižinių (gydytojų, teisininkų bei auksakalių) iki purvinesnių verslų (odininkai).
Dvi jos tikinčiųjų bendruomenės – vokiškai kalbanti dauguma bei lenkiškai kalbanti mažuma – dalijosi tuo pačiu pastatu ir kartais buvo aptarnaujamos tų pačių dvikalbių dvasininkų.
Kalvinistai nuo XVI a. septinto dešimtmečio melsdavosi privačiuose namuose, bet 1577 m. jie pradėjo statyti savo bažnyčios ansamblį kitoje gatvės pusėje priešais bernardinų Šv. Mykolo bažnyčią. Po 1639 m. antikalvinistinio sujudimo 1640 m. valdovo dekretu jie gražinami į savo senųjų kapinių vietą tiesiai už miesto sienos, čia jie ir pasiliko.
Dvi jos tikinčiųjų bendruomenės – vokiškai kalbanti dauguma bei lenkiškai kalbanti mažuma – dalijosi tuo pačiu pastatu ir kartais buvo aptarnaujamos tų pačių dvikalbių dvasininkų.
Lietuvos Reformatų Bažnyčia daugiausia buvo sudaryta iš kilmingųjų, nors tarp jos narių pasitaikydavo ir miestiečių, ypač, aišku, tokioje miesto aplinkoje kaip Vilnius. Šičia bendruomenę sudarė lenkiškai kalbanti dauguma ir vokiškai kalbanti mažuma (glaudėsi ir būrelis škotų).
1596 m., po Brastos unijos, rusėnų Stačiatikių Bažnyčios hierarchų dauguma sutiko pripažinti Romos popiežiaus valdžią, suformuodami vadinamąją Unitų Bažnyčią. Vis dėlto dalis rusėnų bendruomenės ir žemesniosios dvasininkijos atmetė šį žingsnį ir, kaip patys manė, išliko tikraisiais stačiatikiais bei visų miesto ir valstybės teisių bei privilegijų, patvirtintų vadinamiesiems graikams, paveldėtojais.
Visos Vilniaus cerkvės iki 1595 m. priklausiusios stačiatikiams, galop atiteko unitams. 1598 m. stačiatikiai įkūrė naują bažnytinį centrą Šv. Dvasios cerkvėje, kitoje gatvės pusėje nuo dabar pagrindinio unitų ansamblio Šv. Trejybės cerkvėje.
1650 m. šioje nedidelio miesto ir jo priemiesčių aglomeracijoje gyveno lenkai, lietuviai, vokiečiai, rusėnai, žydai ir totoriai (be to, šiek tiek škotų, italų bei kitų atvykėlių); šie žmonės lankė pamaldas apytikriai 23 katalikų, 9 unitų, vienoje stačiatikių, vienoje kalvinistų ir vienoje liuteronų šventovėje, vienoje sinagogoje bei vienoje mečetėje.
Jie kalbėjo lenkiškai, rusėniškai, vokiškai, jidiš, lietuviškai, šiek tiek totoriškai, o meldėsi ar rašė mokslinius veikalus dar ir lotynų, bažnytine slavų, hebrajų, aramėjų ir kartais arabų kalbomis.
Lenkų kalba buvo miesto lingua franca, ir visi krikščionys jautė (nors dauguma ignoravo) spaudimą ir viliones prisitaikyti prie tam tikrų lenkiškų bei Romos katalikų normų, nes tai buvo tiesus kelias į socialinį pripažinimą.
20 000 miesto gyventojų buvo kur kas mažiau nei senojoje Abiejų Tautų Respublikos sostinėje Krokuvoje, nė nelyginant su Gdansku arba Šiaurės Vakarų Europos ir Šiaurės Italijos miestais. Ir vis dėlto penkios krikščioniškos konfesijos ir trys religijos apsigyveno ankštuose kvartaluose ir buvo priverstos surasti sugyvenimo mechanizmus.
Sugyvenimo dramą palyginti aiškiai atspindi gyvenamosios vietos pasirinkimo įpročiai. Kas su kuo gyveno, kuriuose rajonuose, kokiu artumu konkrečiuose namuose? Nors galima apibrėžti rajonus, kuriuose namai priklausė bemaž vienos tikybos nariams, čia buvo daugybė išimčių, o būstų šiuose namuose nuomininkai (vadinamieji „kaimynai“), atrodo, buvo kilę iš įvairių tikybų.
Netgi žydai, nors ir susitelkę keliose gatvėse miesto centre, anaiptol nebuvo uždaryti į getą; nemažai gyveno daug toliau, o daugybė namų suvedė įvairių konfesijų krikščionis ir žydus po vienu stogu.
„Romėnai“ (kitaip tariant Vakarų apeigų krikščionys – Romos katalikai, liuteronai, kalvinistai) paprastai įsikurdavo į vakarus nuo valdovų kelio (kuris vedė per Rūdninkų vartus, Rūdninkų gatvę iki turgaus aikštės, tuomet iki Pilies gatvės ir pilies vartų į žemutinę pilį).
„Graikai“ (rytietiškų apeigų krikščionys) į rytus, senųjų maldos namų santalkos kaimynystėje.
Buvo trys atpažįstamos liuteronų gyvenvietės: elitas (amatininkai, pirkliai bei magistrato nariai) – Pilies gatvėje, tik keli – Vokiečių gatvėje; vidurinysis sluoksnis, sudarytas iš smulkesniųjų pirklių ir amatininkų – Stiklių gatvėje ir aplink ją; o žemosios klasės, visų pirma „baltieji odadirbiai“, – Sereikiškių bei Antakalnio priemiesčiuose.
Kalvinistų elitas būrėsi Pilies gatvėje, priešais savo varžovus ir pusbrolius liuteronus. Labiausiai rusėniška, netgi stačiatikiška, XVII a. buvo Subačiaus gatvė, nors vis dar randama duomenų, jog kadaise čia būta tankesnės gyvenvietės, besidriekiančios link Aušros vartų, Arklių ir Rūdninkų gatvių rajonų į vakarus ir pietus, bei link Savičiaus ir Bokšto gatvių rajonų į šiaurę, įskaitant rytinę turgaus aikštės pusę.
