Muziejaus lankytojams gyvai bus parodytas vienas pirmosios kartos ir du skirtingi antrosios kartos „Tigrai“, taip pat – savaeigiai prieštankiniai pabūklai „Jagdtiger“ ir „Elefant“.
Vienintelis likęs „gyvas“
Pirmosios kartos „Tigro“ egzempliorius, žinomas kaip „Tiger 131“, muziejaus lankytojams – ne naujiena. Tai vienintelis iki šiol pasaulyje važiuojantis „Tigras“. 1943 metų balandį britų kariai jį, nedaug teapgadintą, užgrobė po nenusisekusios vokiečių atakos Šiaurės Afrikoje, Tunise. Tuo metu jis buvo panaudotas kaip „gyvas“ pavyzdys vokiečių technologijų studijoms, o po karo pateko į muziejininkų rankas ir buvo visiškai restauruotas. 131 – tai jo originalus numeris ant bokštelio, pagal jį šis tankas žinomas ir įvardijamas iki šiol.
Kasmet porą kartų Bovingtono tankų muziejus rengia specialias „Tigro“ dienas, per kurias „Tiger 131“ išrieda iš angaro į lauką ir tūkstančių žiūrovų akivaizdoje demonstruoja savo įspūdingą galią, žlegsėdamas vikšrais ir riaumodamas galingu varikliu.
Bovingtono tankų muziejui priklauso ir abu ekspozicijoje demonstruojami antrosios kartos, vadinamieji „Karališkieji tigrai“ (Königstiger). Vienas iš jų su konstruktoriaus Ferdinando Porsche, o kitas – su kompanijos „Henschel“ suprojektuotu bokšteliu.
75,2 tonos sveriantis „Jagdtiger“ (vok. – medžiojantis tigras) – taip pat Bovingtono tankų muziejaus nuosavybė. Šis ant „Karališkojo tigro“ važiuoklės surinktas prieštankinis pabūklas apskritai yra didžiulė retenybė, nes vokiečiai juos gamino jau karui baigiantis ir spėjo surinkti vos 80 egzempliorių. Išlikę yra tik trys „Jagdtiger“, kurie laikomi sunkiausiais kada nors serijiniu būdu gamintais šarvuotosios technikos pavyzdžiais.
Pagelbės virtualios realybės technologija
Tokia pati retenybė yra ir kitas savaeigis prieštankinis pabūklas „Elefant“ (vok. – dramblys), kurių pagaminta vos 91. Visame pasaulyje jų yra išlikę vos du. Vienas, užgrobtas per Kursko mūšį 1943 metais, saugomas Rusijoje, Kubinkos tankų muziejuje. Kitas, 1944-aisiais patekęs į amerikiečių rankas, per Ancijaus mūšį Italijoje, dabar laikomas JAV kariuomenės ginkluotės ir paveldo muziejuje Virdžinijos valstijoje. Būtent pastarąjį „Elefant“ amerikiečiai ir paskolino Bovingtono tankų muziejui ir jis pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos sugrįžo į Europą.
Deja, britams muziejininkams nepavyko pasiskolinti paskutinio „šeimos“ nario – savaeigės haubicos „Sturmtiger“ (vok. – šturmo tigras), pagamintos ant pirmosios kartos „Tigro“ važiuoklės. Šių monstrų, šaudžiusių 380 mm kalibro sviediniais ir kumuliatyviniais užtaisais galėjusių pramušti pustrečio metro storio gelžbetonio sienas, buvo pagaminta vos 19, o karą išgyveno tik du. Vienas saugomas jau minėtame Kubinkos muziejuje Rusijoje, o antras – Vokietijos tankų muziejuje Munsteryje.
Tačiau populiaraus internetinio žaidimo „World of Tanks“ kūrėjai, beje, tapę šios parodos rėmėjais, pasiūlė išeitį. Per parodą bus panaudota pažangi virtualios realybės technologija, leisianti lankytojams pamatyti „Sturmtiger“ it „gyvą“.
