Karas buvo šios valdančiosios kunigaikščių šeimos politinė kasdienybė. Vien karine jėga Vokiečių ordinas buvo neįveikiamas. Vytenis ir Lietuvos vyresnybė tai suprato, todėl ėmė naudoti visus įmanomus politinės ir diplomatinės kovos svertus.
Vytenis plėtojo tėvo Butvydo politinę veiklą Žemaitijoje. Kryžiuočiams palankiai nusiteikę žemaičių panemunių didikai, kaip ir anksčiau, buvo slopinami jėga. Nenutrūko į Žemaitijos strategines vietoves perkeliamų valdovo lietuvių (leičių) srautas, stiprinantis krašte Vytenio karinę, politinę ir ūkinę įtaką. Krašte išdygo kelios valdovo tvirtovės.
Vytenis plėtojo tėvo Butvydo politinę veiklą Žemaitijoje. Kryžiuočiams palankiai nusiteikę žemaičių panemunių didikai, kaip ir anksčiau, buvo slopinami jėga.
Ne vienas žemaičių bajoras dėl to spruko pas vokiečius. Su Vokiečių ordinu Prūsijoje Vytenio jokie ryšiai, išskyrus karą, nesiejo. Lenkų žemės tuo metu milžinišku greičiu buvo vienijamos į būsimą Lenkijos karalystę.
Tačiau Lenkijos politinė padėtis dar neleido didžiajam kunigaikščiui rasti stiprų partnerį, kuriuo ten vėliau tapo suvienytos valstybės karalius. Kita vertus, mazoviečio Boleslovo II draugystė su lietuvių valdovais rodė, kad ilgalaikė naudinga taika su pagonimis galėjo vaisingai gyvuoti.
Lietuvių pirkliai Rygoje
Lenkijoje Vytenio politika Ordinui nekėlė tokių rūpesčių, kaip Livonijoje. Čia jis įsitraukė į Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupo su miestiečiais konfliktą, palaikydamas miestą.
Vytenio dėmesį Rygos ir Livonijos ordino konfliktui lėmė ne tik kariniai ir politiniai interesai. Nuo pat įsikūrimo Rygos vokiečiai palaikė intensyvius prekybinius ryšius su Lietuvos valdovais. Jų reikšmė ir abipusė nauda augo, nes Lietuva sėkmingai įsitvirtino rusiškuose padauguvių prekybos centruose (Polocke, Vitebske) ir kontroliavo prekybinę magistralę į Rusios žemes.
Ypač aktyviai prekiauta 1287–1303 metais. Sparčiai plėtojami Lietuvos prekybiniai ir politiniai interesai prie Dauguvos skatino lietuvių pirklių, kaip socialinio sluoksnio, augimą ir stiprino jų aktyvumą.
Rygos skolų knygos (1286–1352) duomenimis, pagrindinės iš Lietuvos tiekiamos prekės buvo vaškas, brangūs kailiukai, įvairių žvėrių ar galvijų kailiai. Kai kurie lietuviai sukaupė nemažas grynųjų pinigų sumas, todėl net tapo prekybinių operacijų kreditoriais. Prekybai Lietuvoje jie įsigydavo druską, gelumbę, geležį (metalus), kitas prekes, kurių tiekimą pagonims aukščiausieji krikščionių ganytojai laikė nusikalstamu.
Suvienyti bendro priešo
1298 m. kovą Vytenio pasiuntiniai pasirašė taikos sutartį su miestiečiais ir krašto bažnytine vyresnybe, Lietuvos didysis kunigaikštis net miglotai pažadėjo krikštytis. Atsiųsta lietuvių kariuomenė varžė Livonijos ordino kariuomenės pastangas Dauguvos žiotyse statyti tvirtovę, kuri būtų trikdžiusi Rygos laivybą.
Gegužės pabaigoje Vytenis užėmė Ordinui priklausiusią Karkuso pilį, kitame žygyje sutriuškino brolius, kuriems vadovavo magistras Brunas – žuvo pats magistras ir dvidešimt riterių. Bet birželio pabaigoje lietuvių ir rygiečių kariuomenė pralaimėjo mūšį prie Naujojo malūno pilies (dabar - Adaži), kuriame dalyvavo Livonijos broliams į pagalbą iš Prūsijos skubiai atžygiavusi Karaliaučiaus komtūro kariuomenė.
1305 metais Vytenis užmezgė glaudesnius ryšius su nauju energingu Rygos arkivyskupu Frederiku. Vyteniui rūpėjo Rygos ir Ordino konflikto eiga.
Ši nesėkmė nenutraukė Lietuvos ir Rygos susitarimų. Rygiečiai į miestą įsileido lietuvių įgulą. Rygos arkivyskupas, 1299 m. siųsdamas skundus popiežiui dėl Ordino skriaudų krikščionims Livonijoje, kaltinimuose propagandiniais tikslais naudojo lietuviškus faktus, neva broliai privertė lietuvių karalių Mindaugą atsimesti nuo krikščionybės.
1305 metais Vytenis užmezgė glaudesnius ryšius su nauju energingu Rygos arkivyskupu Frederiku. Vyteniui rūpėjo Rygos ir Ordino konflikto eiga. Kai Rygos arkivyskupo ir Livonijos dvasinės vyresnybės kaltinimus Livonijos ordinui 1312 m. ėmė tirti popiežiaus įgaliotinio Pranciškaus Molianiečio komisija, lietuvių valdovas, neigdamas užkietėjusio pagonio įvaizdį, atsiuntė pasiuntinius į Rygą ir prašė skirti du pranciškonus vienuolius, kurie galėtų rūpintis pirkliams Naugarduke pastatyta katalikų bažnyčia.
Tačiau santykiai su Ryga Vyteniui klostėsi ne itin gerai. Nežinia, ar buvo tikėtasi komercinės naudos iš politinio suartėjimo su Rygos miestiečiais ir arkivyskupu, bet prekyba nuo 1303 m. nepaliaujamai menko.
Daugiau naudos Vyteniui teikė karinis ir politinis smūgis vokiečiams Livonijoje, o ne prekyba. Vyteniui Livonijos grėsmė sumenko. Čia jis laimėjo – XIV a. pr. užvaldė Polocką, įvykdė kelis skaudžius Livonijos puolimus.
1298 m. sudaryta Vytenio ir Rygos taika galiojo iki 1313 metų, kol Livonijos vyskupai ir Danijos karaliaus vietininkas Taline, kiti Livonijos miestų miestiečiai įkalbėjo rygiečius taikytis su Vokiečių ordinu Livonijoje ir atmesti taiką su lietuviais, išsaugojant su jais tradicinę prekybą.
Tiek Ordinas, tiek Ryga toliau palaikė slaptus prekybinius ryšius su Lietuva. Lietuviams reikiamus ginklus vienas Ordino tarnas pirko net Tartu.
Kai Livonijos krikščionys susitaikė, lietuvių įgula buvo išvyta iš Rygos. Tai vėl sujaukė ramybę Lietuvos šiaurėje. Ordinas užėmė lietuviams priklausantį Daugpilio (Naujinio) kraštą ir ten, prie Dauguvos, pastatė stiprią pilį.
 |
| Paminklas Vyteniui Marijampolėje prieš Antrąjį pasaulinį karą. |
