Vilnius retai tapdavo keliautojų tikslu. Svetimšaliai į Abiejų Tautų Respubliką nevykdavo pramogauti taip, kaip į Italiją ar Prancūziją, kur tuo metu veikė turizmo infrastruktūra. Daugiausia per Lietuvą keliaudavo diplomatai, pirkliai, gydytojai ir menininkai. Kartais LDK buvo it „tarpinė stotelė“, vykstant į Rusiją (dažniausiai sustota Gardine).
Įspūdžiai iš Vilniaus: architektūros grožis ir gaujų karai
1750 m. į Vilnių atvyko ir vėliau įspūdžius atsiminimuose paliko Karaliaučiaus miestelėnas, eruditas Luudvigas Reinholdas von Werneris. Šis 25 metų keliautojas aplankė Vyriausiojo tribunolo posėdžius, buvo Vilniaus katedroje, kuri jam pasirodė graži. Labiausiai jaunuoliui patiko Šv. Kazimiero koplyčia.
Jogailaičių pilis, anot atvykėlio, buvo sugriuvusi. Jis minėjo bajorų kalėjimo bokštą, kuriame nuteistieji turėjo teisę priimti svečius, nepasitraukdami iš kalinimo vietos.
Jogailaičių pilis, anot atvykėlio, buvo sugriuvusi. Jis minėjo bajorų kalėjimo bokštą, kuriame nuteistieji turėjo teisę priimti svečius, nepasitraukdami iš kalinimo vietos. Jaunuolis rašė, kad mieste buvo knygynų, prekiavusių religine ir teisine literatūra. Jis nebrangiai įsigijo kelias vertingas knygas. Vėliau matė, kaip dideliame mediniame name vyko sukčių organizuota loterija. O vengriškas vynas, kurį gėrė vyninėje, vaikinui pasirodė aukštos kokybės.
Kitas atvykėlis, aprašęs LDK sostinę, buvo būsimasis karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Atsiminimuose, pasakodamas apie 1755 m. įvykius, autorius minėjo, jog mieste, nepaisant prekybos nuosmukio, policijos stygiaus ir dažnų gaisrų, esama iš Jogailaičių dinastijos kilusių didžiųjų kunigaikščių ir karalių pėdsakų.
Stanislovas Augustas Poniatovskis teigė, kad Šv. Kazimiero koplyčia – nuostabus meno kūrinys. Atvykėliui imponavo tai, kad Vilniuje jau buvo tiltas per Nerį. Tačiau blogą įspūdį jam paliko Lietuvos vyriausiojo tribunolo vaizdas: grupuočių kova vyko per daug atvirai.
Jis atkreipė dėmesį į tai, jog Radvilų dėl griežtų vadovavimo metodų visuomenė nemėgo. Žmonės jaunuolių gaują, apsupusią Vilniaus vaivadą Mykolą Kazimierą Žuvelę ir kitus jo giminės atstovus, vadino haidamakais (Ukrainos teritorijoje siautusių ir žiaurumu pasižymėjusių kazokų vardu).
Šie jaunuoliai vaikščiojo ginkluoti ir vilniečiams kėlė siaubą. Naktimis girdėjosi pistoletų šūviai – grupuotės kariavo. Nors, kaip minėjo S.A.Poniatovskis, tuo pat metu grupuočių nariai nebijojo pietauti, vakarieniauti, šokti, bendrauti, lankytis oponentų namuose, kur kartais ramiai tarėsi dėl reikalų.
S.A.Poniatovskis matė, kaip elgėsi Vyriausiojo tribunolo maršalka tapęs aštuoniolikmetis Stanislovas Karolis Radvila, būsimasis Vilniaus vaivada (vėliau pramintas „Mielasis pone“). Šis žmogus, anot atsiminimų autoriaus, vos mokėjo pasirašyti. Stanislovas Karolis Radvila ir jo šalininkai blogai elgėsi su bajorais. Būsimasis karalius paliko Vilnių nuliūdęs.
Jameso Cooko bendražygiui lietuviai priminė laukinius
XVIII a. antroje pusėje Vilniuje gyveno ir Lietuvos Vyriausioje mokykloje dėstė vokiečių mokslininkas botanikas, geologas, geografas Georgas Forsteris, kuris parašė nemažai laiškų iš LDK sostinės.
Šis ekscentriškas žmogus 1765 m. tyrė Rusijos imperijos geografiją. 1772–1775 metais jis su Jamesu Cooku vyko į ekspediciją aplink pasaulį, ją aprašė. Taigi G.Forsteris atvyko į Vilnių nuosmukio ir reformų metu.
Tačiau daug kas Vilniuje jam nepatiko. Žmones jis vadino storžieviais, pusiau civilizuotais, pusiau laukiniais, lygino juos su kelionėje po Ramųjį vandenyną pažintais tahitiečiais
Laiškuose jis buvo kritiškas ir atviras. Miestas jį sužavėjo: „Slėnio šlaite, kuriame tarsi išsiliejęs visas didelis miestas su savo gražiais, dar išlikusiais bokštais, – Vilnius tikrai atrodo didingai ir puikiai“.
Tačiau daug kas Vilniuje jam nepatiko. Žmones jis vadino storžieviais, pusiau civilizuotais, pusiau laukiniais, lygino juos su kelionėje po Ramųjį vandenyną pažintais tahitiečiais („Geriau jie būtų visiški laukiniai, kaip jų draugai kitame pusrutulyje!“). Mokslininkas teigė, kad nenori gyventi be tarnų, virėjų vokiečių: „Čionykščiai niekam tikę.“ Bet didiko vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio draugija jam buvo priimtina. Jis neblogai atsiliepė apie kai kuriuos vietinius profesorius, teigė, kad šie, nors dauguma jų eksjėzuitai, atsidavę mokslui.
Į Vilnių atvykdavo ir keliones aprašydavo ne vien vyrai, bet ir moterys. 1786 metais į Vilnių savo valdų reikalais atvyko karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pareigūno žmona Ludvika Byszewska ir paliko įdomius atsiminimus.
Moteris Vilniuje susitiko su svarbiais asmenimis (pvz., su G.Forsteriu, parodžiusiu jai savo mineralų kolekciją, vyskupu I.J.Masalkiu). Ji lankė vietines architektūros įžymybes: Vilniaus katedrą, Šv. Jono, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią, Šv. Petro ir Povilo bei kitas bažnyčias, žavėjosi jomis.
Jai patiko gera kava Pohuliankoje (einant nuo Tiškevičių rūmų Trakų ir J. Basanavičiaus gatvėmis į Tauro kalną), kuri kainavo 9 auksinus (Varšuvoje tokia kainuotų 27). Bet duonos kainos mieste viešniai pasirodė didelės. Blogai ji atsiliepė apie Vyriausio tribunolo salę, teigė, kad tvarka čia blogesnė nei smuklėje.
Taigi Vilniuje gyvenę svetimšaliai ir Abiejų Tautų Respublikos keliautojai regėjo LDK sostinės grožį ir jos problemas. Nepaisant laiko ir negandų, Vilniaus architektūros grožis ir toliau žavi atvykėlius.
