„[...] Koks amžius, / Karoli, mums tave, tokį gerą karvedį, davė!
Argi tu gimęs ne tam, kad padėtum vargšei tėvynei? / Argi po Marso našta tu palinkęs nestoji už dukrą
Savo Livoniją? Ji patikėta tavajai globai! / [...] Tavo šis darbas neliks be šlovės, be giesmių, ši dorybė,
Sklis ji po žemę visur, aplenkus saulė ir laiką, / Net už Amerikos; jos neužtrins prabėgančios dienos. [...]“
Laurencijus Bojeris, Karolomachija, vertė Benediktas Kazlauskas, Vilnius, 1992, p. 37.
Kario prigimtis
Būsimasis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius gimė 1560 m. Žemaitijos seniūno ir Vilniaus kašteliono Jono
 |
| Švedus parklupdęs didysis LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius |
Chodkevičiaus († 1579) bei Krokuvos kaštelionaitės Kristinos Zborovskos šeimoje. Nuo 1573 m. studijavo Vilniaus jėzuitų kolegijoje, o 1586–1590 m. teisės ir filosofijos žinių sėmėsi Inglštato ir Padujos universitetuose.
Nors nuo vaikystės linko prie karo meno, karybos universitetuose niekada nestudijavo. Chodkevičių giminėje nuo seno būta karvedžių. Vienas jų – Ūlos mūšio didvyris LDK etmonas Grigalius Chodkevičius.
Grįžęs po studijų į Lietuvą Jonas Karolis pradėjo karjerą karo lauke. 1595 m. jis vadovavo 50, o vėliau 100 raitelių kuopai Ukrainoje, pasižymėjo malšinant Nalivaikos sukilimą. 1596 metais sėkmingai dalyvavo Kanevo kautynėse ir kazokų stovyklos ties Lubnia apgultyje, o 1600 m. – karo kampanijoje Vološčiznoje.
Dėl aukštos giminės padėties ir valdovo paramos J.K.Chodkevičius 1596 m. gavo pirmąją gyvenime pagrindinę LDK pareigybę – tapo LDK pataurininkiu, o 1599 m. – Žemaitijos seniūnu. Įvertinus didiko karinius nuopelnus, 1601 m. jis gavo LDK lauko etmono buožę.
Kaip lauko etmonas didikas išvyko į 1600 m. prasidėjusį Abiejų Tautų Respublikos karą su Švedija. 1601 m. dalyvavo Kuoknesės operacijoje. Vasarą LDK kariams pavyko nustumti priešą nuo Dauguvos, užimti strategines Livonijos pilis ir pašalinti įsiveržimo į Lietuvą pavojų.
Tais pačiais metais po nesutarimų su LDK didžiuoju etmonu Kristupu Radvila Perkūnu, šiam pasitraukus iš pareigų, Zigmantas Vaza vadovavimą LDK kariuomenei pavedė J.K.Chodkevičiui.
Lauko etmonas išgarsėjo pasiekimais: nepaisant mažo karių skaičiaus, 1603 m. jis iš švedų atsiėmė Tartu, o kitais metais sutriuškino priešą prie Paide (Estija). Už šias pergales 1605 m. gavo LDK didžiojo etmono buožę.
Karolių mūšis
Didžiausia šlovė didžiojo etmono laukė 1605 m. vasarą prie Salaspilio (Kirholmo). 1605 metų rugpjūčio 27 d. apie 4 000 J.K.Chodkevičiaus vadovaujamų karių sutriuškino Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamas švedų pajėgas (14 000 karių).
J.K.Chodkevičius nuslėpė nuo priešo savo kariuomenės dydį ir išdėstymą, išprovokavo švedus pereiti nuo kalvų į lygumą. Lietuvos raiteliai išsklaidė švedų pėstininkus. Netikėtai iš šono pasiųsti J.K.Chodkevičiaus raiteliai sukėlė priešo sąmyšį. Švedai traukėsi, netrukus paniškai bėgo.
Apgynusi Rygą, LDK pusė atsipirko 80 karių gyvybių, švedai neteko apie 8 000 karių, Karolis IX spruko į Švediją. Pergalė prie Salaspilio nuskambėjo Europoje. Šiam laimėjimui paminėti 1606 m. Vilniuje išleista eiliuota poema „Carolomachia“ (Karolomachija, arba Karolių mūšis).
Karo lauke ir taikiame gyvenime didikas buvo impulsyvus, žaibiškai sprendė reikalus. Jis gebėjo valdyti karius, juos pajungti savo valiai ir siekti pergalės. Dėl geležinės drausmės ir kartais tironiškos valios nebuvo populiarus tarp karių, kai kas jį vadino „belzebubu“.
