Dėl traumų, neatgavęs kalbos, žmogus po kelių dienų mirė. Klebonas skundėsi, kad valdų savininkė neišdavė nusikaltusio pavaldinio. Kaltinamieji nereagavo į dekano laiškus, todėl šis pasiuntė bajorą Mikševičių aiškintis, bet Vaitkuškio administratorius Mykolas Žilevičius jį sumušė.
Užguitas valstietis? Ne visada
Santykiai ir konfliktai tarp įvairių visuomenės luomų bei interesų grupių aktualūs tiek šiandieninę visuomenę tiriantiems sociologams, tiek socialinės istorijos tyrėjams. Įvairios visuomenės grupės konfrontavo ir anuomet, bet mažai žinoma, koks buvo įtampos lygis.
Istorinėje sąmonėje vyrauja du priešingi stereotipai: valdingo, žiauraus, įsakančio negyvai nuplakti pavaldinius pono ir užguito, vargano valstiečio. Romantiškame nekonfliktiškos visuomenės vaizde bajoras – švelnus tėvas pavaldiniams. Studijuojant šaltinius, verta atkreipti dėmesį į pilies ir žemės teismų knygų – bajorų kriminalinių ir ekonominių bylų – informaciją.
Lietuvos Statutas teigė, kad savininkas atsakingas už savo pavaldinių nusižengimus. Net jei nežinojo apie jų siekius, savininkas privalėjo atlyginti nuostolius ir bausti pavaldinius.
Valstiečiai, kurie sudarė didžiąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės dalį, dalyvaudavo įvairiuose bajorų nusikaltimuose – kaip bendrininkai arba kaip aukos. Kartais jie talkindavo bajorams, kartais nukentėdavo kartu su jais. Skirtingų valdų valstiečiai konfliktuodavo.
Luomų ribas peržengiantis smurtas
Valstiečiai minėti bajorų bylose dėl sumušimų bei nužudymų. Štai 1752 m. po smurto Maišiagaloje nukentėjo bajoras Jonas Suchodolcas ir jo valstiečiai.
Pasak skundo, Smolensko pavieto vaiskienės Agotos Gonsevskos įsakymu jos valstiečiai bei Maišiagalos miestelėnai su šautuvais ir kitais ginklais po pamaldų užtvėrė miestelio gatves ir sumušė ieškovus.
1779 m. karčemoje nužudytas Ašmenos pavieto rotmistras Stanislovas Komaras. Anot skundo, jį nužudė Sušickis ir jo pavaldiniai (valstiečiai, vežikas, vargonininkas).
Valstiečiai dalyvaudavo ir antpuoliuose. 1745 m. Magdalena Kulčicka skunde prieš Kauno pavieto vėliavininkaitį Mykolą Skorulskį ir Lietuvos Brastos pavieto vaiskį Joną Bielskį rašė, kad valstiečiai grobė šieną, o raitas valstietis Baltramiejus Niestanis savininkę stumdė, kapojo botagu, vadino burtininke ir sakė, kad tą daryti „mums liepė ponas“.
1749 m. Komarai, anot ieškovų Viteikų, pasiuntė savo žmones į lauką prie ribos su Viteikų valdomis Zdoniškiais (dabar – Širvintų r.). Užpuolikai grobė žemės ūkio produktus, smurtavo prieš svetimus valstiečius. Valdų savininkę Danielę Menčinską sumušė, valstiečiai jai prie kaklo pridėjo dalgį ir grasino nupjauti galvą.
Skunduose dėl plėšimo valstiečiai minimi dažnai. Štai 1750 m. Zuzana ir jos sūnus Martynas Zaleskiai, kiti bajorai protestavo prieš Minsko vaivadijos kaštelioną Mykolą Judickį, leitenantą Maksimilijoną Rozenfeltą bei jų Merkinės (netoli Tabariškių) valdų valstiečius. Po pamaldų Turgeliuose ieškovai vyko į namus, o vėzdais, kardais, kuolais ginkluoti kaltinamieji jiems pastojo kelią, smurtavo, atėmė penkiais taleriais įvertintą kardą, botagą, arklį ir kepurę.
