Tai savotiškas LDK Martinas Guerras, kurio istorija nuo Renesanso laikų žinoma Prancūzijoje ir kitose Europos valstybėse.
Amerikiečių istorikė Natalie Zemon Davis paskyrė jam studiją.XVI a. baskų kilmės valstietis M.Guerras gyveno pietvakarių Prancūzijoje, vėliau pabėgo iš savo kaimo, palikęs žmoną ir vaiką. Po kelerių metų vyras sugrįžo, jį atpažino kaimo žmonės, žmona. Vėl su ja gyveno; pora susilaukė vaikų.
Tačiau žmonos giminaičiams kilo įtarimų dėl sugrįžusio vyro tapatybės, jie kreipėsi į teismą. Šis pripažino, kad minėtas asmuo – Martinas Geras. Bet kai tikrasis Martinas Geras atėjo į teismo salę, visi suprato apgavystę. Apgavikas Arnault du Tilis, kaltintas sukčiavimu ir kitais nusikaltimais, buvo pakartas.
Pavogtos tapatybės byla
Vilniaus pavieto žemės teismo knygoje rastas Grabnyčių seimelio sprendimas dėl apsimetimo kitu žmogumi. 1664 metų vasario 2 d. Vilniaus pavieto bajorai susirinko į seimelį išrinkti deputatus į LDK Vyriausiąjį tribunolą.
Buvo dar viena svarbi aplinkybė. Į seimelį kreipėsi Steponas Boreika ir jo žmona Alška Boreikienė-Bužinskaitė bei velionio Kazimiero Gosievskio šarvuočių (šarvinių) vėliavos vėliavininkas Kazimieras Zaviša. Jie protestavo prieš „kažkokį Stanislovą Buzelį Smailį“, apsimetusį Mikalojumi Bužinskiu.
Į seimelį kreipėsi Steponas Boreika ir jo žmona Alška Boreikienė-Bužinskaitė bei velionio Kazimiero Gosievskio šarvuočių (šarvinių) vėliavos vėliavininkas Kazimieras Zaviša. Jie protestavo prieš „kažkokį Stanislovą Buzelį Smailį“, apsimetusį Mikalojumi Bužinskiu.
Apsimetėlis kaltintas tuo, jog būdamas paprastas žmogus save vadino bajoru ir pasisavino svetimą vardą. Asmuo, kuriuo jis apsimetė, buvo A.Boreikienės ir K.Zavišos pusbrolis. XVII a. viduryje, LDK prasidėjus karo veiksmams, tikrasis M.Bužinskis, tuomet jaunuolis, paliko namus, išėjo į karinę tarnybą ir dingo be žinios. Kaltinamasis ne tik pasisavino bajoro vardą, bet ir jo turtą bei valdas. S.Buzelis į seimelį neatvyko.
Kitas svarbus bylos liudininkas – Upytės pakamaris Andrejus Kurpskis – į seimelį neatvyko dėl sveikatos, bet atsiuntė laišką, kuriame teigė, kad minėtas žmogus, apsimetęs bajoru Mikalojumi Bužinskiu, iš tikrųjų buvo jo valstietis, kurio visa šeima ir dėdės priklausė A.Kurpskio žmonos – Vilniaus žemės teisėjaitės Cecilijos Onos Giedraitytės-Kurpskienės – dvarui ir atlikinėjo prievoles.
Pirmasis bandymas demaskuoti apsišaukėlį
Sutuoktiniai S. ir A. Boreikos bei K. Zaviša pateikė 1663 m. gegužės 3 d. Vilniaus pavieto pilies teismo knygų išrašą. Jame teigiama, jog apsimetėlis yra Stanislovas Buzelis Jonaitis Smailys iš Buzelių kaimo (greičiausiai – Buzaičių kaimas netoli Giedraičių, dabartiniame Molėtų r.).
Kaltintojai teigė, kad patartas kažkokio blogo ir pikto žmogaus ar susigalvojęs pats, jis sumanė pasisavinti bajorišką Bužinskių garbę ir įstojo į K.Gosievskio kariuomenės vėliavą. Tarnaudamas kariuomenėje jis bendravo su Kazimieru Zaviša.
Šiam teigė, jog yra gimęs Zenovičiūtės ir Jono Bužinskio šeimoje, esąs ponios A.Boreikienės brolis. Vėliau trejus metus jis neva valdė dalį Gelvonų valdų. Kazimieras Zaviša kariuomenės stovykloje iš draugų sužinojo, kad šis žmogus – ne bajoras, todėl iškart įtariamąjį S. Buzelį ištardė. Šis prisipažino esąs valstietis, o ne bajoras.
1663 metų gegužės 1 d. jis atiduotas į Vilniaus pilies kalėjimą. Šį faktą paliudijo teismo pareigūnai vazniai (generolai) Matas Savanievskis ir Jonas Gornostaiskis. Šiems asmenims ir Vilniaus paseniūniui vyras prisipažino, kad jis – ne Mikalojus Bužinskis, o Stanislovas Buzelis.