Vien pavadinimas keldavo siaubą
Tačiau už legendinę karinę techniką nemažiau svarbi ekspozicijos dalis, kaip žada Dorseto muziejininkai, bus ir vokiečių veteranų, kovojusių „Tigruose“, prisiminimai bei liudijimai. Muziejaus darbuotojai kelerius metus kalbėjosi su vis dar gyvais buvusiais tankistais, kurių karo mašinos ar vien jų pavadinimas kėlė siaubą sąjungininkų kariams Antrojo pasaulinio karo metais.
Tankistai papasakojo, kaip jie jautėsi viršesni už kitus, gaudavo specialius siuntinius iš A.Hitlerio ir dainuodavo dainas apie tai, kaip jie kovos iki pergalės arba mirs. Tačiau jie taip pat prisiminė ir apie siaubingą tankų įgulų buitį ir prisipažino apie košmarus, nuo kurių kenčia iki šiol.
Muziejus anksčiau rinkdavo ir viešindavo britų tankistų pasakojimus, tačiau dabar atsigręžė ir į buvusius priešus, nusprendęs atskleisti ir jų patirtį. Ir paaiškėjo, kad „Tigrų“ įgulų pasakojimai yra tokie pat pribloškiantys, kaip ir jų valdyta technika.
Košmaruose sapnuodavo besiartinančius rusus
Vienas iš veteranų, Wilhelmas Fischeris, sakė: „Kas mėnesį aš gaudavau siuntinius iš Adolfo Hitlerio. Juose būdavo šokolado, cigarečių, dešros. Net vytintos dešros kartais būdavo. Ir tai gaudavo tik tankistai. Pėstininkai negaudavo nieko, jie tik gulėdavo purve.“
Jis taip pasakojo apie šaudymą „Tigro“ pabūklu: „Turėdavai išsižioti, kad nesprogtų ausų būgneliai.“ Tačiau, nepaisant puikaus pabūklo ir galingų „Tigro“ šarvų, tankas turėjo ir trūkumų. W.Fischeris prisiminė, kad jie buvo nepatikimi, o dėl to kaltina sabotuotojus. „Karo pramonėje dirbo daug užsieniečių (red. – prievartiniam darbui į Vokietiją atvežtų okupuotų teritorijų gyventojų), jie gamindavo ir variklius. Kokybė buvo tokia, kad tie varikliai nenorėdavo veikti.“
Pasak W.Fischerio, gyvenimo sąlygos tanke buvo siaubingos: „Miegoti tanke galėdavai tik sėdėdamas, sukniubęs savo sėdynėje. Negalėdavai atsigulti, nebuvo tam vietos... Higiena? Cha, mažiausia, apie ką tu būtum galvojęs. Būdavai laimingas, jeigu turėdavai pakankamai vandens atsigerti.“
Jis taip pat sakė ilgai kentėjęs nuo košmarų. „Kai buvau jaunesnis, visada ryte pabusdavau išpiltas prakaito, nes atrodydavo, kad rusai ateina.“
Kitas „Tigro“ veteranas, Waldemaras Pliska, tarnavo Rytų fronte.
Jis prisiminė vieną siaubingą patirtį: „Pamatėme apie šimtą žmonių, kurie buvo išlaisvinti iš koncentracijos stovyklos... Klausiau visų, kas tie žmonės? Bet man buvo patarta laikyti liežuvį už dantų, nes jie – iš konclagerio ir mums draudžiama apie tai kalbėti... Štai ką pasakysiu: tai siaubinga patirtis ir aš dažnai net dabar tai sapnuoju. Pabundu permirkęs nuo šalto prakaito, nes negaliu to pamiršti.“
Apie „Tigrą“ ir daugelio žavėjimąsi juo W.Pliska sako taip: „Šis „Tigras“ yra karo ginklas ir jo simbolis. Tai tik žudymo mašina... Negaliu skatinti to žavėjimosi. Tai juk suprantama.“
Suprasti karą iš abiejų pusių
Parodoje bus pateikti ir kitos kariavusios pusės prisiminimai. Tarp jų ir tų, kurie Tunise dalyvavo užgrobiant garsųjį „Tiger 131“, taip pat ir britų tanko pabūklininko Joe Ekinso pasakojimas apie tai, kaip jis 1944 metų rugpjūtį Prancūzijoje vieną po kito pamušė tris vokiečių tankus. Manoma, kad vieną iš jų valdė legendinio tankų aso Michaelio Wittmanno ekipažas.
