Įspūdinga autoriaus karjera ir nesusiklostęs šeiminis gyvenimas
Baroko epochoje, anksčiau nei atsirado Lietuvos autorių medicinos knygos, pasirodė pirmas ir daugiau kaip 250 metų vienintelis LDK žirgininkystei skirtas veikalas – LDK didiko Kristupo Manvydo Dorohostaiskio (1562–1615) „Hipika, arba Knyga apie arklius“ (gr. hippos – arklys).
Vėlesni vietos hipologų (hipologija – mokslas apie arklį) darbai žinomi tik po 1823 m., įsteigus pirmąją veterinarijos mokyklą Vilniuje.
K.Manvydas Dorohostaiskis pasižymėjo daugelyje sričių. Jo politinės karjeros kalendoriuje matome 1588 m. gautas LDK stalininko pareigas ir 1598 m. tapimą LDK didžiuoju maršalka.
Buvo vienas iš XVII a. pr. LDK protestantų lyderių. Spaudžiant dvarui, 1597 m. atliko piligriminę kelionę į Čenstakavą, bet į katalikybę neperėjo. Savo dvaruose išlaikė evangelikų reformatų bažnyčias, Mūrinėje Ašmenoje – spaustuvę.
Jaunystėje jis dalyvavo Livonijos karo kampanijose, vadovavo lietuvių kariuomenės daliai 1601–1602 m. karuose su Švedija, o 1610–1611 m. kariaujant su Maskva. Jis pats šturmavo Smolenską.
Buvo vienas iš XVII a. pr. LDK protestantų lyderių. Spaudžiant dvarui, 1597 m. atliko
 |
| XVII a. bestselerio apie žirgus autorius - LDK didikas Kristupas Manvydas Dorohostaiskis |
piligriminę kelionę į Čenstakavą, bet į katalikybę neperėjo. Savo dvaruose išlaikė evangelikų reformatų bažnyčias, Mūrinėje Ašmenoje – spaustuvę.
Jo šeiminis gyvenimas nesusiklostė. Abi žmonos – Vilniaus kaštelionaitė Zofija Chodkevičiūtė ir Naugarduko vaivadaitė Zofija Radvilaitė – kaltintos santuokine neištikimybe. Skandalingai paviešintas Z.Radvilaitės romanas su plikbajoriu Stanislovu Timinskiu. Tik Radvilų užtarimu pavyko išvengti skyrybų.
Meilė žirgams – iš Italijos
Tačiau į istoriją šis didikas pateko dėl savo „gyvenimo darbo“ – populiarios knygos apie žirgus. „Hipika“ jam užtikrino tik vėlesnių kartų atmintį.
Žirgais K.Manvydas Dorohostaiskis domėjosi nuo jaunystės. Kelionių po Italiją metu jis susipažino su geriausiais to meto Europos žirgininkystės specialistais. Feraros, Bolonijos ir Neapolio valdovų dvaruose jis pažino pirmaujančios italų jojimo mokyklos principus. Jojimo mokėsi pas meistrus – Klaudijų Corte ir Neapolio vicekaraliaus dvaro arklidininką Petrą Antonijų Ferrarą, kuris ir paskatino didiką parašyti veikalą apie žirgus.
Grįžęs į Lietuvą, Dorohostaiskis samdė geriausius italų žirgininkystės specialistus. Didiko testamente išjodinėtojas Jeronimas Malatesta paminėtas tarp keturių geriausiai apmokamų dvariškių – jam užrašė 500 auksinų.
Daug naudos Dorohostaiskiui teikė specialios literatūros studijavimas. Dar XIII a. Italijoje pasirodė pirmieji tokie leidiniai. K.Manvydui Dorohostaiskiui didelį įspūdį darė 1598 m. Bolonės senatoriaus Carlo Ruino išleistas iliustruotas arklio anatomijos atlasas.
Kaip rodo pavadinimas „Hipika“, knyga buvo apie žirgus. Autorius rėmėsi ankstesne žirgininkystei skirta literatūra: senovės graikų ir romėnų, čekų, prancūzų, ispanų ir italų darbais. Prisiminti ir totoriai bei turkai, rečiau minėti anglai, vengrai ar persų autoriai. Dorohostaiskis panaudojo 14 autorių darbus. Pateikė pavyzdžių iš savojo Ašmenos ir Radvilų žirgynų.
Garsūs knygos bendraautoriai
Pastabomis prie knygos prisidėjo ir LDK žirgininkystės žinovas, Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Ir šio didiko dvare buvo samdomi aukščiausio lygio italų žirgininkystės specialistai. Jų didikas specialiai ieškojo užsienyje.
Štai 1599 m. Valentas Stšelecas trejiems metams pasamdė iš Arigonos kilusį specialistą, kuris jojimo paslapčių mokėsi pas patį Gianą Mariją.
