Eugeniuszas Sławomiras Łazowskis 1939-ųjų rugsėjį, kai nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją, buvo pašauktas į karo medicinos tarnybą. Kai per kelias savaites Lenkijos armija buvo sutriuškinta, E.S.Łazowskis prisijungė prie pogrindinio pasipriešinimo, rašo warhistoryonline.com.
Tuo metu E.S.Łazowskio draugas ir kolega Stanisławas Matulewiczius eksperimentuodamas atrado, kad sušvirkškus pacientui negyvų šiltinės bakterijų, žmogus šia sunkia liga neužsikrečia, tačiau jo kraujo tyrimas rodo, jog jis šiltine serga.
Atrodytų, iš tokio atradimo nedaug tėra naudos, tačiau okupuotoje Lenkijoje tai tapo priemone išgelbėti tūkstančius gyvybių. S.Matulewiczius išmėgino savo atradimą ant draugo, gavusio leidimą trumpam sugrįžti iš darbo stovyklos Vokietijoje į tėvynę. Draugas buvo pasiryžęs bet kam, kad tik nereikėtų vėl važiuoti į stovyklą, nes nebesitikėjo joje išgyventi dėl nežmoniškų sąlygų.
Kai gydytojas suleido jam naujosios vakcinos, jo kraujo tyrimas parodė, kad jis serga epidemine šiltine. Tyrimo rezultatai buvo nusiųsti į Vokietiją ir draugas buvo atleistas nuo darbo prievolės stovykloje. Po to vis daugiau žmonių sulaukdavo vakcinos injekcijų ir nebegrįždavo į darbo stovyklas.
Nacistai bijojo epidemijų, nes jas sunku kontroliuoti ir įveikti karo sąlygomis. Šiltinė buvo viena pavojingiausių XX amžiaus infekcinių ligų, nusinešusi šimtus tūkstančių gyvybių Pirmojo pasaulinio karo metu ir pokariu.
E.S.Łazowskis, žinodamas apie šią vokiečių fobiją, sukūrė planą Lenkijoje sukelti netikrą šiltinės „epidemiją“. Tai turėjo sutrukdyti vokiečiams suiminėti žmones, nes nacistai būtų linkę juos izoliuoti karantino zonose ir vengti bet kokio tiesioginio kontakto su jais. Gydytojas ėmė veikti Staliovos Volios mieste, kur buvo įsteigtas Rozvaduvo getas.
E.S.Łazowskis suvokė, kad jis negali leisti negyvų šiltinės bakterijų injekcijų žydams, nes vokiečiai juos paprasčiausiai išskers, mėgindami taip sutramdyti epidemiją. Vietoje to jis pradėjo vakcinuoti geto kaimynystėje gyvenančius lenkus. Greitai vokiečiams visą miestą dėl tariamos epidemijos teko karantinuoti, o getas tapo neliečiamas. Vokiečiai net svarstė, kad netrukus epidemija persimes ir į getą, tad jiems patiems net nereikės teptis rankų naikinant žydus.
Kad įsitikintų patys, jog epidemija iš tiesų įsisiautėjo, vokiečiai į Rozvaduvą atsiuntė specialią medikų komandą. Ją pasitiko pats E.S.Łazowskis. Vokiečiai buvo pavaišinti, o po to paskubomis surinko daugybę vietos gyventojų kraujo pavyzdžių ir išvyko. Kai kraujo pavyzdžiai buvo ištirti ir buvo patvirtinta daugybė šiltinės atvejų, į karantino zoną buvo įtrauktas ne tik Rozvaduvas, bet ir visi aplinkiniai kaimai.
Taip E.S.Łazowskis apkvailino nacistus, nors už tokius veiksmus gelbstint žydus jis garantuotai būtų sulaukęs mirties bausmės. Vis dėlto, karui artėjant prie pabaigos, vokiečiams kilo įtarimų, kodėl sergantieji šiltine niekaip nemiršta.
Visi pėdsakai vedė vieno žmogaus, E.S.Łazowskio, link. Vienas vokiečių karys, kuriam gydytojas buvo anksčiau padėjęs, jam patarė išvykti iš miesto. E.S.Łazowskis su šeima sugebėjo pasprukti į Varšuvą. Tuo metu vokiečiai pradėjo žudyti Rozvaduvo geto žydus, bet frontas artėjo greičiau, nei spėjo suktis žudikų komandos, tad daug šio geto žydų sugebėjo karo pabaigos sulaukti gyvi. Skaičiuojama, kad E.S.Łazowskio dėka gyvi išliko 8 tūkst. žydų.
Po karo E.S.Łazowskis įsikūrė Jungtinėse Valstijose, kur 1976-aisiais tapo Ilinojaus valstijos universiteto pediatrijos profesoriumi. Jis išleido memuarus pavadinimu „Mano asmeninis karas“, pagal kuriuos 1990-aisiais buvo sukurtas dokumentinis filmas. Šiame filme buvo užfiksuoti liudijimai žmonių, kuriems ar kurių artimiesiems mirties išvengti padėjo E.S.Łazowskis.
Izraelio valstybė Lenkijos Schindleriu pavadintam E.S.Łazowskiui suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. Daktaras E.S.Łazowskis mirė 2006-aisiais, sulaukęs 93-ejų metų.
