Lobyno senumas ir turtingumas rodė jį turinčios bažnyčios reikšmę, atspindėjo jos statusą, liudijo istoriją. Tai buvo ir tam tikra finansinė investicija, kuri neretai padėjo spręsti ekonomines bažnyčios problemas. Tad paprastai šie rinkiniai buvo akylai saugojami ir gausinami.
Meninė ir istorinė lobyno daiktų reikšmė ne iš karto tapo nekvestionuojama vertybe – ilgai pirmiausia buvo vertinama
 |
| Vilniaus katedros lobyno slėptuvę atidarius 1985 metais |
praktinė dirbinių funkcija ir materialinė vertė, todėl susidėvėję, aplūžę ar šiaip pasenę kūriniai neretai buvo perdaromi į naujus, atitinkančius naujos epochos skonį ir poreikius.
LDK istorija nebuvo palanki lobynų likimui, tad itin senų ir vertingų rinkinių išliko nedaug.
Lietuvos krikštą menanti kolekcija
Vilniaus katedros lobynas buvo seniausias ir gausiausias, su juo vargu ar galėjo lygintis kokios kitos LDK bažnyčios turtai, nors kai kuriose iš jų būta itin prabangių, išskirtinių kūrinių.
Katedros lobyno pradžia siekia XIV a., nes jis buvo pradėtas kaupti iš karto po Lietuvos krikšto, pastačius pirmąją katedrą, o jo istorija atspindi visą LDK gyvavimo laikotarpį (net jį peržengia).
Katedros lobyną sudaro iš brangiųjų metalų pagaminti liturginiai indai, brangakmeniais puoštos monstrancijos, relikvijoriai, kryžiai, brangūs bažnytiniai drabužiai, vyskupų insignijos, paveikslų aptaisai ir karūnos.
Šis rinkinys buvo išsaugotas Vilniaus katedros kapitulos rūpesčiu. Vertingiausi lobyno daiktai buvo saugoti specialiose, slaptose patalpose, rakinami skryniose ir naudoti tik per didžiausias religines iškilmes.
Žinoma, netekčių nepavyko išvengti. Kai kurie ankstyviausi Katedros liturginiai reikmenys buvo prarasti dar XV–XVI a., matyt, gaisrų metu.
Su Jogailos vardu dabar siejamas tik mažas suveriamas gotikinis dramblio kaulo altorėlis, vaizduojantis Kristaus kančios scenas.
Nors ir kelis kartus perdirbtas, bet išliko ir šv. Stanislovo rankos relikvijorius, manoma, padovanotas Krokuvos katedros kapitulos tuoj po Vilniaus vyskupystės įsteigimo.
 |
| Vilniaus katedros lobynas |
Lobyno puošmena – Vilniaus vaivados, LDK kanclerio Alberto Goštauto dovanotas kryžiaus formos krištolinis šv. Eustachijaus relikvijorius, šio didiko Geranainių Šv. Mikalojaus bažnyčiai dovanota monstrancija, kuri į Vilniaus katedrą pateko 1698 metais.
Liturginių indų ar kitų reikmenų dovanotojus paprastai rodo ant dirbinio įspausti jų herbai ar įrašai. Iš šių ženklų galima spręsti, kad Vilniaus katedrai brangių dovanų yra palikę ir LDK dvasininkai, ir didikai – Radvilos, Sapiegos, Pacai.
Karų ir negandų sūkuriuose
Vienas sudėtingiausių laikotarpių Katedros lobyno istorijoje – XVII a. vid. karas su Maskva. Kai 1654 m. į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją ėmė veržtis maskvėnų kariuomenė, Vilniaus katedros kapitula, negalėdama užtikrinti daugybės Katedros ir Šv. Kazimiero koplyčios vertybių saugumo, priėmė drastišką sprendimą – nuo brangių, auksu ir sidabru ataustų ir siuvinėtų liturginių drabužių buvo nuimti perlai ir brangakmeniai, o drabužiai sudeginti, kad išsilydžiusias brangiųjų metalų gijas būtų galima transportuoti kartu su kitomis brangenybėmis.
1655 metais, prieš pat Vilniaus okupaciją, Katedros vertybės buvo padalintos į dvi dalis ir išvežtos iš miesto, o tai, ko nebuvo įmanoma išvežti, stengtasi paslėpti Katedros rūsiuose ar užkasti žemėje.
Viena dalis, kurioje buvo seniausi ir brangiausi dirbiniai, laivais buvo plukdoma į Karaliaučių, tačiau kaip tik ją priešo kariuomenė perėmė ir išgrobstė. Kita lobyno dalis kartu su šv. Kazimiero relikvijomis iš pradžių buvo slapstoma Žemaitijoje, vėliau pergabenta į kunigaikščių Sapiegų Ružanų dvarą (dab. Baltarusijoje), o karo pabaigoje perkelta į Lenkiją, kur buvo saugoma įtvirtintame Čenstakavos paulinų vienuolyne.
Dalis bažnyčios sidabro buvo paaukota valstybės reikmėms, krašto gynybos poreikiams, dalis dingo vežiojimų ir slapstymų sumaištyje.
Nors Vilnius buvo išvaduotas 1661 m. pradžioje, išsaugota lobyno dalis į Katedrą sugįžo tik 1667 metais. Atnaujinant karo nuniokotą bažnyčią ir atstatant liturginių indų bei kitų reikmenų kolekciją daug prisidėjo Vilniaus vyskupai, iš kurių dosniausias buvo vyskupas Mikalojus Steponas Pacas.
Jis padovanojo aukso taurę su patena (lėkštele), kitų liturginių indų ir brangių liturginių drabužių. Dalis šių kūrinių, puoštų donatoriaus herbais, išliko iki mūsų dienų ir laikomi Lietuvos baroko dailės šedevrais.
XVII a. vid. karas atnešė daug nuostolių, tačiau tai nebuvo paskutiniai lobyno kolekcijos praradimai. Dar kartą nemažai sidabro dirbinių buvo paaukota tėvynei jau LDK istorijai baigiantis.
Lobis rastas 1985 metais užmūrytas sienoje
1794 metais Tado Kosciuškos sukilėliams iš Katedros, kaip ir iš kitų bažnyčių lobynų, buvo atiduota daug senų vertybių ar jų dalių. Tiesa, XIX a. Vilniaus katedrai buvo perduoti dalies uždarytų Lietuvos bažnyčių turtai, taigi dabar šis rinkinys bent iš dalies atspindi ne tik Katedros, bet visos LDK krikščioniškosios kultūros paveldo meninį lygį ir grožį.
1939 m. bene vertingiausia išlikusio lobyno dalis (auksakalystės dirbiniai) buvo užmūryta Katedros sienose, šios vertybės atrastos tik 1985 metais. Nuo 2009 m. jos eksponuojamos Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje.