Šiek tiek Romos katalikų buvo galima rasti daugumoje rajonų: aukštuomenės – turgaus aikštėje bei Arklių ir Rūdninkų gatvių rajonuose, mažiau pasiturinčių šeimų – Skapo ir Bernardinų gatvių zonose, Romos katalikų kapitulos jurisdikcijoje.
Šiek tiek Romos katalikų buvo galima rasti daugumoje rajonų: aukštuomenės – turgaus aikštėje bei Arklių ir Rūdninkų gatvių rajonuose, mažiau pasiturinčių šeimų – Skapo ir Bernardinų gatvių zonose, Romos katalikų kapitulos jurisdikcijoje.
Kilmingieji – tuo laiku daugiausia Romos katalikai – buvo tankiausiai susispietę aplink Dominikonų ir Trakų gatvių ašį, dar keli svarbūs namai stovėjo Pilies gatvėje bei kelių atskirų atvejų būta kitur. Žydai buvo pradėję telktis miesto centre, nors atrodo, kad tikrasis jų populiacijos augimas prasidėjo XVII a. antroje pusėje. Totoriai ir toliau pasiliko daugiausia Lukiškių priemiestyje.
Vis dėlto turbūt pati svarbiausia taisyklė čia buvo išimtis: buvo siekių didinti savo įtaką, tačiau nieko daugiau; kiekvienas palaikė kasdienius artimus ryšius su kitų grupių atstovais dar ir todėl, jog turėjo nuosavybės bei gyveno kaimynystėje. Be to, „kaimynai“ (patalpų nuomininkai konkrečiame name) galėjo priklausyti skirtingoms tikyboms.
Tuomečiuose namuose nebuvo branginamas privatumas. Inventoriai išduoda, jog pagrindinė gyvenamoji erdvė šeimai buvo kambarys (izba), kuris galėjo būti kažkaip sujungtas su prieangiu (sień), kamara (komora), galbūt netgi virtuve.
Idant patektų „namo“, „kaimynai“ dažnai turėdavo pereiti per vienas kito kambarius. Geriausiu atveju galėdavo įžengti į savo privačią namų erdvę per medines galerijas, sutūpusias aplink vidinį kiemą kiekvieno aukšto, pradedant antruoju, lygmenyje.
Žemyn iš galerijų būdavo nusileidžiama išoriniais laiptais. Kaimynai, jomis einantys namo, turėjo nuolatos matyti, girdėti ir užuosti, kas dėjosi kitų erdvėse, kai praeidavo pro vidinio kiemo langus. Šiaip ar taip, miestas turėjo kažkaip suderinti du krikščioniškus kalendorius ir dar bent jau žydiško gyvenimo ritmą. Tik pamanykite: tuo pačiu Gavėnios ir Velykų metu didelė dalis miestiečių pasninkaudavo, o kita pusė švęsdavo (dažnai tame pačiame name, netgi toje pačioje šeimoje).
Atsižvelgiant į tokį tikybų ir religijų bendro gyvenimo tankumą, kokie buvo mechanizmai, leidę žmonėms susidoroti su skirtumais?
Tolesniuose komentaruose aptarsiu keletą epizodų iš miesto gyvenimo ciklo: krikštynas ir krikšto tėvų pareigas, asistavimą ir vedybas, mirtį ir laidotuvių apeigas. Pabaigoje aptarsiu tolerancijos ir toleravimo problemas bei pamėginsiu nustatyti, kaip ankstyvųjų naujųjų amžių Vilnius atrodo tarp tuo laikmečiu Europoje egzistavusių požiūrių į religinės ir konfesinės įvairovės problemas mieste.
Krikštynos ir krikšto tėvų pareigos
1580 m. Poznanėje išleistoje postilėje lenkų jėzuitas Jokūbas Vujekas (būsimasis Biblijos vertėjas ir svarbiausias kontrreformacijos Lenkijos ir Lietuvos valstybėje veikėjas) kritikavo „mūsų katalikų“ nuodėmes, kurie „net tikėjimo dalykuose nesibodi eretikų draugijos, dalyvauja jų krikštynose, vestuvėse ir laidotuvėse“. Vujekas rūpinosi bendra Bažnyčios ATR būkle, tačiau ką tik buvo palikęs Vilniaus Akademijos rektoriaus pareigas, tad tikrai turėjo galvoje ir Lietuvos situaciją.
Antai 1627 m. tolimajame Gdanske publikuota kalvinistinė „Agenda“ (vadovėlis apie mokymą ir apeigas, skirtas į reformaciją perėjusiems dvasininkams Lenkijos Karalystėje ir LDK) spausdino panašius perspėjimus nesileisti į jokią dvasinę giminystę su tais, kurie priklauso kitai konfesijai: „Dievo tarnas privalo budriausiai kovoti, kad pamaldūs tėvai nesirinktų Krikšto sakramentui kitą religiją išpažįstančių krikštatėvių, ir pats turėtų tokių neleisti be didžios ir svarbios priežasties“.
Nors tokie draudimai įprasti, siekiant išlaikyti discipliną, tarp jų priežasčių buvo ir ta, jog visų kūdikių krikštą (kad ir kaip būtų suvokiama sakramento prigimtis) praktikavusių konfesijų dvasininkai iš esmės sutarė, kad viena krikštatėvių funkcijų – krikščioniškai auklėti vaiką. Tačiau esama požymių, jog bent jau Vilniuje šį kreipimąsi išgirdo ne visi tėvai, o kai šalia krikštyklos indo krikštatėvio pareigoms prisistatydavo kitos konfesijos atstovų, dalis vietinės dvasininkijos tai nuleisdavo negirdomis.
Tai reiškia, jog kai kas (pasauliečiai, o taip pat ir vietinių parapijų dvasininkai) krikšto tėvų pareigas suprato visai kitaip nei dvasinis vadovavimas vien tikėjimo dalykuose, ar bent jau ne vien taip.
