Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas, moderavęs diskusiją, klausytojus patikino, kad istorinių mitų „griovimas“ nesiekia panaikinti jau esamos žinios apie svarbius įvykius, reiškinius ar asmenybes. Griaunant istorinius mitus norima sukurti naują supratimą apie mitų kūrėjus, jų epochą ar istorinius reiškinius, kuriuos mitologizuota istorija perpasakojo.
Baltų genčių vienybės mitas
Diskusiją pradėjęs Lietuvos istorijos instituto atstovas Artūras Dubonis pristatė temą „Nuo Saulės (Šiaulių) mūšio prie Baltų vienybės dienos: vieno mūšio likimas“. Mokslininkas pasakojo apie vieną svarbiausių mūšių Lietuvos istorijoje – 1236 m. vykusį Saulės mūšį. Kalbėdamas apie šį įvykį gaubiančius mitus A.Dubonis pabrėžė, kad jau vien mūšio vieta yra hipotetiška, nes niekas tiksliai nesugebėjo išsiaiškinti, kur mūšis vyko.
Istorikas kritiškai vertino ir Seimo narių iniciatyvą susieti Saulės mūšį su baltų genčių vienybe ir Saulės mūšio dieną paskelbti Baltų vienybės diena. A. Dubonio teigimu, pirmasis „baltų genčių vienybės“ mito konstruktas pasirodė tarpukariu. Istorikas pabrėžė, kad nors buvo daug ir įvairių versijų, to meto vertinimai atitiko laikmečio realijas –pasakojimuose akcentuota kova prieš vokiečių kolonializmą, kuo siekta parodyti nacių kėslus Klaipėdos krašte.
„Baltų vienybės tema tiko ir latviams, tačiau tiek latviai, tiek estai savaip papildė mitą“, – dėstė jis. Pasak istoriko, atėjus sovietų valdžiai pasakojimas apie Saulės mūšį vėl kito – jame atsiranda rusai. Lietuviai, latviai, rusai vaizduojami kaip tautos, kovojusios prieš vokiečius. Vėliau, vėl pasikeitus situacijai, pergalė priskirta vien lietuviams. „Taigi, baltų vienybės idėja tapo dirbtine konstrukcija. Šalies žiniasklaidoje, kalbant apie Saulės mūšį, taip pat vis daugiau iškraipytų faktų ir mažiau istorinės tikrovės“, – sakė jis.
Istorikas kritiškai vertino ir Seimo narių iniciatyvą susieti Saulės mūšį su baltų genčių vienybe ir Saulės mūšio dieną paskelbti Baltų vienybės diena.
Fantastika pateikiama kaip tiesa
Istorikas humanitarinių mokslų daktaras Darius Baronas pristatė temą „Mitas Žemaitija“. Mokslininkas analizavo L.T Pichelo knygą „Žemaitija. Nežinoma istorijoje“. Šioje knygoje, pasak D.Barono, autorius bando pateikti savaip suvokiamą žemaičių istoriją, gyvavimo prasmę.
„Knygoje pasakojama neva tikroji žemaičių tautos istorija, nors autorius nepateikia jokių reikiamų išnašų, nuorodų, tačiau būtent jis žino paslaptis“, – sakė istorikas.
D.Barono įsitikinimu, knygos turinys daug kuo panašus į sąmokslo teorijų rinkinį. „Visuomenė vis dėlto skaito tokias knygas. Joje pateikiamą fantastiką primenančią medžiagą žmonės neretai palaiko tiesa“, – sakė jis. Pasak D.Barono, blogiausia tai, kad ši knyga primena bandymą skaldyti lietuvių tautą, menkinti valstybę. Diskusijoje išsakyta nuomonė, kad jei tai bandoma pateikti kaip istorinį tyrinėjimą, kyla pavojus, kad už šios idėjos kažkas slypi, gal net kitų valstybių kėslai.
Pažodžiui suprasta legenda virto žinia
Vilniaus dailės akademijos mokslininkė dailėtyrininkė Rūta Janonienė pristatė temą „Vilniaus katedra: ankstyvosios istorijos interpretacijos“. Joje buvo aptariama ne tik vilnečiams, bet ir visiems lietuviams, ko gero, svarbiausios šventovės – Vilniaus arkikatedros istorija.
