Lietuvių princesės užsienio kraštuose – vyrų diplomatija ir moterų istorijos

Pirmieji LDK žingsniai į Vakarus – moteriškais bateliais

Tai buvo pirmoji Lietuvos valdovų šeimos santuoka, kurią galima vadinti tarpdinastine.

Kitas toks atvejis nutiko 1279 m., kuomet Traidenio duktė Sofija Gaudimantė ištekėjo už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II, taip pradėdama vėliau Lietuvos istorijoje reikšmingą dinastinių vedybinių ryšių su Mazovijos kunigaikščiais tradiciją.

Nuo šiol kone kiekvieno Lietuvos valdovo iki pat Jogailos ir Vytauto dukra ar sesuo tapdavo Mazovijos kunigaikštienė. Mazovijoje apsigyvenusios lietuvių kunigaikštytės tarpininkaudavo politinę izoliaciją patiriantiems pagoniškiems giminaičiams ir padėdavo jiems atrasti diplomatinius kelius į Vakarus.

Šią Lietuvos politinės komunikacijos ypatybę gerai atskleidžia 1323 m. Gedimino laiškai Šiaurės Vokietijos miestams ir pranciškonų bei dominikonų vienuolijoms, kuriuose didysis kunigaikštis į Lietuvą vykstantiems svetimšaliams siūlo keliauti per savo žento Mazovijos kunigaikščio Vaclovo žemes: „Suteiksime laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio Vaclovo kunigaikštystę.“

Prestižinės vedybos – dinastijos įtvirtinimo priemonė

Tokios santuokos nebuvo vien užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemonė. Vedybų pagalba sudarytos karinės sajungos buvo laikinas dalykas, ką parodė Gedimino dukters Onos Aldonos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero (būsimo Didžiojo) santuoka, kuomet draugiški lenkų ir lietuvių santykiai truko vos kelerius metus.

Vedybos su kitų karališkų ar kunigaikštiškų giminių atstovais ir atstovėmis visų pirma reiškė tarptautinį dinastijos pripažinimą, suteikė naujas galimybes įtvirtinti jos išskirtinumą krašto viduje – tik viešpataujanti giminė galėjo rasti sau partnerių tarptautinėje vedybų rinkoje. Todėl prestižinės vedybos sustiprindavo abiejų pusių valdančių giminių statusą. Taip buvo su pirmąja santuoka tarp Lenkijos ir Lietuvos valdovų šeimų – minėtos Gedimino dukters Onos Aldonos ir Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero vedybos (1325 m.), kurios abiems pusėms buvo proga pabrėžti savo monarchišką išskirtinumą.

Vedybos su kitų karališkų ar kunigaikštiškų giminių atstovais ir atstovėmis visų pirma reiškė tarptautinį dinastijos pripažinimą, suteikė naujas galimybes įtvirtinti jos išskirtinumą krašto viduje – tik viešpataujanti giminė galėjo rasti sau partnerių tarptautinėje vedybų rinkoje.

Lenkijoje įsiviešpatavusi Piastų dinastinė šaka tuo metu dar tik baigė įveikti šalies susiskaldymą, o Gedimino šeima apskritai žengė pirmuosius žingsnius platesnėje regiono politikoje.

Dinastiniai ir politiniai sumetimai buvo daug svarbesni už konfesinius barjerus, kuriuos įveikti padėdavo ir partnerio krikštas – visos į užsienį ištekėjusios Gediminaičių princesės priimdavo katalikišką ar stačiatikišką krikštą.

Elzbieta Gediminaitė: pusė amžiaus svečioje žemėje nenutraukė ryšių su gimtine

Verta pastebėti, kad pirmą dinastinę santuoką Gediminas sudarė jau pirmaisiais savo valdymo metais –1316 m., kai už Mazovijos Plocko kunigaikščio Vaclovo išleido vyriausiąją dukterį Elzbietą.

Politinę šių vedybų reikšmę demonstravo itin didelis Elzbietos kraitis – 720 sidabrinių ir 9 auksinės markės.

Potencialus tėvo giminės paramos faktorius ypač reikšmingas tapdavo našlystės atveju. 1336 m. mirus vyrui, Elzbieta sugebėjo palyginti savarankiškai tvarkyti savo ir vaikų palikimą. 1337 m. ištekindama dukterį Oną už Silezijos Žaganės kunigaikščio Henriko, ji sukūrė svarbią politinę atsvarą Lenkijos karaliaus Kazimiero vadovaujamai politinei sąjungai.

Galimas dalykas, kad šiuo atveju ji veikė su tėvo Gedimino žinia. Vis dėlto politinės sąjungos buvo netvarus reiškinys, todėl neturėtų stebinti tai, kad vienintelis Elzbietos Gediminaitės sūnus (taigi ir Gedimino anūkas) Boleslovas žuvo 1351 m. susidūrimo su lietuviais (kuriems vadovavo Gedimino sūnūs) metu.

