Po paskaitos įsiplieskusi diskusija temą priartino prie šių dienų: kaip socialinė ir istorinė atmintis kuriama šiandien? O gal ji ne kuriama, bet net naikinama? Pasirodo, konkurencinė kova vyksta net ir atminties diskurse. Kaip vykdoma užmaršties arba atminties politika?
Pogrindžio spauda ir radijo stotys
Po devyniolikmečio Romo Kalantos susideginimo Kaune ir jo laidotuvių 1972-aisiais gali susidaryti įspūdis, kad komunistams pavyko nutildyti visuomenę. Viešojoje erdvėje nebuvo labai ryškių apraiškų, įrodančių, kad žmonės priešinasi režimui.
„Tačiau buvo neryškių, tačiau labai reikšmingų“, – pažymėjo K.Korzeniewska-Wolek. Kas norėjo, pasiekė ir skaitė pogrindžio spaudą. Sovietų Sąjungos ar, pavyzdžiui, Čekoslovakijos mastu tai buvo neįprasta.
Pasakyti, kad po R.Kalantos mirties nieko nevyko, irgi negalima. Kaip tada paaiškinti devintojo dešimtmečio pabaigą, kai staiga pasipriešinimas sistemai tiesiog sprogsta?
Vakarietiškų radijo stočių – „Amerikos balso“ ar „Vatikano radijo“ – klausėsi daug lietuvių. Kai kam tai netgi buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Ir tai buvo tarsi visuotinai priimta. „Niekas tuo nesigyrė, bet ir nebijojo to daryti“, – įžvalgomis dalijosi mokslininkė.
Provincijoje katalikiškas jaunimas kopė į Kryžių kalną, kur atgailavo už tautos nuodėmes, o neopagonys bent kartą per metus rinkosi Kernavėje.
„Taigi pasakyti, kad po R.Kalantos mirties nieko nevyko, irgi negalima. Kaip tada paaiškinti devintojo dešimtmečio pabaigą, kai staiga pasipriešinimas sistemai tiesiog sprogsta?“ – retoriškai klausė pranešėja.
Nėra kitos atminties – tik socialinė
Mąstymas ir socialinė atmintis yra politinės galios erdvė, kur grumiamasi dėl valdžios. Šią tezę suformulavo socialinių mokslų klasikas Emilis Durkheimas.
Be to, jis teigė, kad religija yra niekas kita, kaip visuomenės pačios savęs garbinimas. „Jei visuomenė garbina pati save, tai labai svarbu, kas kuria tą idealą, kuris yra garbinamas. Kaip atrodo tas dievas ar ta tikrovė. Todėl veiksniai ar asmenybės, kurie tai formuoja, turi realią galią – valdo mūsų protus“, – E.Durkheimo mintis paskaitos klausytojams pristatė K.Korzeniewska-Wolek.
Šią nuostatą dar labiau nugludino ir išplėtojo E.Durkheimo pasekėjai ir mokiniai, tarkime, prancūzas tyrėjas Maurice'as Halbwachs'as.
Jis išvedė du apibendrinimus. PirmaSIS: nėra jokios kitos atminties – tik socialinė. Be socialinio konteksto asmeniniai prisiminimai yra tušti. Vadinasi, užmarštis irgi yra socialinė.
Atrenkama, ką viešojoje erdvėje reikia iškelti ir įrašyti žmonių atmintyje, o ką palikti už atminties ribų.
„Visuomenė sprendžia, ką turime užmiršti, o ką prisiminti. Atrenkama, ką viešojoje erdvėje reikia iškelti ir įrašyti žmonių atmintyje, o ką palikti už atminties ribų. M.Halbwachs'as pabrėžia, kad visos socialinės grupės – šeimos, gentys, tautos – turi savo socialinę atmintį, kurią palaiko ir perduoda.
Jis sako, kad pati tobuliausia tam skirta institucija – Bažnyčia: ji geriausiai ištobulinusi atsiminimo kūrimo infrastruktūrą ir yra pajėgiausia ją puoselėti. Juk kas savaitę tikinčiųjų reikalaujama prisiminti pradžios mitą apie mirtį ir prisikėlimą“, – kalbėjo mokslininkė.