Sutelksiu dėmesį į vieną rajoną, o tiksliau, vieną šeimą. 1636 m. Stiklių gatvėje 18.08 stovėjo liuteronų pirkliui Martynui Buchneriui priklausantis kuklus dviaukštis „mažas plytų namelis“. Buchneris su žmona Regina Stegierówna turėjo bent penketą vaikų, visi jie tuokėsi su liuteronais, taip pat ir vienintelė mano atsekta jų anūkė. Visi jie gyvens Stiklių gatvės rajone visą XVII a.
Jų jaunesnysis sūnus, pirklys Jonas Buchneris, tapo viduriniojo sluoksnio Vilniaus liuteronų visuomenės ramsčiu. Kurį laiką jis klestėjo, 1662–1701 m. laikotarpiu dosnumu bažnyčiai varžėsi su liuteronų elitu. Kaip ir šie, jis 1671 ir 1673 m. buvo kongregacijos „globėjas“. Vis dėlto jis liko šiame rajone ir būtent čia plėtė pažinčių tinklą. 1690 m. dūmo mokesčio registre „Ponas Buchneris“ randamas turįs du „didelius plytinius namus“ Stiklių gatvėje. Viename Buchneris gyveno pats kartu su vienu krikščionimi ir šešiais žydais „kaimynais“. Gretimame name „kaimynai“ buvo keturi krikščionys ir du žydai.
Tačiau nors didžioji Buchnerio šeimos dalis tuokėsi su liuteronų bendruomenės nariais, dauguma palaikė platesnius, konfesines ribas peržengiančius ryšius. Jonas Buchneris bent du kartus pasirašė vietinių kalvinistų finansinėse ataskaitose, skirdamas finansinę pagalbą „Dievo šlovinimui paremti“. Buchneris kartu su žmona ir dukterėčia daugybę kartų tapo kalvinistų kūdikių krikštatėviais. Visi trys bei Jono Buchnerio motina nekart tapo krikštatėviais katalikų kūdikiams.
Tarp 1665–1680 m. liuteronas Jonas Buchneris pasirodė šalia krikštyklos katalikų Šv. Jono bažnyčioje bent 27 kartus. Per šį laikotarpį pasitaikė tik vieneri metai, kai Jonas Buchneris nedalyvavo nėkart, bet taip gali atrodyti ir dėl spragų šaltiniuose.
Tarp 1665–1680 m. liuteronas Jonas Buchneris pasirodė šalia krikštyklos katalikų Šv. Jono bažnyčioje bent 27 kartus. Per šį laikotarpį pasitaikė tik vieneri metai, kai Jonas Buchneris nedalyvavo nėkart, bet taip gali atrodyti ir dėl spragų šaltiniuose.
Vaisingiausi jam buvo 1674-ieji, kai pakrikštijo penkis katalikų kūdikius. Tie metai, atrodo, buvo derlingi ir kitoms šeimos narėms: motina Regina krikštamote buvo keturis kartus, žmona Kotryna kartą, dukterėčia Marianna Tropówna keturis, taigi sudėjus visus artimosios šeimos narius, buvo keturiolika kartų per vienerius metus.
Tais metais Šv. Jono bažnyčioje buvo pakrikštyti iš viso 705 kūdikiai (625 jų buvo iš miesto ir artimiausių apylinkių), taigi Buchnerio šeima kaip krikštatėviai sudalyvavo 2% visų krikštynų. Bendras skaičius kūdikių, turėjusių nekatalikus krikšto tėvus 1674 m. buvo bent jau 32 arba 4,5% iš viso. Verta paminėti, kad per ilgą laiką Buchneris Šv. Jono bažnyčioje lankėsi įvairiomis savaitės dienomis, įskaitant ir šešis kartus sekmadienį.
Man atrodo tiesiog neįtikėtina, kaip dažnai katalikai tėvai išsirinkdavo nekatalikus krikštatėvius. Tokia pat stulbinama yra ir absoliuti registratorių tyla šiuo klausimu. Galbūt netgi dar labiau. Įrašai būdavo šabloniški. Jie visada ta pačia tvarka ir ta pačia sintakse mums skelbia: krikšto datą, kunigo, vaiko, tėvo ir motinos vardus; faktą, jog kūdikis buvo (arba nebuvo) santuokinis, tėvų gyvenamąją vietą bei krikštatėvių vardus.
Nė žodžio apie krikštatėvių religinę priklausomybę. Tik lyginant šiuos vardus su kitais sąrašais bei dokumentais pavyko atskleisti įsibrovėlius.
Juk negalėjo visą laiką būti tik žiūrima pro pirštus. Pavyzdžiui, kai kurie duomenys rodo, kad Buchneris buvo gerbiamas katalikų valdininkų, o juk šie turėjo žinoti, jog jis liuteronas. Pagaliau, jis, kaip pirklys, turėjo šiokį tokį statusą bei užėmė pasaulietines pareigas vietinėje liuteronų bažnyčioje.
Kartą krikštatėvio pareigomis jis dalijosi su katalikų kunigu. 1669 m. jis ir kažkokia Liucija Juškevičiūtė buvo vieninteliai nesantuokinio katalikų kūdikio krikštatėviai. Nesantuokiniam vaikui krikštatėviai būdavo net svarbesni negu santuokiniam, bet kunigas neišreiškė jokių prieštaravimų, kurių tikrai turėjo.
Metais anksčiau (1668) Buchneris finansiškai parėmė žydę merginą ar moterį, kuri gavo Onos vardą po to, kai buvo pakrikštyta katalikų bažnyčioje. Manau, kad tai rodo netgi dar stipresnį katalikų dvasininkų pasitikėjimą.
Metais anksčiau (1668) Buchneris finansiškai parėmė žydę merginą ar moterį, kuri gavo Onos vardą po to, kai buvo pakrikštyta katalikų bažnyčioje.
Manau, kad tai rodo netgi dar stipresnį katalikų dvasininkų pasitikėjimą. Tokie atvejai buvo traktuojami kaip šventiniai įvykiai, o krikštatėviai dažniausiai parenkami iš katalikų elito tarpo. Buchnerio krikštaduktė taip pat susilaukė globėjų iš katalikų miestiečių šeimų, įskaitant burmistrą, kuris kartu su juo dalyvavo krikštijant.
