Gal tuo sunku tikėti, bet vos vieną kartą trumpai Haličo-Voluinės metraštyje paminėta Vorutos pilis (XIII a. vid.) XIX–XX a. sukėlė ilgalaikę jos vietos paieškų karštligę: valdovas privalo turėti savo svarbiausią pilį, o valstybė – sostinę. Tai buvo XIX a. populiarus sostinės problemos formulavimas, anachroniškai padiktuotas gyvenamo laiko.
Pirmąja Lietuvos sostine pavadintos Vorutos ieškota Lietuvoje, Žemaitijoje ir Baltarusijoje, nepraleistas nė vienas bent kiek reikšmingesnis miestas, piliakalnis ar panašaus pavadinimo vietovė.
Šiuo metu galima suskaičiuoti bent penkiolika silpniau ar stipriau pagrįstų galimų Vorutos buvimviečių. Kai kurios egzotiškos, pvz., Kareličiai Baltarusijoje ar Medvėgalis ir Varniai Žemaitijoje.
Sostinės paieškos
Labiausiai pagrįstose hipotezėse Voruta laikomi Vilnius, Šeimyniškėlių piliakalnis prie Anykščių arba Kernavė.Visos hipotezės turi silpnybių.
Labiausiai pagrįstose hipotezėse Voruta laikomi Vilnius, Šeimyniškėlių piliakalnis prie Anykščių arba Kernavė.Visos hipotezės turi silpnybių.
Vilnius ėmė augti tik XIII a. II pusėje ir galinga pilimi–sostine tapo XIV a. pradžioje. Šeimyniškėliai gal net stipresnis konkurentas Vilniui, nes šalia jų buvo didelis laukas, kuris Haličo-Voluinės metraštyje minimas kaip karinių susirėmimų vieta.
Kita vertus, ne vienas Lietuvos piliakalnis stovėjo tarp laukų. Kernavės atveju neaišku, kodėl ji, XIII a. minima maždaug 28 metais vėliau nei Voruta, taip staigiai pakeitė pavadinimą. Gal kai kurios hipotezės ir priartėja prie teisingo sprendimo, tačiau atsižvelgiant į Mindaugo mobilų administravimą, Vorutos klausimu tesužinome vieną iš daugelio jo pilių, kuriose galėjo saugiai gintis nuo priešų, pavadinimų. Pilis tada dar neatliko sostinės funkcijos.
Istoriškai dėsninga, kad ankstyvajame valstybės kūrimosi laikotarpyje, kai krašto valdžia tik tvirtino savo pozicijas, o didesni XIII a. II p. politiniai sukrėtimai baigdavosi radikaliu valdančiųjų giminių pasikeitimu, valstybės administracinis centras (sostinė) egzistavo kaip dėl įvairiausių ir netikėčiausių priežasčių monarcho dažniau aplankoma pilis, tvirtovė, gyvenvietė.
Dėl ankstyvosios Lietuvos valstybės sandaros netobulumo karaliaus Mindaugo pamėgta sostapilio vieta ir vardas neatsispaudė žemės paviršiuje arba istorijos šaltinių puslapiuose.
Mindaugas buvo tipiškas keliaujantis ankstyvosios monarchijos valdovas, valdęs vien asmeniniais ir gimininiais ryšiais. Šios rūšies valdžiai būtinai reikėjo judėti per pavaldžias teritorijas, po jose esančias arba steigiamas valdovo pilis, kiemus, gyvenvietes, kurios tik ateityje stipriau sujungs kraštą į iš sostinės administruojamą visumą.
Mindaugo (kaip ir jo tėvo bei visos giminės) pirminis politinės ir ūkinės atramos tinklas buvo sunertas Pietų Lietuvoje, tarp Neries ir Nemuno aukštupio.
Kaimynystė su etniškai mišriomis pasienio teritorijomis, kuriose dominavo rusų įkurti ir gyvenami ūkio bei prekybos centrai (Naugardukas, Gardinas, Slanimas, Valkavyskas), lėmė ankstyvą jų patekimą Lietuvos valdžion, o istorinė literatūra nuo XVI a. sukūrė nepagrįstą mitą apie pirmąją Lietuvos sostinę Naugarduke.
