Lietuvos kariuomenės kūrimosi procesas prasidėjo jau po 1917 m. Rusijos revoliucijos. Pirmajame pasauliniame kare kovos patirties įgiję Lietuvos karininkai pradėjo organizuotai telktis, tikėdamiesi grįžti į tėvynę. Batalionai suformuoti Vitebske, Smolenske, Rovne, Vytauto Didžiojo batalionas suburtas Sibire.
Planus sužlugdė Spalio revoliucija ir po jos prasidėjusios bolševikinės represijos. Lietuviški daliniai išskirstyti, kai kurie maištaujantys karininkai nužudyti, o kiti prievarta prijungti prie Raudonosios armijos.
Vasario 16-ąją Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Taryba neturėjo jokių karinių dalinių. Gegužės 15-ąją pulkininkui Jonui Kubiliui buvo pavesta pasirūpinti karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėnesį įsteigta Apsaugos komisija, kuriai vadovavo Stasys Šilingas, pradėjo organizuoti karininkų sugrįžimą į Lietuvą. Tą patį mėnesį pradėjo burtis Lietuvos savanoriai, tačiau vokiečiai atsisakė juos apginkluoti.
Vokiečių apsauga tuo metu pasitikėjo ir premjeras A.Voldemaras, kuris manė, kad pakaks šalies viduje veikiančios milicijos. Lietuvos laimei, iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai nebuvo tokie naivūs stebėdami, kaip Vokietijos kariuomenė neatlaiko bolševikinės Rusijos karinio spaudimo.
Lietuvos kariuomenė kūrėsi paskubomis ir dažnai veikė mėgėjiškai, tačiau jau 1919 m. kovo mėnesį iš aštuonių vokiškų lėktuvų suformuota aviacijos kuopa, buvo apie 400 karininkų ir 3000 savanorių. Gretas pakankamai greitai užpildė paskelbta mobilizacija.
Šiai mėgėjiškai kariuomenei, neturinčiai savo karinės pramonės ir pakankamai finansų, dvejus metus teko kariauti su galingesniais priešininkais – rusų bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Ji apgynė Lietuvos nepriklausomybę, bet tos nepriklausomybės kovos nusinešė 1401 kario gyvybę, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.
Laikotarpius skiria politika
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) dėstytojo, karo istoriko, docento daktaro Deivido Šlekio teigimu, tarpukario kariuomenė turėjo vystytis jau prasidėjus kariniams veiksmams, tačiau savo funkciją atliko.
„Kad ir kokia mėgėjiška ji buvo, bet atsilaikė. Po to visas tarpukaris buvo skirtas kariuomenės profesionalizavimui, vakarietiškais standartais paremto karininkų korpuso ruošimui. Jautėsi nemaža prancūziškos mokyklos įtaka, nes ten siuntėme savo karininkus“, – apie tarpukario Lietuvos karinių pajėgų tendencijas pasakojo ekspertas.
Kad ir kokia mėgėjiška ji buvo, bet atsilaikė.
Paklaustas apie didžiausią skirtumą tarpukario ir šiuolaikinės kariuomenės vaidmenyse, D.Šlekys pastebėjo politinio dalyvavimo pranykimą. Tarpukario karinis elitas dažnai tapdavo aktyviu žaidėju įvairiose politinėse intrigose ir galėjo lemti sprendimus.
„Visi žinome Antano Smetonos perversmo istoriją, bet ir kitų bandymų buvo. Tais laikais kariuomenė buvo politizuota. Šiais laikais dėl vakarietiškų standartų, narysčių ES ir NATO bei istorinių patirčių karininkija yra depolitizuota, nepasisako apie politinių partijų lyderius ir nekomentuoja politinių įvykių“, – teigė D.Šlekys.
Karo istorikas pastebėjo, kad palyginti su dabartine situacija tuometinės Lietuvos karinės pajėgos buvo tikrai stiprios aviacijos srityje.
„Tai tikriausiai lėmė ir tai, kad tuo metu aviacija buvo santykinai pigesnė kariuomenės rūšis nei dabar“, – pasakojo jis, primindamas, kad Lietuva turėjo ir garsius aviakonstruktorius kaip Antanas Gustaitis, sukūręs legendinius ANBO.