Neradau jokių duomenų, kad kūdikiai, kuriuos rėmė Buchneris ir jo šeimos nariai, būtų iš mišrių santuokų. Kodėl šie akivaizdžiai katalikai tėvai (o žydės krikšto atveju – tikriausiai pati besikrikštijusioji) siekė, kad krikštatėviais taptų Buchneris ir jo šeimos nariai?
Visi požymiai rodo, jog šiais atvejais dvasinės giminystės pasirinkimą motyvavo rajono patrauklumas. Krikštydamas katalikų kūdikius, Buchneris dažnai atlydėdavo šeimos narius, bet taip pat ir kitus Stiklių gatvės gyventojų.
Kelis kartus sykiu su juo krikštamote buvo stačiatikė moteris, kuri su savo vyru stačiatikiu gyveno šiame daugiausiai liuteroniškame ir žydiškame rajone. Žydė konvertitė irgi galėjo gyventi šiame rajone. Kai kuriais aspektais Stiklių ir Žydų gatvės sudarė vieną bendruomenę, o pats Buchneris gyveno name Stiklių gatvėje kartu su nuomininkais žydais. Galbūt naujai apsikrikštijusi Ona gyveno viename jo namų.
Krikštatėvio pareigos suteikė Buchneriui tam tikrą statusą Vilniaus visuomenėje, o jo krikšto vaikų šeimos gaudavo gana įtakingą miestietį patroną: faktas, jog beveik apie visus žmones, kurių vaikų krikštynose Buchneris dalyvavo kaip krikštatėvis, yra žinoma ne ką daugiau, nei jų vardai, rodo, jog tėvai krikštatėvių dairėsi aukštesniame nei savo sluoksnyje. Be to, šitaip jis galėjo savo rajone sukurti tikybą peržengiančią bendruomenę.
Tik pagalvokite apie krikštynas ir kitas šventes, kartu suburdavusias liuteronus, kalvinistus ir stačiatikius valgyti, gerti ir klausyti muzikos katalikų kaimynų namuose Stiklių gatvėje.
Administruojanti krikštą žemoji dvasininkija buvo svarbesnė rajonų gyvenimo dalis nei tokie [asmenys] kaip Vujekas ir kalvinistų hierarchai, parašę „Agendą“. Suvokdami, ką tokia bendruomenė reiškė daliai parapijiečių (tą Johnas Bossy pavadino „formaliosios bičiulystės ryšio“ kūrimu), žemoji dvasininkija drįsdavo nepaisyti aukštesniosios dvasininkijos suvaržymų.
Santuoka
Lygiai taip pat griežtai hierarchai ribodavo santuokas už tikybos ribų. Jėzuitas Vujekas tais pačiais 1580 m., iškart po viešnagės Vilniuje, rašė: „Krikščionis privalo nesijungti į santuoką su kito tikėjimo nariais, pavyzdžiui žydais, pagonimis, eretikais...“ 1613 m. birželį susirinkęs provincijos sinodas įspėjo kalvinistus vyrus apie arijones, rusėnes ir katalikes žmonas, dėl kurių šie „leis savo vaikams būti pakrikštytiems ir pražudytiems“ tuose tikėjimuose.
Įdomūs duomenys apie tikybiškai mišrias sąjungas, kurių galima aptikti, be kita ko, ir skaitant teismo dokumentus. Išryškėja dvi „lengvesnės“ ir akivaizdžiai dažniau pasitaikančios grupės: liuteronų ir kalvinistų sąjungos Pilies gatvėje bei stačiatikių ir unitų sąjungos Subačiaus ir Arklių gatvėse.
Tie atvejai, kuriuos radau, pirmiausiai rodo, jog šie žmonės liko ištikimi savo tėvų konfesijai, kita vertus, kartais dalyvaudavo ir savo sutuoktinių Bažnyčių gyvenime.
Puikus pavyzdys yra Kotryna Gibelytė (Giblówna), liuterono miestiečio Jokūbo Gibelio (Pilies gatvė 2.13) duktė, kuri 1622 m. ištekėjo už Kornelijaus Vinholdo II, kalvinisto pirklio Kornelijaus Vinholdo I (1.16) sūnaus; ji ir jos vyras paveldės šią nuosavybę po vyro tėvų mirties.
Puikus pavyzdys yra Kotryna Gibelytė (Giblówna), liuterono miestiečio Jokūbo Gibelio (Pilies gatvė 2.13) duktė, kuri 1622 m. ištekėjo už Kornelijaus Vinholdo II, kalvinisto pirklio Kornelijaus Vinholdo I (1.16) sūnaus; ji ir jos vyras paveldės šią nuosavybę po vyro tėvų mirties. Kaip ir jo tėvas, Vinholdas buvo aktyvus vietinės kalvinistų bažnyčios patronas ir Kristupo II Radvilos klientas; iš bažnytinių aukų įrašų sužinome, jog jo žmona Gibelytė liko ištikima savo tėvų liuteroniškai tikybai.
Jeigu pažvelgsime į šį klausimą hierarchų ir polemizuojančių pamfletistų požiūriu, santuokos tarp vilniečių stačiatikių ir unitų stebina šiek tiek labiau. Šiaip ar taip, juk tai buvo pats naujausias konfesinis atsidalijimas (1596), ir jis įvyko vienos „šeimos“ viduje – tarp „rusėnų tautos“ ir „rusėnų tikėjimo“ išpažinėjų.
Vis dėlto kol hierarchai ir polemizuotojai atkakliai tvirtino, jog tik viena tikyba (stačiatikių ar unitų) buvo tikroji rusėnų tikėjimo, teisių, laisvių ir privilegijų atstovė bei įpėdinė, daugybė vilniečių tikriausiai be didelių nepatogumų priklausė bendruomenėms, susidariusiomis pagal socialinius bei kaimynystės tinklus, kurie buvo „pan-rusėniški“ ir sudarė opoziciją „romėnams“, įskaitant ir Romos katalikus, su kuriais unitai juk turėjo būti išvien.
Vienas elgesio modelis būtų toks, kai žmona išlieka stačiatikė, o jos vyras priklauso Unitų Bažnyčiai. Rusėniškumo viešoji/vyriška (Unitų Bažnyčia) ir privačioji/moteriška (Stačiatikių Bažnyčia) versijos buvo labai tikėtinas scenarijus Vilniuje po 1666 m., kai stačiatikiams kelias į magistratą buvo uždarytas. Pavyzdžiui, randame santuoką tarp stačiatikio pirklio dukters Marijos Ivanovičiūtės ir unito burmistro Grigaliaus Kostrovickio.