Prisiėmė atminties sargo vaidmenį
Visuotinai pripažįstama, kad bene sėkmingiausiai sovietų valdžiai Lietuvoje priešinosi būtent Katalikų Bažnyčia.
„Ji suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų silpninant, o po to ir griaunant sovietų režimą. Bažnyčia aiškiai ėmė valdyti atminties ir atminimo sritį visuomenėje. Nors buvo draudžiama, dauguma žmonių vis tiek švęsdavo Kūčias, Kalėdas ir Velykas“, – atkreipė dėmesį pranešėja.
Pavojų įžvelgęs režimas dėjo pastangas, aktyviai šalindamas atminties ženklus, priminusius sakralinę tautos realybę. Todėl buvo griaunamos koplytėlės, pakelės kryžiai, šventovės verčiamos sandėliais.
„Bažnyčia tai atpažino kaip konflikto lauką ir prisiėmė tautos atminties sergėtojo vaidmenį“, – apibendrino mokslininkė.
Simbolinės sąsajos tarp Lizdeikos ir Katedros
K.Korzeniewska-Wolek priminė šviesaus atminimo religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus įžvalgą, kad mitą apie Gedimino sapną ir žynio Lizdeikos išaiškinimą galima traktuoti kaip sostinės perkėlimą iš politinio pasaulietinio centro į sakralinį. Tokiu būdu Vilnius įšventinimas Lietuvos sostine.
Bažnyčia tai atpažino kaip konflikto lauką ir prisiėmė tautos atminties sergėtojo vaidmenį.
Panašias simbolines sąsajas galima įžvelgti ir 8–9-ojo dešimtmečių Lietuvoje.
„Vilnius aiškiai atgauna ir sakralaus, ir pasaulietinio centro vaidmenį. Šie vaidmenys vienas kitą įtvirtina ir tai įvyksta socialinės atminties rėmuose“, – kalbėjo mokslininkė ir atkreipė dėmesį, kad 1988 spalio 21 d. katedra buvo grąžinta tikintiesiems, o 1989 metų vasario 5 dieną atšventinta.
Kovo 4 dieną Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero palaikai iš Šv. Povilo bažnyčios buvo grąžinti į Katedrą.
„Tokiu būdu vyksta sakralumo sugrąžinimas – per atmintį, per prisiminimą, kad yra toks šventasis. Be to, Bažnyčia grįžta į pagrindinį vaidmenį – prisiminti mirusiuosius. Neatsitiktinai ir Sausio 13-osios aukos buvo pašarvotos priešais Katedrą“, – įsitikinusi K.Korzeniewska-Wolek.
Turėsime ir istoriją!
Atkūrus šalies nepriklausomybę Lietuvai reikėjo naujų socialinės atminties kūrimo instrumentų. Vienu jų tapo prieštaringai visuomenėje vertinami Valdovų rūmai. Ką šis architektūrinis objektas byloja apie Lietuvos atminties politiką. Ar iš esmės tokią turime?
Valdovų rūmų K.Korzeniewska-Wolek nelinkusi vertinti vienpusiškai.
„Menotyrininkai ar meno istorikai labai kritikavo šį projektą. Tuo metu Lietuvos atminties šalininkai tikino, kad tai yra lyg ir teisingumo atstatymas. Tačiau pažvelgus plačiau matyti, kad iš tikrųjų tai yra tautos identiteto paieškos. Valdovų rūmai stovi, vadinasi, dabartiniam miestui šios erdvės reikia. Tai – klestinčios, dinamiškos valstybės būdas išreikšti savo dinamizmą: atstatėme ekonomiką, turime demokratiją, o dabar turėsime ir istoriją“, – svarstė mokslininkė.
Tai – klestinčios, dinamiškos valstybės būdas išreikšti savo dinamizmą: atstatėme ekonomiką, turime demokratiją, o dabar turėsime ir istoriją.
