Stebisi žūtimi, o ne talentu
„Vincas Grybas buvo nužudytas nacių. Šis skulptoriaus gyvenimo faktas kažkodėl yra įdomiausias žmonėms, ypač lietuviams. Kai jie išgirsta muziejuje pasakojamą V.Grybo gyvenimo istoriją, jiems jokios nuostabos nesukelia tokie dalykai, kaip dar keturiolikos neturintis valstiečių vaikas buvo pastebėtas grafo Tomo Potockio ir jo globojamas išvyko skulptūros studijuoti į Varšuvą“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime sako skulptoriaus anūkė, V.Grybo muziejaus vadovė Rasa Grybaitė.
Pasak jos, beveik niekam nekliūva ir faktas, kad „kažkokiam pilkasermėgiui lietuviui“ pavyko įstoti į garsiojo prancūzų skulptoriaus Emile’io Antoine’o Bourdelle’io meno akademiją Paryžiuje.
„Visai „kasdieniškai“ ir įprastai atrodo jo grįžimas į Lietuvą po sėkmingų studijų Paryžiuje, nors prancūzų menininkams, apsilankiusiems muziejuje, tai sukėlė nuostabą: „Kodėl jis, po studijų pas Bourdell’į grįžo ten, kur apie skulptūrą nebuvo jokio supratimo?“... Vincas Grybas grįžo į Lietuvą su didžiausiu noru ją „padabinti“, kad būtų tokia pat graži, koks gražus yra Paryžius, kokie gražūs yra Italijos, Čekijos, Vokietijos miestai“, – pasakoja R.Grybaitė.
Lietuva pasitiko jį nesvetingai – Kauno meno mokykloje dėstytoju dirbti jo nepriėmė. Skulptoriui teko ieškotis vietos, kur kuo pigiau galėtų išsinuomoti patalpas, kuriose tilptų jo lipdomos didžiosios skulptūros. Likimas atvedė į Jurbarką – nedidelį, atokų pasienio miestą. Galvojo, kad atvyko čia laikinai, tačiau pasiliko amžiams.
„Išvalytas“ drauge su žydų elitu
Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1941 metų birželio 22 dieną Prūsijoje dislokuotiems specialiesiems nacių daliniams buvo duotas įsakymas „išvalyti“ pagal sieną esantį 20 km ruožą. Jurbarke per pirmąją savaitę buvo pasiruošta „išvalyti“ nuo maždaug 100 žydų tautybės vyrų.
„Tai buvo Jurbarko žydų bendruomenės elitas. Juos buvo pasiruošta sušaudyti parodomuosiuose – mokomuosiuose šaudymuose. Atvykęs tų „mokymų“ stebėti SS smogiamojo būrio vadas ir Tilžės policijos nuovados viršininkas Joachimas Böhme nusivylė pamatęs tokią apgailėtinai menką tų nelaimingųjų žmonių kuopelę. Jis davė įsakymą skaičių žmonių, pasmerktų šaudymui, gerokai padidinti. Na, ir prasidėjo...“ – pasakoja R.Grybaitė.
Prasidėjo tai, dėl ko ne tik Jurbarko žydai, bet ir nemažai lietuvių šeimų prisimena tas dienas, kaip juodžiausias dienas. Nacių talkininkams reikėjo veikti greitai – buvo suiminėjami ne tik žydų tautybės vyrai, tačiau jau ir moterys, ir vaikai, lietuvių bei rusų tautybės komunistai.
Daug kas pasinaudojo proga, kad gali susitvarkyti skolas – savo kreditorius apvadino „komunistais“ – niekas nesigilino, bylų nekėlė, tiesiog suiminėjo ir uždarydavo. Vokiečių talkininkai ir apie V.Grybą pranešė, kaip apie tą, kuris nieku gyvu nepritarė nacių vykdomai politikai.
V.Grybas gerai orientavosi politikoje. Jis garsiai pasisakė dar apie 1937 m. įvykius Ispanijoje, vėliau smerkė 1938 metų vokiečių veiksmus Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Jis savo laiškuose rašė „..Aš nesuprantu, kad dar pas mus atsiranda garbintojų fašizmo ir hitlerizmas iškeliamas aukščiau demokratijos principų, (...) Kas šiandien ryja mažąsias valstybes Europoje ir kruvinu siaubu siaučia kitose valstybėse. (...) Iš tikrųjų vokiečiams rūpi įsigalėti Pirėnų pusiasalyje, atkreipti peilį į Prancūzijos nugarą, išardyti santarvę ir pulti be baimės į rytus. (...) Dabar jau matosi, kas darosi – Prancūzijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Klaipėdoje. Mūsų irgi laukia sunkios dienos...“ ( 1939 m.)
V.Grybui buvo liepta ateiti į štabą, lankytis ten kasdien ir registruotis, buvo liepta neišvykti. V.Grybas tai vykdė.