Tai, kad „Hipikoje“ sumažėjo lotyniškos terminijos, buvo Radvilos Našlaitėlio nuopelnas. 1602 metais Nesvyžiaus dvare „Hipiką“ 45 raižiniais (iš jų 24 žirgai pavaizduoti kraštovaizdžio fone) papuošė 1613 m. LDK žemėlapį nubraižęs, iš Palenkės (Makuvo vietovės) kilęs Tomašas Makovskis.
Grafiniai žirgų atvaizdai tikroviški, matyti geras gyvūnų anatomijos išmanymas. Ir pats T.Makovskis buvo geras žirgų žinovas. Vėlesnių „Hipikos“ leidimų iliustracijos nebuvo tokios puošnios, jose – ne vario, o medžio raižiniai, kurti sekant T.Makovskiu. Dorohostaiskis, atsilygindamas už gerai atliktą darbą, globojo T. Makovskį.
Ketvirtoji dalis – veterinarinė. Aprašytos žirgų ligos, vaistai, jų vartojimas, gydymo būdai. Dorohostaiskis išmanė ne tik veterinariją, bet ir mediciną – retas didikams dalykas. Studijas Friburge jis buvo baigęs medicinos daktaro laipsniu.
Medicininis tikslumas ir meninė gyslelė
1603 m. puošniai Krokuvoje, Andrzejaus Piotrkovcziko spaustuvėje išleista „Hipika“ buvo dedikuota valdovui Zigmantui Vazai.
Tai keturių dalių knyga. Kiekviena dalis prasideda „Pratarme“, o III ir IV dalys baigiamos ir „Pabaiga“.
Pradžioje autorius išdėstė arklio kūno sandaros ypatybes, aprašė fiziologiją, veisles, jų savybes, kaip arklius auginti ir veisti. Antroji knygos dalis skirta žirgų mokymui, išjodinėjimui ir jojimui. Trečioji knygos dalis skirta pakinktams.
Pateikti įvairiuose kraštuose naudotų pakinktų (žąslų, brizgilų, apynasrių) pavyzdžiai. Ketvirtoji dalis – veterinarinė. Aprašytos žirgų ligos, vaistai, jų vartojimas, gydymo būdai. Dorohostaiskis išmanė ne tik veterinariją, bet ir mediciną – retas didikams dalykas. Studijas Friburge jis buvo baigęs medicinos daktaro laipsniu.
„Hipika“ pasižymi išsamumu ir dalyko išmanymu. Tekstas parašytas įdomiai, paįvairinant Vergilijaus eilėmis ar K.Manvydo Dorohostaiskio humoristinėmis pastabomis.
III skyriaus pabaigoje rašydamas apie prusnų prastumą, autorius teigia: „Kalbu apie arklio prusnas, o apie apgavikiškus nepraustaburnių žmonių veidus nerašau nieko, juos kartais vargiai pažaboja ir vėzdas arba didelis kumštis.“
Žirgininkystės veikalas įsigytas už žirgą
„Hippika“ tapo populiariausiu ATR žirgininkystės veikalu. Knyga buvo vertinama ir perkama. Už ją mokėta nemažai. Ant vieno 1620 m. leidinio viršelio pažymėta, kad knygos savininkas už ją sumokėjo 4 auksinus, o Mazovijos vaivada Stanislovas Chomentauskas už knygą davė žirgą.
Per 250 metų nuo pirmosios knygos pasirodymo K.Dorohostaiskio veikalas perleistas 5 kartus. 1685 metais „Hipika“ buvo išversta į rusų kalbą.
Pasibaigus pirmajam leidimui, 1617 m. ir 1627 m. Blastus Kmita savo spaustuvėje Liubče išleido specialiai parengtus naujus leidimus – „Hipikos“ santraukas.
Per 250 metų nuo pirmosios knygos pasirodymo K.Dorohostaiskio veikalas perleistas 5 kartus. 1685 metais „Hipika“ buvo išversta į rusų kalbą.
„Hipika“ – svarbi LDK kultūrinio ir istorinio paveldo dalis, liudijanti apie XVI–XVII a. pr. Lietuvos ir Europos žirgininkystės tradicijas. Veikalas prieainamas ir šių dienų skaitytojams.
Varšuvoje 1979 m. išleistas pirmojo 1603 m. leidinio fotografuotas leidimas. „Hipika“ „sugrįžo“ ir į Lietuvą. Kaip atrodė knyga prieš 400 metų, skaitytojai sužinos atsivertę 2008 m. veikalo vertimą į lietuvių kalbą (Kristupas Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis. „Hipika, arba Knyga apie arklius“. Iš lenkų k. vertė A. Baravykaitė, leidykla „Saulės delta“, 2008).