Tikėtiniausia, jog stačiatikis Petras Ivanovičius abi savo dukteris užaugino stačiatikes. Marijos sesuo Eudokija taip pat ištekės už unitų konfesijos valdančiojo elito nario – Samuelio Šiciko Zaleskio. Visi jie buvo iš Subačiaus gatvės rajono.
Kitaip nei hierarchai, vietiniai parapijų lygio dvasininkai, atrodo, į tai reagavo ramiai. Vienas neįprastas atvejis iškelia klausimą apie pakartotinius įžadus, pirmiausia dalyvaujant vienos, o po to kitos tikybos dvasininkams.
1672 m. lapkričio 22 d. įrašas katalikų bažnytinėse santuokų knygose fiksuoja Jono Sadovskio ir Zuzanos Klynaberkytės (Klineberkównos) jungtuves. Vestuvės vyko „privačioje buveinėje“. Porą sutuokė Aleksandras Poniatovskis, „parapijos kunigas [t. y. jėzuitų Šv. Jono bažnyčios] ir Vilniaus diakonas“, dvasininkas, kuris tais metais vadovavo daugybei santuokų bei krikštynų.
Šis gerbiamas Katalikų Bažnyčios žmogus ne tik vyko į privačias valdas suteikti bažnytinį sakramentą; jis užfiksavo keturis liudytojus, visi jie vyrai ir visi – liuteronai!
Šis gerbiamas Katalikų Bažnyčios žmogus ne tik vyko į privačias valdas suteikti bažnytinį sakramentą; jis užfiksavo keturis liudytojus, visi jie vyrai ir visi – liuteronai!
Maža to, jis tai padarė be jokių pastabų apie jų konfesiją, kurią turėjo žinoti: bent du jų, – Paulius Meleris bei Arnulfas Zaleskis, – buvo žinomi veikėjai. Be jokių abejonių tai buvo mišri santuoka; žmona liuteronė, o vyras katalikas. Mišrių santuokų atveju santuokos ceremonija dažniausiai vykdavo jaunosios bažnyčioje. Ar ši pora tuokėsi dukart? Ar dėl to katalikiška ceremonija vyko privačiose valdose?
Net jeigu išlikę šaltiniai rodo, kad liuteronų ir kalvinistų bei stačiatikių ir unitų santuokos buvo palyginti nesunkiai priimamos ir tokios dažnos, kad beveik galima jas laikyti tikybiškai endogamiškomis, vis dėlto visi kiti deriniai taip pat buvo įmanomi, netgi labiau stebinančios liuteronų ir stačiatikių bei unitų ir kalvinistų sąjungos. Visa tai iš esmės patvirtina, kad rajonai kūrėsi ir ryšiai mezgėsi konfesiniu pagrindu, tačiau beveik visada juos būdavo įmanu ir peržengti.
Tai nereiškia, jog religija niekam nerūpėjo. Visiškai priešingai. Skaitant tuos pačius dokumentus, matyti niekaip ypatingai nepabrėžiama tendencija, jog vaikai iš mišrių santuokų buvo auginami pagal abiejų savo tėvų Bažnyčių reikalavimus, berniukai – pagal savo tėvo tikybą, mergaitės – pagal motinos.
Pavyzdžiui, tokia praktika egzistavo liuteronės Gibelytės ir kalvinisto Vinholdo šeimoje. Toliau žvilgterėkime į unito druskos pirklio Afanasijus Otroškevičiaus ir jo žmonos Kotrynos Kurilovičiūtės (Kuryłowiczównos) atvejį: jie gyveno daugiausia rusėniškame priemiestyje, už lygiai tokios pat rusėniškos Arklių gatvės.
Galbūt jie ir dalijosi santuokos lova, tačiau, sudarydami savo testamentus pas tą patį notarą 1666 m. balandį ir lapkritį, jie pareikalaus ilsėtis ramybėje didžiausių varžovų pašventintoje žemėje per gatvę vienas nuo kito visai šalia Aušros vartų – jis unitų Šv. Trejybės bažnyčioje, ji – stačiatikių Šv. Dvasios bažnyčioje. Kaip ir kitur, čia sutinkame susijungus indiferentiškumą ir jo priešybę: pora buvo pasirengusi peržengti tikybos ribas santuokoje, bet ne po mirties.
Mirtis ir laidotuvių apeigos
Mokymas apie skaistyklą turėjo tiesiogiai veikti pasirengimo mirčiai praktikas, šermenis ir laidotuves bei tolesnius santykius tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Esminis skirtumas čia buvo protestantiškas gerų darbų veiksmingumo atmetimas bei nuostata, kad krikščionis išganomas vien tikėjimu, tik per nenusipelnytą Dievo malonę.
Dėl to liuteronai ir kalvinistai (bei kai kurie stačiatikių polemizuotojai) įrodinėtų, jog skaistykla yra Romos katalikų naujovė, ir kad dėl to nėra reikalo melstis (kaip ir nėra reikalo užpirkti mišias) už mirusiųjų sielas. Iš esmės jos bevertės. Romos katalikai ir unitai (bei, sprendžiant iš praktikos, stačiatikiai) manė priešingai, – jog egzistuoja dar ir trečia vieta, nesvarbu kaip vadinama, nesvarbu, ar ji yra apvalančios ugnies vieta, ar ne. Dėl to atsisveikinimo mišios ir kitos liturginės apeigos bei maldos už mirusius buvo svarbi gyvenimo dalis, tuo žmonės pasirūpindavo ir testamentuose.
Visų pirma, per testamentus bei inventorius mes galime patvirtinti tai, ko tikėjomės: kad Vilniaus katalikai tikėjo skaistyklos egzistavimu; ir kad rusėnai, kurie nevartojo žodžio skaistykla bei netikėjo apvalančiąja ugnimi, vis dėlto manė esant kažkokią tarpinę vietą ar būseną tarp mirties ir nusiuntimo į pragarą ar priėmimo į dangų.