„Nors jo draugai, su kuriais skulptorius bičiuliavosi stebėjosi tokiu skulptoriaus elgesiu, patarė jam bėgti, nes, atseit, niekuo geru visa tai nesibaigs. Tačiau V.Grybas niekur nebėgo, nesijautė dėl nieko kaltas, be to buvo užsiėmęs Dr. D.Bukanto skulptūros lipdymu – laukė paminklo statymo darbai Zarasuose“, – pasakoja R.Grybatė.
Vincas Grybas grįžo į Lietuvą su didžiausiu noru ją „padabinti“, kad būtų tokia pat graži, koks gražus yra Paryžius, kokie gražūs yra Italijos, Čekijos, Vokietijos miestai
Vieną dieną skulptorius iš štabo nebegrįžo. V.Grybo žmona sužinojusi, kad jos vyras „uždarytas“ puolė ieškoti pagalbos – bėgo pas kleboną, tikėjosi, kad jis padės, užtars, nes vos prieš metus (1940 m.) skulptorius buvo padovanojęs tris skulptūras nuo gaisro nukentėjusiai bažnyčiai. Tačiau visi bijojo vokiečių, pagalbos iš niekur negalėjai sulaukti.
1941 metų liepos 3 dieną pasmerktų sušaudymui žmonių jau buvo pririnkta 322. Toks skaičius jau buvo pakankamai įspūdingas, kad vykdyti „pamoką“.
Kolona buvo nuvesta iki senųjų žydų kapinių. Ten jiems buvo liepta patiems išsikasti griovius. Yra liudininko, kuriam tuo metu buvo 14 metų, ir kuris per stebuklą išsigelbėjo, pasakojimas, kad Vincas Grybas kreipėsi į vokiečius vokiškai, prašydamas, kad bent moteris ir vaikus paleistų. Tačiau jam buvo trenkta per galvą, skulptorius parkrito, ir kaip pasakojama, dar gyvas įverstas į duobę.
Atmintis bus įamžinta skulptūroje
V.Grybą ištiko toks pat likimas, kaip ir visą Jurbarko žydų bendruomenę. Dabar Jurbarke nebėra nė vieno žydo, nors didžiąją pinigų paminklo Vytautui Didžiajam statybai Jurbarke dalį paaukojo būtent žydai.
Būtent žydai ir žydų kilmės amerikiečiai dabar yra paaukoję ir didžiąją dalį pinigų, skirtų naujam paminklui – Sinagogų aikštės memorialui. Jį kuria žinomas Lietuvos ir Izraelio skulptorius Dovydas Zundelovičius, kurio dėdė buvo V.Grybo teniso porininkas.
„Šis memorialas Jurbarką turėtų garsinti panašiai, kaip kažkada 1930 metais pastatytas pirmasis Lietuvoje Vytauto Didžiojo paminklas. Sinagogų aikštės memorialas – tai puikaus skulptoriaus kūrinys. Tiesa, derėtų sakyti – puiki visos Zundelovičių trijulės – Dovydo, Anos ir Grigorijaus architektūros, skulptūros ir istorijos sintezė.
Vienintelis dalykas dėl kurio jaučiu, kad viduje kunkuliuoja nepasitenkinimas, tai skurdi ir apleista tos vietos, vadinamos „Sinagogų aikšte“ aplinka, kuri, netikiu, kad greitu laiku bus tvarkoma“, – sako R.Grybaitė.
Pasak R.Grybaitės, memorialo kūrėjai sukurtoje skulptūroje telpa kelių amžių istorija tos bendruomenės, kuri pastatė šį miestą. Sumanytojai istoriją pasakoja abstrakčia skulptūros meno simbolių kalba: banguojančia, kaip Nemunas, akmens masių dinamika, paviršių skirtingais apdirbimais, kurie suteikia pilkai juodam kūriniui daugybę tonų, pustonių ir blikų. Taip pat – bazalto pirštai, ant kurių bus iškaltos žydų abėcėlės raidės, tarsi saulės laikrodžiai kasdien brauks savo šešėlius per šimtus akmenyse iškaltų Jurbarke gyvenusių žydų šeimų pavardžių.
„Memorialas, nors ir sako kūrėjai, kad tai neturi būti kažkas neliečiamo, ar ant jo nevaikštoma, turi gyventi kartu su mumis gatvės gyvenimą, tačiau tai yra kūrinys, kuris priskiriamas prie intelektualiosios skulptūros. Tai nėra tai, ką galima būtų patampyti už nosies, ar apsikabinus pasidaryti „selfiuką“. Tai šiuolaikine meno kalba kalbantis kūrinys ir Jurbarkui bus didžiulė sėkmė ir garbė, jei šis kūrinys bus įgyvendintas. To labai norėčiau“, – sako V.Grybo anūkė.
Memorialas kuriamas vien privačiomis lėšomis, padedant žmonėms iš viso pasaulio. Tačiau tam, kad jis atsirastų, reikia impulso – šiuo metu surinkta kiek daugiau nei trečdalis reikiamos sumos.
Plačiau apie projektą galima sužinoti paspaudus čia.