Tiesa, 1361 m. Kęstučio pabėgimo iš Vokiečių ordino nelaisvės istorija, kuomet prieglobstį jis iš pradžių rado pas jau kone pusę amžiaus Mazovijoje pragyvenusią seserį, rodo, kad Elzbieta iki pat mirties išsaugojo asmeninius ryšius su gimtine.

Dinastinių mainų nublokštos kunigaikštytės

Pasitaikydavo ir tragiškų istorijų, kuomet lietuvių kunigaikštytės svetimame krašte likdavo vienos,  pamirštos. Taip nutiko kitai Gedimino dukteriai Marijai, 1320 m. ištekėjusiai už Tverės kunigaikščio Dimitrijaus Michailovičiaus.

Pasitaikydavo ir tragiškų istorijų, kuomet lietuvių kunigaikštytės svetimame krašte likdavo vienos,  pamirštos. Taip nutiko kitai Gedimino dukteriai Marijai, 1320 m. ištekėjusiai už Tverės kunigaikščio Dimitrijaus Michailovičiaus.

Šia vedybine sutartimi Gediminas pradėjo asmeninių santykių palaikymo su Tverės valdovais tradiciją: kaip ir Mazovijos atveju, kiekvienoje tolesnėje Gediminaičių kartoje buvo mezgami vedybiniai ryšiai su Tverės kunigaikščiais, tarp kurių labiausiai žinoma buvo antroji didžiojo kunigaikščio Algirdo santuoka su Tverės kunigaikštyte Julijona.

Tačiau Marijos likimas Tverėje buvo nelaimingas – vos po kelerių metų jos vyras buvo nužudytas, o ji likusią palyginti ilgą gyvenimo dalį praleido vienuolyne.

Kontaktų tarp kunigaikštyčių ir Lietuvoje likusių jų giminaičių stoka atsispindi ir dar vienos Gedimino dukters, Aigustės Anastazijos istorijoje. 1345 m. nuo sosto nuverstas jos brolis Jaunutis tikėjosi rasti prieglobstį pas seserį, ištekėjusią už Maskvos didžiojo kunigaikščio Semiono Ivanovičiaus. Tačiau Jaunučio nebuvo pasiekusi žinia apie jos mirtį.   

Viduramžių diplomatinės pasiuntinės, kurių vardai pamiršti

Vis dėlto dinastinės santuokos Viduramžių Europoje vaidino išskirtinį vaidmenį. Prieš vestuvines keliones vykdavo derybos, kurios turėjo svarbią kultūrinio pažinimo funkciją. Princeses paprastai lydėdavo ir naujoje vietoje su jomis bent kurį laiką gyvendavo palyda.

Tokiu būdu galėdavo nusistovėti ilgalaikiai kontaktai tarp dvarų. Asmeninį santykį tarp vienas kito niekada nemačiusių būsimų sutuoktinių užmegzdavo dovanos (tik vėlesniais laikais jas papildė siunčiami portretai).

Todėl galima tikėti lenkų kronikininko Jono Dlugošo perduota istorija apie intymų Lenkijos karalaitės Jadvygos pavedimą į Lietuvą vykstančiam pasiuntiniui – nusakyti būsimo sutuoktinio Jogailos išvaizdą. Veikiausiai tai taip pat buvo įprasta Viduramžių santuokų rengimo dalis. 

Nedaug ką galime pasakyti apie XIV a. lietuvių princesių gyvenimą. Viską, ką apie jas žinome, – tai jų gyvenimo svetimame krašte pėdsakai.

Lietuvos metraščiai – nenurodė net tų moterų vardų, nors jų autoriai kruopščiai fiksavo gausius Gedimino, Algirdo ir Kęstučio sūnus.

Ankstyviausieji Lietuvos istoriografiniai šaltiniai – Lietuvos metraščiai – nenurodė net tų moterų vardų, nors jų autoriai kruopščiai fiksavo gausius Gedimino, Algirdo ir Kęstučio sūnus.

Kartais negalime būti tikri ir dėl kunigaikštyčių lietuviško vardo.

Antai Gedimino dukteriai Onai pagonišką Aldonos vardą „parūpino“ XVI a. pabaigos kronikininkas Motiejus Stryjkovskis. Gedimino dukterį Elzbietą Danmile pavadino vėlyvos Mazovijos kunigaikščių genealogijos autorius. Bažnytinėje ir istorinėje atmintyje jos išliko kaip „pamaldžios princesės“ (S.C.Rowellas), kurių veiklą mena funduotos ir remtos bažnyčios.

LDKistorija.lt