R.Janonienė pristatė vyraujančius pasakojimus apie jos statybas. „Vyrauja nuomonės, jog iki krikščionybės įvedimo toje vietoje esą buvusi pagonių šventykla. Kai kurie tyrinėtojai netgi nurodo, jog toje vietoje degusi amžinoji ugnis, stovėjusi Perkūno šventykla“, – teigė ji. Mokslininkė pasakojo, kad kai kurie istorikai kalba ir apie tai, jog Jogaila prieš statydamas katedrą nugriovė ten stovėjusią pagonių šventyklą ar naują katedrą statė panaudodamas šventyklos statinių konstrukcijas. „Iki pat XX a. antros pusės nekilo abejonių dėl to, jog toje vietoje būta pagonių šventyklos“, – sakė R.Janonienė.
Mokslininkė pristatė ir kitą požiūrį – kai kurie tyrinėtojai galėjo sumpainioti laikotarpius ir kad šventykla galėjo būti medinė. „Legendinė žinia buvo suprasta pažodžiui – kad pagonių šventykla perstatyta į katedrą“, – teigė tyrinėtoja. R. Janonienė pristatė ir naujausius tyrinėjimus šia tema bei iškėlė savo hipotezę.
Kuo skiriasi ikona nuo paveikslo?
Dar viena Vilniaus dailės akademijos mokslininkė Tojana Račiūnaitė pristatė temą apie tai, kaip paveikslas virsta ikona, o ikona – paveikslu. Buvo nagrinėjamos kai kurių LDK kultūrinių atvaizdų kilmės konfesinės savasties klausimu.
„Tiek ikona, tiek ir paveikslas yra atvaizdai, tačiau skiriasi jų kilmė, tai nustato kokybinę skirtybę“, – sakė ji. Tyrinėtoja kalbėjo apie tris garsius Dievo motinos vaizdavimus Lietuvoje – Trakų Dievo Motiną, Aušros vartų Mariją ir Lukiškių Dievo Motinos atvaizdą.
Kalbėdama apie Trakų Dievo Motinos atvaizdą mokslininkė pabrėžė, jog atvaizdas pertapytas. Pasakojimai siekia Vytauto laikus, Bizantiją. „Šis paveikslas išsiskiria tuo, kad ne itin aišku, kuriuo analogu buvo sekama jį tapant“, – pasakojo ji. T. Račiūnaitė teigė, kad daugiausiai sekinių sulaukę Marijos vaizdavimai – Čenstachavos, taip pat Marijos Snieginės.
Aušros vartų Marijos vaizdavimas, pasak tyrinėtojos, taip pat turi istoriją. „Pasakojama, kad iš karo žygių ikoną parsigabeno Algirdas. Vėliau ji buvo pertapyta. Restauracija patvirtino, kad dabartinis vaizdas yra užtapytas ant ikonos. Taip pat ir Lukiškių Dievo motinos paveikslas. Taigi, mitas prasidėjo nuo istorinės legendos apie karus Rusija. Taigi, konkretūs reiškiniai galėjo įkvėpti mitus apie senesnius laikus. Tai, ką matai, yra tik dangalas“, – sakė ji.
Sekcijos pasisakymus užbaigė istorikas Kęstutis Gudmantas, pasakojęs apie vienuolio Lauro mitą. „Vienuolis Lauras yra mitologinis personažas, kaip kad Palemonas“, – teigė dr. K.Gudmantas.
Mokslininkas pristatė istoriją apie vienuolį Laurą, sąsajas su Lietuvos istorijos periodais, vienuolyno Laurušave atsiradimo klausimą. Tyrinėtojas pateikia tiek pasakojimus, kurie neva turi patvirtinti šios asmenybės istoriškumą, tiek ir oponentų kritišką požiūtį. Tuo pačiu analizuotos ir to laikmečio realijos, bandymas perteikti istoriją vienuolyno gyvavimo ir istorinės – mitinės asmenybės kontekste, neužmirštant ir caro laikų požiūrio į šiuos dalykus.
Sekcija užbaigta pastebėjimais, kad kiekviena epocha sukuria savo istorinius mitus. Jie kurie kur kas daugiau pasako ne apie mite minimus laikus, įvykius ar asmenybes, bet apie mitą sukuriančią visuomenę, jos nuotaikas, viltis ir idealus.