Visi jie – katalikai, unitai ir stačiatikiai – pasitikėjo gyvųjų maldomis už mirusiųjų sielas, skirtomis Dievui, Jėzui Kristui, Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems. Be abejonės, Vilniaus katalikai išlaikė tradicinę praktiką: gyvieji ir mirusieji buvo sujungiami apeigomis, į kurias įėjo Šv. Sakramentas, Paskutinis patepimas, nuodėmių išpažinimas, galbūt Mišios, atgailos psalmių skaitymas ir, žinoma, dvasininkų ir pasauliečių, šeimos ir draugų maldos už mirusiojo sielą.
Struktūriškai ši praktika turėjo būti gana panaši į unitų ir stačiatikių: nuodėmių išpažinimas, jų atleidimas ir liturgija. Ir priešingai, Vilniaus protestantų laidojimo apeigos, – kaip liudija laidotuvių pamokslai ir paskutinės valios pareiškimai bei testamentai, – daug asketiškesnės; daug rečiau skambėdavo varpai ir neaptikta tiesioginių duomenų apie tikėjimą maldų už mirusius poveikiu (pastarieji turėjo mirti taikiai, užmigdami mirtyje lygiai taip, kaip užgęsta žvakės šviesa; apsaugoti dieviškos tikėjimo malonės).
Laidotuvių pamokslas gal ir buvo liuteroniška ypatybė, tačiau kalvinistai, Romos katalikai, unitai bei stačiatikiai vis dažniau ėmė šią praktiką kopijuoti.
Tačiau tie patys dokumentai atskleidžia tam tikrus sinkretizmo atvejus, kartais bendros, visame Vilniuje išplitusios nuostatos mirties atžvilgiu egzistavimą. Laidotuvių pamokslas gal ir buvo liuteroniška ypatybė, tačiau kalvinistai, Romos katalikai, unitai bei stačiatikiai vis dažniau ėmė šią praktiką kopijuoti.
Maža to, galėjo egzistuoti bendra tendencija laidoti trečią dieną po mirties. Akivaizdu, jog taip elgėsi Vilniaus liuteronai, kurie kituose miestuose dažniausiai laidodavo anksčiau. Kalvinistai Šveicarijos centruose laidodavo beveik iškart, per 12–24 valandas. O Vilniuje jie, atrodo, kopijavo kaimynus liuteronus. Įrašai apie varpų skambėjimą inventoriuose rodo, jog Romos katalikų laidotuvės vykdavo taip pat praėjus trims dienoms po mirties.
Galimas daiktas, kad Vilniaus rusėnai elgėsi labai panašiai. Ir, priešingai Kalvino Ženevos praktikoms, netgi Vilniaus reformuoti krikščionys galėjo tikėtis būti palydėti į kapą saikingai skambant varpams, giesmėms ir maldoms.
Mirties patale atlikti užrašymai leidžia įžvelgti, kaip atskiri vilniečiai suvokė savo bendruomenę. Buvo ir tokių, kurie (su komentarais ar be jų) apribojo savo pomirtines dovanas viena ar kita tikyba. Savo 1689 m. liepos 2 d. testamentu stačiatikis Paulius Kosobuckis (gyvenęs Turgaus aikštėje) nustatė, jog jo palikimas visos LDK rusėnų įstaigoms būtų skirtas tik tiems rusėnams, kurie buvo „stačiatikiai, nesantys Unijoje [su Roma]“. Jis buvo neįprastas abiem atžvilgiais: dauguma dovanodavo daugiau nei vienai tikybai bei dauguma apsiribodavo tik Vilniumi, su retai pasitaikančiais smulkiais užrašymais vienai kitai artimai su šeima susijusiai vietai.
Karališkasis sekretorius ir burmistras Steponas Karasas buvo Romos katalikas, gyvenęs šeimos name Arklių gatvėje 8.05. 1684 m. vasario 22 d. testamente jis atliko užrašymus, skirtus vien Romos katalikams ir – tuo jis buvo daug artimesnis vietinėms normoms negu Kosobuckis – išskirtinai vilniečiams.
Nepaisant aiškių ir tikriausiai pakankamai artimų pažinčių su Arklių gatvės rajono rusėnais (jo namas stovėjo šalia unitų Salcevičių šeimos namo, be to, jis palaikė ryšius su unitais Ohurcewicziais), jo dovanos buvo skirtos niekam kitam, tik Romos katalikų institucijoms, tegul ir išsidėsčiusioms plačiai po visą miestą.
Nepaisant aiškių ir tikriausiai pakankamai artimų pažinčių su Arklių gatvės rajono rusėnais (jo namas stovėjo šalia unitų Salcevičių šeimos namo, be to, jis palaikė ryšius su unitais Ohurcewicziais), jo dovanos buvo skirtos niekam kitam, tik Romos katalikų institucijoms, tegul ir išsidėsčiusioms plačiai po visą miestą.
Kai kurie Romos katalikai dovanojo ne tik savo pačių institucijoms, bet taip pat ir unitams. Romos katalikas burmistras Mikalojus Kličevskis gyveno Subačiaus gatvėje. Nors jis gyveno stipriai rusėniškame rajone, jo šeimos ratai (į juos įėjo Gavlovickiai bei Šperkovičiai) buvo daugiausia iš Romos katalikų. Galbūt būtent rajono ryšys sujungė jį su rusėnais. Kiek man žinoma, jis į priešmirtinius dovanojimus įtraukė kiekvieną Romos katalikų ir unitų instituciją mieste ir priemiesčiuose. Be to, jis pabrėžtinai, net jei ir tiesiai to neįvardydamas, praleido stačiatikių, liuteronų ir kalvinistų bažnyčias bei ligonines.
Kiti, peržengdami vienos tikybos ribas, dovanojo platesniam ratui, bet vis tiek apsiribodavo vietos institucijomis. Kaip ir mišrių santuokų atvejais, vienas stebėtiniausių dalykų yra dovanojimo išskirtinai Vilniaus rusėnų (abiejų – unitų ir stačiatikių) institucijoms paprotys, neįtraukiant Romos katalikų ir protestantų. Stačiatikis pirklys Semionas Jakubovičius Čaplinskas buvo Pirklių gildijos Graikų pusės tarybos narys jos sukūrimo metais 1602 m. Jis gyveno rytinėje Turgaus aikštės dalyje esančiame name (4.03).