Jos nuomone, būtų įdomu sugretinti Valdovų rūmų ir Trakų pilies atstatymą: ar tai iš to paties mentaliteto kylantis poreikis?
Į gilią praeitį žvalgosi net prancūzai
Siekiant apibrėžti tautos identitetą šiandien švenčiamos įvairios sukaktys: Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, 600-osios Žalgirio mūšio metinės, krikšto jubiliejus, kitos šalies valstybingumui reikšmingos sukaktys.
Kodėl socialinė ar istorinė tautos atmintis kuriama žvalgantis į tokią seną praeitį? Ar tokia tendencija dominuoja tik Lietuvoje, ar tai – pasaulinė praktika?
„Neprisiminsiu kuriai progai prancūzai atrado Chlodvigo krikštyklą. Kažkaip sutapo, kad tais metais, kai jiems reikėjo, ta krikštykla iš kažkur išniro. Sakyčiau mes, lenkai ir lietuviai, galime kompleksuoti, tačiau prancūzai atminties turi su kaupu. Tačiau net jiems svarbu tam tikrus dalykus įforminti, papasakoti naratyvą.
Tie patys prancūzai man rodė istorijos vadovėlį, kuriame parašyta: mūsų protėviai buvo šviesiaplaukiai mėlynakiai germanai. Prisiminus, kokia dabar Prancūzijos visuomenės, o ypač jauniausios kartos, sudėtis ir suskaičiavus mėlynakius, nežinotum, ar juoktis, ar verkti. Tačiau taip pasakojama istorija – ir tai yra galią turinčiųjų sprendimas, pasirinkimas būtent taip, o ne kitaip vaizduoti šiuo atveju prancūzų tautą“, – pavyzdžių pateikė K.Korzeniewska-Wolek.
Banalu, bet svarbu
Chlodvigas, Vytautas ar Margiris – seniai mirę ir nepavojingi. „Kuo arčiau mūsų laikų, tuo labiau veikia asmeniniai faktoriai. Buvome kalbėję, kad Lenkijoje reikėtų įsteigti Komunizmo ar sovietizmo tyrimų centrą.
Tie, kurie dabar tvarko akademinį gyvenimą, nori, kad komunizmas būtų kuo greičiau užmirštas arba, geriausiu atveju, prisimenamas kaip laikai, kai moterys buvo jaunesnės, o degtinė pigesnė.
Labiau prityrę akademinio gyvenimo vilkai iš karto pasakė: „Ką jūs! Taigi tie, kurie dabar tvarko akademinį gyvenimą, nori, kad komunizmas būtų kuo greičiau užmirštas arba, geriausiu atveju, prisimenamas kaip laikai, kai moterys buvo jaunesnės, o degtinė pigesnė“, – tęsė mokslininkė, paaiškindama, kodėl įsteigti tokio centro nebuvo rasta galimybių.
Tačiau kasmetis Sausio 13-osios aukų pagerbimas, šiai progai organizuojami vaikų piešinių ar rašinių konkursai – irgi socialinės atminties kūrimo instrumentai. Bet kodėl kartos keičiasi, o piešiniai tokie vienodi – bokštas, tankas, verkianti saulė?
„Todėl, kad Sausio 13-sios įvaizdis jau yra sukurtas, o dabar jis tik atkartojamas. Piešiniai, nupiešti 1992 metais, be galo įdomūs ir gražūs. Yra išleistas jų albumas: kiti jį peržiūrėjo ir žino, kaip viskas turi atrodyti. Lygiai taip pat, kaip žinome, kaip turi atrodyti Kalėdų eglutė. Atminties teoretikai sako: mes negalime perduoti atminties jos nesubanalinę.
Turime sutikti, kad ji bus supaprastinta, paryškintomis spalvomis – juoda ir balta. Tas sutirštinimas būtinas ir neišvengiamas, kad tarp „Maximos“ ir MTV užaugę vaikai bent kiek suprastų, kaip atrodo masinė grėsmė gyvybei“, – svarstė K.Korzeniewska-Wolek.
