Vienos iš konferencijos sekcijų „Vilniaus kaip modernios Lietuvos centro idėjos“ dalyviai turėjo progą išklausyti Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus Didžiojo universiteto atstovų pranešimus, atskleidžiančius Vilniaus, kaip modernios Lietuvos centro, idėjų raišką moderniaisiais laikais (XIX–XX a.).
Sekcijos pirmąjį pranešimą „Vilnius kaip modernios Lietuvos sostinė XIX a. pab. – XX a. pradžioje: idėja ir jos įgyvendinimo problemos“ skaitė dr. Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas). Jis išskyrė, su kokiais sunkumais susidūrė lietuvių tautinis judėjimas, bandydamas Vilniui dedikuoti sostinės titulą. Pasak pranešėjo, daugiausia problemų kėlė Vilniaus daugiatautiškumas ir sudėtinga politinė situacija. Nors nebuvo nė vieno dokumento, kuriame raštu būtų patvirtinantas Vilniaus išskirtinumas, o lietuvių šiame mieste, palyginti su lenkais ir žydais, buvo mažuma, tačiau XX a. tautos lyderiai Vilnių laikė ideologijos centru.
Į nepatogią lietuvių ir Vilniaus krašto politinę padėtį kitaip pažvelgti kvietė dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas), savo pranešime pristatęs kunigo Prano Bieliausko dienoraščių fragmentus, tiksliau, užrašytus savo bei to metų gyventojų sapnus, kuriuose metaforiškai įskaitomos to meto realijos. Toks požiūris susirinkusiems buvo kiek netikėtas ir įdomus: pateiktuose fragmentuose žmonių pasąmonės vaizdiniai ir nuojautos persipindavo su to meto istorinėmis detalėmis.
Kituose dvejuose pranešimuose daug dėmesio buvo skirta Vilniaus kraštovaizdžiui. Vilniaus dailės akademijos atstovė Rasa Antanavičiūtė savo pranešime nagrinėjo viešąsias sostines erdves pokariu. Pranešėja atkreipė dėmesį į sovietinį Vilniaus miesto konstruktą: kultūriniai, edukaciniai centrai, universitetai, viešieji pastatai neišvengė planingo to meto architektūrinio braižo.
Ankstesniuose planuose sostinę buvo numatoma statyti ant istorinio Vilniaus, neišsaugant senojo paveldo.
Pasak R.Antanavičiūtės, ankstesniuose planuose sostinę buvo numatoma statyti ant istorinio Vilniaus, neišsaugant senojo paveldo. Tačiau senąjį Vilnių nuo sunaikininko išgelbėjo tai, kad planuotojai pritrūko pinigų. Šaliai reikėjo nuolat rinktis tarp to, kas gyvybiškai reikalinga, ir to, kas svarbu paradinei miesto pusei.
Sovietmečio ideologijos temą tęsė Živilė Mikailienė (Lietuvos istorijos institutas), perskaičiusi pranešimą „Vilniaus kultūrinės atminties raiška sovietmečiu: tarp lietuviškumo ir sovietiškumo“. Simboliniu ir mitologiniu požiūriu priešindama ir kartu gretindama lietuviškumą su sovietmečiu, pranešėja teigė, kad Vilniaus, kaip modernios sostinės klausimas, konsolidavo visuomenę. Nors Vilnius buvo mitologizuotas, karališkas miestas, tačiau keičiantis miesto vaizdiniui tikrovėje, tokia vizija ėmė blėsti. Anot pranešėjos, to meto Vilnius kaip sostinė nepasižymėjo ideologiniu ir kultūriniu monologiškumu.
Įtemptus Vilniaus krašto gyventojų (lietuvių ir lenkų) santykius savo pranešime „Vilnius lietuvių ir lenkų išeivijos vaizduotėje 1945–1990 m.“ nagrinėjo dr. Giedrė Milerytė (Vytauto Didžiojo universitetas).
Sekciją užbaigė dr. Vladas Sirutavičius (Lietuvos istorijos institutas) pranešimu „LKP ir Vilniaus klausimas“. Anot pranešėjo, į Vilnių reikėtų žiūrėti kaip į politinę metaforą. Šį teiginį dr. V.Sirutavičius iliustravo sovietmečiu kurtais himnais, kurių eilėse dominavo ne tik sovietiniai simboliai, tačiau ryškėjo ir Lietuvos teritorinis apibrėžtumas: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė, / Už laisvę ir tiesą kovojus ilgai. / Kur Vilnius, kur Nemunas, Baltijos jūra, / Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai (Antanas Venclova. Lietuvos TRS himnas). Nepateikdamas galutinių išvadų pranešėjas šią mintį paliko atviru klausimu, kuris dalyviams sukėlė įvairių diskusijų.
Šeštadienį, rugsėjo 28-ąją, darbo sekcijose metu bus nevengiama aptarti ir skaudžių mūsų šalies istorijos etapų. Po pranešimų sekcijose vyks baigiamoji diskusija. Po diskusijos numatytas suvažiavimo uždarymas.
Lietuvos istorikų suvažiavimą „Nuo politinės istorijos prie istorijos politikos?“ surengė Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas, Lietuvos istorijos institutas ir Šiaulių universitetas.