Šiuo metu tik baltarusių istoriografija dar nenori pripažinti, kad nelietuviškas valstybės centras negalėjo stovėti valdovui nesaugiame pakraštyje, dėl kurio užvaldymo beveik visą XIII a. buvo kariauta su stipriais Pinsko, Haličo ir Voluinės kunigaikščiais.
Lietuviškieji valstybingumo centrai atsirado ne ankstyviausiuose rusiškuose lietuvių aneksuose, bet etninėje Lietuvoje.
Vilniaus atsiradimas
Pirmoji patikimai paliudyta Lietuvos monarcho rezidencija buvo Traidenio Kernavė. Bet tik Vilnius tapo tikra valstybės sostine, anot Gedimino laiškų, jo karališku miestu.
Pirmoji patikimai paliudyta Lietuvos monarcho rezidencija buvo Traidenio Kernavė. Bet tik Vilnius tapo tikra valstybės sostine, anot Gedimino laiškų, jo karališku miestu.
XIII amžiaus viduryje Gedimino kalne stovėjo nedidelė įtvirtinta gyvenvietė. Traidenis šalia įkūrė naują papėdės gyvenvietę: 1271 m. šiaurinėje Gedimino kalno pašlaitėje, apaugusioje lapuočių mišku, pradėti statyti nedideli mediniai namai.
Po kelerių metų namai buvo perstatyti, pietvakarinėje kalno papėdėje įsteigtas gamybinės veiklos židinukas (metalurgija, medžio anglies, dervos ir terpentino gamyba) – XIV a. antrajame dešimtmetyje jis bus iškeltas kitur.
Vytenio ir Gedimino dėdės bei tėvo, Butigeidžio ir Butvydo (Pukuvero) laikais (apie 1285–1295) buvo vykdomi milžiniški statybos ir plėtros darbai. Pilies kalne apie 1297 m. baigta didžiojo kunigaikščio rezidencijos, Aukštutinės pilies, statyba.
Kalno papėdėje toliau plėtojosi gyvenvietė, kurios tankus užstatymas, gyvenamų namų vietų stabilumas ir periodiškai atnaujinamos medžio dangos gatvės leidžia kalbėti apie tikro pagoniško miesto atsiradimą.
Kartu buvo apgyvendinamas Kreivasis (Plikasis, Trijų Kryžių) kalnas. Šalia Vilnios brastos, Polocko ir Medininkų–Rūdninkų maršrutų sankirtos rajone, buvo įkurdinta stačiatikių bendruomenė, kuri pavirto Rusų miestu (Civitas Ruthaenica).
Pilies kalno pietvakarių papėdėje, buvusios gamybinės veiklos vietoje, buvo apgyvendinta katalikiška rygiečių amatininkų ir pirklių kolonija, kurios ganytojais pakviesti pranciškonai. Jiems apie 1321 m. čia pastatyta nedidelė mūrinė bažnyčia, literatūroje klaidingai vadinama karaliaus Mindaugo katedra.
XIV amžiaus viduryje Pilies kalno papėdėje buvo pastatyta mūrinė, miestą juosianti gynybinė siena su bokštais, iškasta nauja (dabartinė) Vilnios vaga, pasausinusi šlapią upės žiočių slėnį. Vėliau mūriniai įtvirtinimai buvo įrengti Aukštutinėje pilyje.
Didieji kunigaikščiai (o gal krikščionių misionieriai) vėlesnėje Žemutinės pilies teritorijoje jau turėjo pasistatę vieną kitą 80 m2 dydžio gyvenamą mūrinį pastatą – atrasti du, bet galėjo būti ir daugiau.
Iš pradžių nedidelis valdovo kiemas ir įkurta valdovo rezidencija piliakalnyje, išsibarsčiusios pagonių lietuvių gyvenvietės, vokiška katalikų ir rusėniška stačiatikių kolonija vos per 30–50 metų pavirto didžiojo kunigaikščio valdžios centru, įtakinga, sparčiai garsėjančia Rytų ir Vidurio Europoje sostine – Vilniumi.