Valstiečiai – bajorų vaidų įnagiai?
Dėl kokių priežasčių smurtauta prieš bajorus? Dažniausiai minėtas šeimininko paliepimas. Kodėl valstiečiai, dvarų šeimyna dalyvaudavo nusikaltimuose?
Lėmė valstiečių priklausomybė nuo savininkų. Galbūt jie, dalyvaudami bajorų organizuotuose nusikaltimuose, tikėdavosi nuolaidų iš dvaro. Kartais minima, kaip bajorai skatino smurtauti savo pavaldinius. 1760 m. įvyko Konstancijos, Baltramiejaus, Pranciškaus, Tado Chšanovskių ir Ukmergės pavieto pilies statybininkaičio Marijono Maigio konfliktas. Skunde rašyta, kad kaltinamasis M.Maigys ir jo pavaldiniai visą naktį gėrė degtinę ir užpuolė Chšanovskių valdą.
Kai kada bylose minimi pažeminimai, siekiant įžeisti bajorišką garbę. Štai 1753 m., anot teismo pareigūno obdukcijos (apžiūros), karčemoje įkalintam Dobrynės žemės pataurininkiui Martynui Timinskiui Julijonas Oganovskis ir jo pagalbininkai nuėmė batus, kelnes, užmovė senas suplyšusias kelnes, aprengė prastu žiponu, apavė batais be padų, uždėjo valstietišką kepurę ir žiauriai jį sumušė. 1754 m. suėmus Livonijos iždininką Joną Hlebickį, Stanislovas Venclavovičius ir jo valstiečiai sumušė nelaimėlį, nupynė ir ant galvos uždėjo šiaudų karūną.
Vaidijantis bajorams smurtauta ne tik fiziškai. Kai kada bylose minimi pažeminimai, siekiant įžeisti bajorišką garbę.
Mirties bausmė ketvirčiuojant
Kartais bajorų bylose galima įžvelgti skirtingoms valdoms priklausiusių valstiečių tarpusavio santykių aiškinimąsi. Savininkai kaltinti tuo, kad neišdavė prasižengusių pavaldinių, globojo juos.
1755 m. skunde pilies teismui Vilniaus pavieto paseniūnis ir Mykolo Kazimiero Radvilos-Žuvelės valdų ekonomas Tomas Kaveckis kaltintas dėl jam pavaldaus valstiečio Juozapo Varno smurto. Prie Gilužio ežero, Buivydiškių apylinkėse, J.Varnas iš pasalų kelyje užpuolė bajorą Jurgį Petuchą ir jį nužudė. Skunde rašyta, kad J.Varnas yra kaltas dėl ne vieno nužudymo.
Kartais valstiečiai būdavo nuteisiami mirties bausmėmis kaip ir bajorai. 1757 m. bajoras Juozapas Marinovskis (Maninovskis) su pagalbininkais valstiečiais Jurežiškių valdose (dabartiniame Šalčininkų r.) bajorą Valerijoną Bžezinskį nuskandino baloje, o jo kūną paguldė į lovą. Už šį nusikaltimą kaltinamasis ir jo valstiečiai nubausti mirties bausme ketvirčiuojant.
Taigi valstiečiai dažnai buvo bajorų „partneriai“ nusikaltimo metu. Sunku nustatyti, kiek smurtas ir plėšimas kaimo aplinkoje vykdytas valstiečių iniciatyva, kiek jį kurstė dvaro vadovybė. Dažnam tokiam konfliktui nereikėjo savininko pritarimo. Tai galėjo būti „kaimo prieš kaimą“ kovos. O valdų savininkas ar valdytojas vargu ar užkirsdavo kelią tokiems konfliktams.