Pilies teismo posėdyje kai kurie asmenys (matyt, liudininkai) buvo nusiteikę prieš ieškovus, ir, jų paveiktas, kaltinamasis vėl ėmė tvirtinti esąs bajoras M.Bužinskis, o ne S.Buzelis.
Jis teigė, kad jo tėvas buvo Jonas Buzelis iš Buzelių kaimo, o motina – Ona Karvauskaitė, kilusi nuo Raigardo iš Bogušavos kaimo. Kai kurių žmonių įkalbėtas pasivadinęs M.Bužinskiu. Anot kaltintojų, Pilies teismo posėdyje kai kurie asmenys (matyt, liudininkai) buvo nusiteikę prieš ieškovus, ir, jų paveiktas, kaltinamasis vėl ėmė tvirtinti esąs bajoras M.Bužinskis, o ne S.Buzelis.
Teismas nepriėmė sprendimo. Bet ieškovai minėtą asmenį atidavė į pilies kalėjimą. Netrukus S.Buzelis pabėgo iš kalėjimo (greičiausiai padėjo paseniūnis).
Suktybė ar maištas prieš luominę nelygybę?
Į seimelį susirinkusi bajorija buvo palanki ieškovams. Į teismą buvo pasiųstos kelios atestacijos (raštai), patvirtinančios, jog S.Buzelis – apsišaukėlis. Samuelis Giedraitis iš Giedraičių laiške rašė, kad kaltinamojo tikrasis vardas – Stasiukas Buzaitis [sic!] (Stasiukas Buzaytis), kuris buvo velionio Vilniaus teisėjo Marcijono Giedraičio paveldimas valstietis iš Giedraičių valdų.
Jo tėvas buvo Jonas Smailys, o motina – nuo Virbalio kilusi prūsė valstietė, gyvenusi Buzaičių kaime, prie Giedraičių ežero (liudininkų pateikti duomenys apie apsišaukėlio motiną skiriasi, tačiau tiek Raigardas, tiek Virbalis buvo Pietų Lietuvoje, netoli Prūsijos sienos).
Samuelis Giedraitis patvirtino, kad pažįsta kitus apgaviko brolius valstiečius. Smolensko pavieto iždininkas ir Ukmergės pilies raštininkas Jonas Kosčialkovskis patvirtino, jog S.Buzelio sesuo Morta tarnauja pas jį virėja, yra ištekėjusi už jo pavaldinio.
S.Buzelis tarnavo įvairiems bajorams – Petrui Kozlovskiui, Lukošiui Glušinskiui ir Samueliui Ezdrofui. Vėliau pateko į kariuomenę. Kai kariuomenė buvo Kurše, S.Buzelis su totorių rotmistru Kulbickiu pabėgo iš jos.
Stanislovas Kazimieras Fronovičius, pažinojęs tikrąjį Mikalojų Bužinskį, atestacijoje minėjo, kad jis buvo šviesiaplaukis ir gerai rašė bei skaitė. Aleksandras Ezdrofas liudijo, jog S.Buzelis tarnavo pas jo giminaitį Samuelį Ezdrofą, kuris buvo etmono K.Gosievskio husarų vėliavos raitelis.
Lukošiui Glušinskiui apgavikas tarnavo po to, kai išėjo iš [Krymo?] totorių Ordos nelaisvės (dokumente nerašoma, kaip jis pateko į nelaisvę, kokiu būdu iš jos išsilaisvino ar buvo išlaisvintas).
S.Ezdrofas pateikė seimeliui ir kitą laišką. 1662 metų lapkričio 13 d. Upytės žemės teisėjas Povilas Marcinkevičius laiške giminaičiui Samueliui Marcinkevičiui teigė, kad kaltinamasis asmuo negalėjo būti M.Bužinskis, nes tikrasis Mikalojus Bužinskis trejus metus buvo jo tarnas, gerai mokėjo rašyti.
Seimelis nusprendė, jog kaltinamasis yra apgavikas. Jis – ne bajoras Mikalojus Bužinskis, o valstietis Stanislovas Buzelis. Niekas jo neturi teisės laikyti bajoru ir negali suteikti jam vietos tarp bajorų. Kas jį sutiks, privalo grąžinti teisėtiems šeimininkams – A. ir O. Kurpskiams.
Nežinia, kaip baigėsi ši istorija, ar buvo apsišaukėlis sugautas ir nubaustas. Bet šis atvejis liudija, kad XVII a. vidurio suirutės LDK metu valstiečiui buvo įmanoma patekti į bajorų luomą, net rasti jame draugų.
Vargu ar galima smerkti Stanislovą Buzelį/Buzaitį. To meto sąlygos lėmė, kad neprivilegijuoto luomo atstovui nebuvo kito būdo, išskyrus apgavystę, patekti į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Ir šis vyras ja pasinaudojo.