Paskutinę valią ir testamentą jis surašė 1630 m. birželio 30 d. Jo sąmoningas gyvenimas praėjo Bresto unijos kontroversijų fone, kai Vilnius buvo smurtingų vaidų ir poleminių pamfletų karų scena. Jis mirė dar prieš Vladislovui Vazai pripažįstant stačiatikių hierarchus ir pasiūlant sąlyginai taikų kompromisą. Ir vis dėlto jo mirties patale atlikti užrašymai buvo skirti abiem „graikų“ religinėms bendruomenėms.
Jis prašė būti palaidotas „pagal krikščioniškus papročius Šv. Dvasios bažnyčioje“ bei dovanojo šiai institucijai lėšas, tačiau pinigų paliko ir unitams, „su sąlyga, jog Šv. Trejybės [bažnyčios] tėvai turi... melstis už mano sielą Dievui viešai ir privačiai“.
Atlikdami užrašymus ligoniams ir vargšams vilniečiai Romos katalikai ir rusėnai užsiimdavo ne tik aukomis labdarai; jie taip pat tikėjosi, jog gaunantieji jų dovanas prisijungs prie mirusiųjų minėjimams skirtų maldų už aukotojų sielas choro.
O kaipgi protestantai? Liuteronas pirklys Petras Klotas (Klet) gyveno Šv. Jono gatvėje, „šalia škotų“, o tai tikriausiai reiškia „škotų parduotuves“, prieš kurias Pilies gatvėje 1.26 stovėjo kalvinisto Desauzo šeimos namas, tačiau jam priklausė ir kitas namas liuteroniškame/žydiškame Stiklių gatvės rajone. 1667 m. vasario 9 d. jis pasirašė testamentą prašydamas, kad jo nuodėmingas kūnas „būtų palaidotas tinkamai pagal Augsburgo tikybą įprastoje vietoje pagal krikščioniškus papročius“.
Jis paskyrė pinigus „mūsų Augsburgo tikybos bažnyčiai“ ir jos ligoninei, bet taip pat dovanojo ir dviem Romos katalikų ligoninėms, būtent kad „jie galėtų melstis Viešpačiui už mūsų sielą“.
Jis paskyrė pinigus „mūsų Augsburgo tikybos bažnyčiai“ ir jos ligoninei, bet taip pat dovanojo ir dviem Romos katalikų ligoninėms, būtent kad „jie galėtų melstis Viešpačiui už mūsų sielą“. Tarp Vilniaus protestantų jis buvo ne vienas, skyręs „nediskriminuojančią“ išmaldą, nepaisant susiskaldymų visame mieste, matyt, tikėdamasis bendro, tarpkonfesinio maldų choro už jo liuteroniškos sielos išganymą.
Toleruoti netoleruotinus
Tai, ką čia trumpai aptariau – kelis krikštatėvystės, santuokos ir laidotuvių apeigų aspektus mažame, daugiakonfesiniame ankstyvųjų naujųjų amžių mieste – atskleidžia keletą mechanizmų, dėl kurių mieste buvo įmanoma sugyventi. Tai nebuvo apraiška ankstyvojo ekumenizmo ar tolerancijos, apie kurią nutuokė tik keletas to meto mąstytojų, ir kuri taps centrine daug bendresnių diskusijų tema tik stojus Apšvietai.
Tai buvo toleravimas, sugebėjimas rasti veiksenų – kai kurios jų glūdėjo ritualizuotuose ir atskiruose smurto aktuose ar bent jau priešiškuose teismų sistemos santykiuose – bet jie leido individams ir bendruomenėms sugyventi kartais visai šalia žmonių, kurie buvo nekenčiami ar bent jau laikomi nepataisomais bukagalviais.
Toleravimas lyginant su tolerancija yra „dviveidis kaip Janas“; jame tolerancija ir netolerancija yra „dialektiškai ir simboliškai susijusios“. Toleravimo aktu tie, kurie leido kitiems gyventi šalia, kad ir kokios taisyklės buvo nustatytos jų elgesiui, „reiškė galingas, bet neišsakytas pretenzijas į savo religijos tiesą bei klaidingą, iškraipytą kitų religijų pobūdį“.
Ankstyvųjų naujųjų amžių miestuose (bent jau tie, kuriuose glaudėsi daugiau nei viena tikyba, etninė grupė ar religija) reiškėsi visa aibė tolerancijos praktikų, pradedant didesniu atskyrimu (pavyzdžiui, mažumų gyvenamosios vietos ir/ar religinės praktikos iškeldinimas už miesto sienų, nesvarbu ar tai priemiesčiai, ar kaimyninės valdos), baigiant didesne integracija (įvairių rūšių susitarimai dėl pariteto teisių).
Kurioje šios aibės vietoje (ir europietiškoje, ir lokalesnėje Abiejų Tautų Respublikos skalėje) galėtume patalpinti Vilnių?
Vienas galimų sprendimų buvo tarp miesto sienų laikytis vienakonfesiškumo. Tokie miestai dažniausiai žiūrėdavo pro pirštus į „paslėptas“, „užmaskuotas“ Bažnyčias mieste, arba į Auslauf praktikavimą; taip vadinama „tolerancijos“ sistema, pagal kurią toleruojamieji gyveno tarp miesto sienų, tačiau jiems būdavo leidžiama (ar jie būdavo verčiami) savo tikėjimą praktikuoti kitur – arba viešai, išeinant pro vartus en masse, arba slaptai, išsliūkinant po vieną, ir steigiant pamaldų vietas priemiesčiuose ar artimose valdose (pavyzdžiai – Amsterdamas ir Hamburas/Altona).
Žingsnį į atvirą lygių teisių daugiau nei vienai tikybai pripažinimą buvo galima rasti „dvikonfesiniuose“ miestuose, geriausiai žinomuose Šventosios Romos imperijoje, kuri laikėsi praktikų, paverstų įstatymu pagal 1648 m. Vestfalijos taiką.