Suprasti akimirksniu
- Iš visos „Tigrų“ „šeimynos“ masiškiausiai gamintas pirmosios kartos „Tigras“ (techninis pavadinimas Panzerkampfwagen VI Tiger Ausf. E). 1942–1945 metais kompanija „Henschel“ pagamino 1347 egzempliorius.
- Vieno tokio „Tigro“ gamyba nacistinei Vokietijai kainavo 250 800 reichsmarkių (apie 1,52 mln. eurų, palyginti su valiutų perkamąja galia).
- Sunkiųjų tankų kategorijai priskiriamo „Tigro“ masė – 56 t. Ilgis – 6,32 m (su pabūklu – 8,45 m), plotis – 3,56 m, aukštis – 3 m. Įgula – penki žmonės.
- „Tigras“ ginkluotas 88 mm pabūklu ir 92–120 jam skirtais sviediniais bei dviem ar trimis 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiais su daugiau nei 9 tūkst. šovinių.
- „Tigro“ širdis – karbiuratorinis 12 cilindrų ir 515 kW galios „Maybach“ variklis, išvystantis maksimalų 45,4 km/val. greitį. 540 litrų benzino bako pakanka 110–195 km nuotoliui įveikti.
Interviu, padarytame prieš jo mirtį 2012-aisiais, pabūklininkas J.Ekinsas prisiminė: „Mes stovėjome kažkokiame sode, stebėjome priešais mus per porą tūkstančių jardų besidriekiančią plokščią lygumą. Staiga pamatėme artėjančius tris „Tigrus“. Palaukėme, kol jie priartėjo maždaug per 800 jardų. Mano vadas paliepė taikytis į galinį ir aš iššoviau du šūvius į jį ir pamušiau. Mes kiek atsitraukėme atgal ir aš iššoviau į antrą tanką, pataikiau į jį pirmu šūviu ir jis sprogo, greičiausiai pataikėme į amunicijos atsargas ar panašiai. Tuo metu trečias tankas, supratęs, kas dedasi, pradėjo ieškoti priedangos. Mes iššovėme du šūvius ir aš taip pat pataikiau ir į jį.“
Tankų muziejaus Bovingtone kuratorius Davidas Willey sakė: „Tigrai“ yra dideli ir įspūdingi net pagal šiandienius standartus, bet reikia nepamiršti moralinės atsakomybės ir būtina prisiminti, kam jie buvo naudojami ir koks režimas juos sukūrė.“
Be to, D.Willey paragino objektyviau vertinti galinguosius „Tigrus“, teigdamas: „Sudarydami mažiau nei septynis procentus karo metų vokiečių tankų produkcijos, „Tigrai“ nepadarė iš tiesų svarbios įtakos įvykiams, tad mūsų paroda pristatys labiau subalansuotą šių karo mašinų vaizdą. Svarbu, kad paroda taip pat pristatys veteranų, kurie juose kovojo, požiūrį, taip pirmą kartą papasakodama žmogiškąsias vokiečių tankų įgulų istorijas. Šių veteranų, kurie vis dar yra šiandien su mumis, balsai padės suprasti karą iš abiejų pusių.“
Tiems, kas kitą mėnesį ketina lankytis Anglijoje, lieka pridurti, kad „Tigrų“ kolekcijos atidarymas Bovingtono tankų muziejuje įvyks balandžio 6-ąją.