Dar sykį Livonijoje J.K.Chodkevičius sėkmingai pasirodė 1609 m. pavasarį. Jau ne taip puikiai jam sekėsi ATR kare su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Nors 1611 m. birželį jam pavyko atsiimti Smolenską, iki tol beveik šimtą metų priklausiusį Maskvai, tačiau kitais metais teko atsitraukti.
1613–1615 metais J.K.Chodkevičiaus vadovaujama kariuomenė gynė nuo rusų puolimų Smolensko vaivadiją. Nepasisekė ir naujas 1617–1618 m. žygis į Maskvą, nominaliai vadovaujamas karalaičio Vladislovo Vazos. Maskva liko neužimta, o konfliktas baigėsi 1618 m. pabaigoje, sudarius Deulino paliaubų sutartį.
Lietuvis karvedys studijavo europinę karybą
Šlovės J.K.Chodkevičius nusipelnė, kai sustabdė Vidurio Europai grasinusią Osmanų imperijos jėgą. Jis vadovavo jungtinei 70 tūkst. karių Lenkijos ir LDK kariuomenei, 1621 m. rugsėjo ir spalio mūšiuose prie Chotino kovojusiai su 220 tūkst. Turkijos karių, kuriems vadovavo sultonas Osmanas II. ATR kariai atrėmė turkų puolimus ir patys rengė kontratakas bei išpuolius. Spalį buvo sudaryta taika, turkai pripažino pralaimėjimą, ATR sienos nuo totorių ir turkų antpuolių buvo apgintos.
Tai buvo didelis J.K.Chodkevičiaus pasiekimas. 1621 metų rugsėjo 24 d., eidamas 61 metus, didysis LDK etmonas mirė Chotino pilyje. Manoma, kad jis buvo sužeistas ir išneštas iš mūšio lauko.
Karo lauke ir taikiame gyvenime didikas buvo impulsyvus, žaibiškai sprendė reikalus. Jis gebėjo valdyti karius, juos pajungti savo valiai ir siekti pergalės. Dėl geležinės drausmės ir kartais tironiškos valios nebuvo populiarus tarp karių, kai kas jį vadino „belzebubu“.
Karas buvo jo stichija. Karinis išmanymas nebuvo vien prigimtinis ar intuityvus. Kaip matyti iš Vilniaus universiteto bibliotekoje rastų 12 didikui priklausiusių knygų (XVI a. II p. – XVII a. pr. karybos, istorijos darbai, kronikos, antikos autorių raštai), karvedys studijavo europinės karybos pasiekimus.
Šeimos šventovė Kretingoje
J.K.Chodkevičius savo valdose ir Žemaitijos seniūnijoje steigė katalikų bažnyčias ir naujus miestus. Gynybinę pilį ir bažnyčią didikas pastatė Liachovičiuose, statybos vyko ir Bychove. Paminėtinos jo steigtos bažnyčios Nesvyžiuje, Kražiuose ir Skuode.
Jis įkūrė Kretingos miestą (Karolštatą), o 1609 m., išrūpinęs Magdeburgo privilegiją, Kretingoje įsteigė bernardinų vienuolyną ir parapiją. 1610–1617 metais čia pastatė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, kurios požemiuose įrengė šeimos mauzoliejų.
Jis įkūrė Kretingos miestą (Karolštatą), 1610–1617 metais čia pastatė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, kurios požemiuose įrengė šeimos mauzoliejų.
Jame karvedys palaidojo jauniausiąjį sūnų Kazimierą, seserį – Kuršo kunigaikštienę Kristiną Forensbach, vyriausiąjį sūnų Joną Jeronimą ir pirmąją žmoną – Podolės vaivadaitę Zofiją Melecką.
Čia amžinąją poilsio vietą buvo parinkęs ir sau. Tačiau jo paskutinė valia neįvykdyta. Antroji didiko žmona Ana Aloyza Ostrogiškė 1622 m. vyro kūną išgabeno į Ostrogą. Čia kelis kartus (iki XVIII a. pr.) didiko palaikai buvo kilnojami, baiminantis išpuolių, kol galiausiai atgulė Ostrogo jėzuitų bažnyčioje.
Viešajame gyvenime išdidus ir savo giminės didybę pabrėždavęs didikas šeimoje buvo prisirišęs prie vaikų ir žmonos. Pirmąją žmoną laiškuose meiliai vadino „mieliausia Zosyte, vienintele, mylima dūšele“, „mano širdingiausias džiaugsme“. Sielojosi dėl ankstyvų sūnų ir Zofijos († 1618) mirčių. Didiko dukra Ona 1620 m. ištekėjo už LDK didžiojo maršalkos Stanislovo Sapiegos.
Kretingoje didžiojo etmono J.K.Chodkevičius atminimui 2009 m. atidengtas paminklas (autorius Adomas Skiezgelas). Kretingoje ir Vilniuje karvedžio vardu pavadintos gatvės.