Čia lygybės ir/ar simultaneum sistemos (bendras naudojimasis viena bažnyčia, kai arba padalijamas laikas sudarant pamaldų grafiką, arba fiziškai padalijama bažnyčia ir pamaldos vyksta tuo pačiu metu) leido tvarkingai funkcionuoti kolektyvams, sudarytiems iš dviejų lygiai ir, dar svarbiau, atvirai pripažįstamų tikybų.
Jeigu imperijos miestai išsidėsto kažkur per vidurį, tai Vilnius atsiduria toli kitame aibės gale nuo atskirties modelių. Čia mes randame ne „dvi konfesijas viename mieste“ (kaip teigia klasikinės studijos apie lygybės susitarimus Augsburge, Biberache, Ravensburge bei Dinkelsbühle pavadinimas), bet penkias konfesijas (ir tris religijas), ir visa tai mažoje, kompaktiškoje bendruomenėje.
Niekas, gal išskyrus totorius ir kalvinistus (ir net jie tik po 1640 m.) negalėjo pasakyti, jog buvo verčiami užsiiminėti Auslauf praktika. O net ir kalvinistų atveju šis terminas ne visai atspindi tikrąją padėtį.
Vilniaus lygybės sistema toli pranoksta bet kokius panašius susitarimus, sudarytus Vakarų Europoje, galia vis dar buvo dalijamasi, netgi kai 1666 m. unitams ir katalikams buvo įvesti vietų limitai magistrate. Maža to, tokia administravimo sistema (ir iki šios datos, ir vėliau) pasitarnavo kaip galios dalijimosi modelis gildijose.
Vilniaus lygybės sistema toli pranoksta bet kokius panašius susitarimus, sudarytus Vakarų Europoje, galia vis dar buvo dalijamasi, netgi kai 1666 m. unitams ir katalikams buvo įvesti vietų limitai magistrate. Maža to, tokia administravimo sistema (ir iki šios datos, ir vėliau) pasitarnavo kaip galios dalijimosi modelis gildijose.
Skirtingai negu imperinės lygybės miestuose, kur gildijos ir darbo vietos buvo vienakonfesinės, Vilniaus gildijos buvo ir per visą laikotarpį išliko daugiakonfesinės bei laikėsi aiškiai išreikštų „metinių seniūnų“ rinkimų sistemų; jie buvo renkami iš visų konfesinių ir etninių grupių.
Pamokomas yra Vilniaus ir Lvovo palyginimas, mat šie miestai buvo panašūs savo religine įvairove. Senos Galicijos kunigaikštystės sostinė ir seniausias Raudonosios Rusios miestas savo reikšme ir dydžiu buvo panašus į Vilnių.
Armėnai ir žydai naudojosi tam tikra autonomija bei savivaldos struktūromis, kurias jiems garantavo valdovo privilegijos. Priešingai, rusėnai niekada nesugebėjo pasiekti netgi mažiausio savo tikslo – dalinės autonomijos (kuri buvo suteikta armėnams), ką ir kalbėti apie lygybę su Romos katalikais magistrate, gildijose bei turgaus aikštėje. Trumpai tariant, visomis politinėmis bei ekonominėmis teisėmis naudojosi tiktai Romos katalikai (o dauguma jų buvo atvykėliai lenkai).
Vilniuje įpročiai, papročiai bei valdovo suteiktys ir privilegijos prisidėjo prie sukūrimo tokio miesto, kuriame smulki prievarta, kad ir būdama kasdienio gyvenimo dalis, retai būdavo konfesiškai motyvuota, – ją atidžiai stebėjo gyventojai, kurie buvo greiti bylinėtis bei pasitikėjo įvairiais jiems pasiekiamais teismais. Šiame mieste konfesijos ir religijos užėmė apibrėžtas erdves, nors joms buvo leidžiama gerokai persidengti ir susikirsti daugybėje sričių ir situacijų.
Šiame mieste daugelis turėjo (ir tikriausiai visi pažinojo ką nors, kas turėjo) pažįstamų, giminių ar kaimynų, priklausančius vienai ar kitai konfesinei grupei; kuriame skirtumai buvo daugiau ar mažiau toleruoti. Tačiau tai anaiptol nebuvo „abejingumas“, kurio sukūrimą kai kurie revizionistai matė kaip pagerinimą ir priešybę savo hierarchiškai sutvarkytam religiniam gyvenimui
Buvo galima surasti didžiulę įvairovę, kartais netgi vienoje šeimoje; o pirmiausia jausmą, jog visa ši įvairovė gali viešai reikštis visose miesto pusėse.
Galima tik įsivaizduoti atvykėlių iš svetur (netgi tokių artimų vietų kaip Lenkijos Karūnos žemės) nuostabą, pastebėjus varpų kakofoniją; besivaržančias ir susikertančias religines ir pasaulietines procesijas; apdarų, išvaizdos bei šnekos įvairovę ir dažną švelnesnę ar šiurkštesnę abipusę pašaipą; švenčių ir pasninkų vienalaikiškumą; keliavimo iš vieno rajono į kitą jausmą, kai kiekviename jų vieni papročiai gali vyrauti kitų atžvilgiu, tačiau buvo galima surasti didžiulę įvairovę, kartais netgi vienoje šeimoje; o pirmiausia jausmą, jog visa ši įvairovė gali viešai reikštis visose miesto pusėse.
Ar būtų lenkų svečias stebėjęsis nors kiek mažiau už vokietį mieste, kuriame atvykėliui privalėjo rodytis (tik iš dalies klaidingai), jog „visos religijos, susivienijimai ir sektos turi sąžinės laisvę, kuriame nė vienas nėra kliudomas?“
DAVIDAS FRICKAS. Istorikas, filologas, Berklio universiteto Kalifornijoje slavistikos profesorius. Svarbiausi lituanistikos darbai: Wilnianie: Żywoty śiedemnastowieczne (pareng., 2008), Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno (2013; recenziją žr. Knygų aidai, 2014, Nr. 1). Skelbiamą tekstą, parengtą pagal VU Istorijos fakultete 2013 m. spalio 9 d. skaitytą paskaitą, iš anglų kalbos vertė Vilius Kubekas.
