XVIII a. antrojoje pusėje ATR soste sėdėjo Rusijai palankus valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tai nepatiko daugumai bajorų, kurie susibūrė į Baro konfederaciją, kovojo prieš Rusijos agresiją ir už krikščioniškąsias vertybes bei ieškojo alternatyvos prorusiškam valdovui pakeisti. Tuomet konfederacijos narių akys nukrypo į Konstantinopolį.
„Idėjos patraukti turkus į Lenkijos ir Lietuvos pusę brendo tiek lenkų konfederatų aplinkoje, tiek ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)“, – sako istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Vietoj Rusijai palankaus valdovo konfederacijos nariai norėjo į sostą pasodinti Saksonijos kunigaikštį Karolį. Dresdeno dvaras lėšomis aprūpino Kauno pavieto bajorą Simoną Martyną Kosakovskį vizitui į Osmanų imperiją.
Kauno pavieto bajoro misija buvo sėkminga – Turkija delsė pradėti karą, todėl jo susitikimas su viziriu paskatino turkų kariuomenę pradėti karo veiksmus prieš Rusijos imperijos kariuomenę.
„S.M.Kosakovskis vyksta į turkų valdomas teritorijas. Išvyksta jis ne tuščiomis, Saksonijos rūmai jį gerai paremia, suteikia finansinę paramą tam, kad būtų galima papirkti Osmanų imperijos atitinkamus pareigūnus, valdininkus, kad būtų galima gauti protekciją ir pakliūti pas didįjį vizirį, t. y. tą žmogų, kuris sprendžia politikos reikalus“, – pasakoja istorikė pridurdama, kad Kauno pavieto bajoras į Osmanų imperiją vyko turėdamas ir pinigų, ir Maiseno porcelianą.
R.Šmigelskytės-Stukienės teigimu, S.M.Kosakovskis sugeba įtikinti vizirį, kad Turkijos parama yra labai reikalinga konfederacijoms Lenkijoje ir Lietuvoje. Buvo derėtasi ne tik dėl tiesioginės paramos, bet ir sutarta, kad kai Turkijos kariuomenė žygiuos prieš Rusiją ir užims teritorijas, kurias Rusija yra užėmusi ATR sąskaita, ji elgsis ne kaip užkariautoja, bet kaip sąjungininkė – nebeplėšikaus, elgsis laikydamasi savitarpio pagalbos susitarimo ir bus draugiška.
Paradoksalu, tačiau S.M.Kosakovskis tokių sąlygų išsidera neturėdamas jokių įgaliojimų deryboms, todėl paklaustas apie oficialius raštus ji sugudrauja. Kauno pavieto bajoro misija buvo sėkminga – Turkija delsė pradėti karą, todėl jo susitikimas su viziriu paskatino turkų kariuomenę pradėti karo veiksmus prieš Rusijos imperijos kariuomenę, sako istorikė.
Turkijai tai buvo žalingas ir alinantis karas, o Rusija didžiavosi pergalėmis ir skverbėsi tolyn į Balkanus, artėdama prie Juodosios jūros.
„Turkija yra taip pavargusi kare su Rusija, kad visi tik svajoja apie taiką. Netrukus sudaroma taika, kuria baigiamas ilgai trukęs Rusijos ir Turkijos karas“, – istorijos aplinkybes atskleidžia R.Šmigelskytė-Stukienė.
Po Tado Kosciuškos sukilimo numalšinimo savo kelionę į Konstantinopolį yra aprašęs Mykolas Kleopas Oginskis. Beje, saugumo sumetimais vykęs ten svetimu vardu.