Nepriklausomybės karus atlaikiusi Lietuvos kariuomenė sparčiai vystėsi. D.Šlekys pažymėjo, kad sausumos pajėgos buvo pakankamai stiprios, vyko mechanizacijos procesas.
1923 m. Lietuvos kariuomenė gavo 12 prancūziškų lengvųjų tankų „Renault FT-17“, kurie buvo pripažinti geriausia Pirmojo pasaulinio karo šarvuotąja kovos mašina. Šie tankai buvo pavadinti „Audra“, „Drąsutis“, „Galiūnas“, „Giltinė“, „Griaustinis“, „Karžygis“, „Kerštas“, „Kovas“, „Pagieža“, „Pikuolis“, „Slibinas“ ir „Smūgis“.
1933 m. šarvuotų mašinų parkas buvo papildytas 16 angliškų „Vickers-Armstrong“ „Model 1933“, o po trejų metų – dar 16 tos pačios kompanijos „Model 1936“ tankais. Be to, rinktinė 1939 m. turėjo 6 švediškus šarvuočius „Landsverk“.
Tarpukario kariuomenei – beveik ketvirtadalis biudžeto
Šalia techninių kariuomenės modernizavimo komponentų vystėsi ir kitos sritys. Iš pavienių iniciatyvų prasidėjusi karinė žvalgyba 1923 metų Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje jau vaidino labai svarbų vaidmenį.
D.Šlekys pažymi, kad laikus jungia ir bendra visuomenės įtraukimo problema. Tarpukariu aktyviai veikė Šaulių sąjunga, su kariuomene bendradarbiavo studentų korporacijos.
„Visuomenė ruošta priešintis ne tik kariuomenėje, bet ir už kariuomenės ribų. Šiais laikais mes matome tokias pačias diskusijas – dėl šaulių vietos, dėl visuomenės įtraukimo.
Kai kas norėtų, kad Šaulių sąjunga būtų tokia pati stipri ir įtakinga, kad visuomenė būtų daugiau įtraukiama į tą priešinimosi procesą, bet dabar tai padaryti žymiai sunkiau. Visuomenės demokratizacija ir liberalios idėjos tam prieštarauja“, – teigė VU TSPMI dėstytojas.
Tarpukario Lietuvoje valstybės dėmesys krašto apsaugai pasireiškė ir gerokai didesne biudžeto dalimi. Vienu metu krašto apsaugai skiriama dalis sudarė net 25 procentus. „Šiais laikais tai sunkiai suvokiama suma“, – pripažino D.Šlekys.
Visuomenė ruošta priešintis ne tik kariuomenėje, bet ir už kariuomenės ribų. Šiais laikais mes matome tokias pačias diskusijas – dėl šaulių vietos, dėl visuomenės įtraukimo.
Pagrindu tapęs sovietinis palikimas pranyko per dešimtmetį
Karo istorikas pripažino, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvos ginkluotosios pajėgos kūrėsi sovietinio palikimo pagrindu.
„Visų pirma, fiziškai mes perėmėme tiek kareivines, tiek ginkluotę, dalį mašinerijos. Nemaža dalis karininkijos ar puskarininkijos buvo tie žmonės, kurie tarnavę sovietinėje armijoje paprastais kariais, karininkais. Kai kurie neturėjo kovinės patirties sovietinėje armijoje kaip buvęs kariuomenės vadas, generolas leitenantas Valdas Tutkus“, – pasakojo ekspertas.
D.Šlekys prisiminė, kad rašydamas knygą peržvelgė ir 1995–1996 metus aptariančius dokumentus, kuriuose planuota, kad Lietuvos ginkluotąsias pajėgas turi sudaryti trys brigados, o tuometinė biudžeto dalis nesiekė net 1 proc.
„Mes kaip valstybė neturėjome lėšų realizuoti tas karininkų fantazijas, o mus palietusi Rusijos ekonominė krizė viską dar labiau nubloškė“, – pasakojo jis ir pridūrė, kad tie užmojai buvo dar sovietinio karinių pajėgų tipo įsivaizdavimo rezultatas.
„Karininkai net ir negalėjo kitaip matyti, nes nebuvo vakarietiškos patirties ir supratimo. Tik nuo 1995 metų pradėta važiuoti tarnauti tarptautinėse gynybose misijose. Tartu gynybos koledžas, kuris yra labai svarbus vakarietiškėjimo, amerikoniškėjimo procesui, įkurtas tik 1999 metais“, – priminė D.Šlekys.
„Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis išties laikėsi ant sovietinio paveldo, bet čia nėra nieko blogo, nes kariuomenė vis dėlto yra visuomenės veidas. Tiesiog taip buvo, kol palengva keitėsi struktūra, elgesys, mentalitetas“, – pastebėjo ekspertas.
NATO padėjo sukurti mobilias, profesionalias pajėgas
Šiuo metu Lietuvos ginkluotąsias pajėgas sudaro Sausumos, Karinės jūrų, Karinės oro, Savanorių ir Specialiųjų operacijų pajėgos.
2016 m. Lietuvos krašto apsaugos sistemos personalą sudarė 19 090 Lietuvos piliečių: 16 455 kariai (juos galima skirstyti į profesinės tarnybos karius, savanorius, šauktinius ir Lietuvos karo akademijoje studijuojančius kariūnus) ir 2635 civiliai. Tai daugiau negu prieš dešimt metų, 2006 m. – tada personalą sudarė 17 425 Lietuvos piliečiai.
1940 m. balandžio 1 d. duomenimis, tuometinėje Lietuvos kariuomenėje buvo 28 005 žmonės – 26 084 kariai ir 2031 civilis tarnautojas, iš jų 1728 karininkai, 2091 liktinis (372 viršilos, 985 puskarininkiai, 393 jaunesnieji puskarininkiai, 341 puskarininkis kandidatas), 22 265 kareiviai (1114 jaunesniųjų puskarininkių, 2301 grandinis, 18 850 eilinių).
2002 m. Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl stojimo į NATO. 2004 m. narystė šioje organizacijoje tapo tikrove. D.Šlekio teigimu, struktūrine prasme NATO Lietuvos ginkluotųjų pajėgų ypatingai nepakeitė.
„NATO buvo skeptiška dėl norimos turėti dalies karinių pajėgų (savanorių, sausumos pajėgų) ir dėl to atsisakyta tos trijų brigadų idėjos ir likta prie vienos „Geležinio vilko“ mechanizuotosios pėstininkų brigados“, – pasakojo jis, pabrėždamas, kad tada įvyko posūkis link technologizuotos, mobilios kariuomenės.
„Išryškintas specialiųjų pajėgų vaidmuo. Jos egzistavo ne vienerius metus, bet būtent po įstojimo į NATO pradėta ryškiau kalbėti visuomenėje. Jos pasidaro globaliai madinga kariuomenės rūšis ir taip mes parodome, kad esame šiuolaikiški. Juolab kad partneriai patvirtina, kad mūsų specialiosios pajėgos gerai veikia“, – kalbėjo D.Šlekys.
2005 m. lietuvių kariai savanoriai prisijungė prie taikos rėmimo misijos Kosove, o po metų – Afganistane, Goro provincijoje. Iš viso nuo 2003 metų daugiau kaip 1000 Savanorių pajėgų karių dalyvavo tarptautinėse operacijose Kosove, Irake, Afganistane.
Įvaizdį veikia vieši skandalai
Kalbėdamas apie visuomenės paramą šiuolaikinėms Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms D.Šlekys pabrėžė, kad ji jau dešimtmetį išlieka nuo 50 iki 60 proc.
„Aš tiek savo studentų, tiek kitų žmonių nuolat klausdavau, ar į kariuomenę žvelgiama pozityviai dėl to, kad ji gerai atlieka savo darbą, ar dėl to, kad kariuomenėje nebuvo skandalų, kurie pakliūtų į žiniasklaidą ir taip sukurtų neigiamą nuomonę apie instituciją“, – pastebėjo jis. Jo manymu, kitos institucijos dažniausiai nukentėdavo būtent dėl skandalų ar padidėjusio visuomenės dėmesio.
„Visuomenė labai stipriai nesidomėjo, kuo gyveno kariuomenė. Ir pati kariuomenė neskubėjo atsiverti visuomenei. Tik Ukrainos įvykiai privertė daugiau kalbėti, įsileisti į batalionų teritorijas, eiti į televizijos laidas“, – teigė D.Šlekys.
Ekspertas pastebėjo, kad socialdemokratus ir konservatorius, kurie Lietuvos politinėje erdvėje dažnai sunkiai atskiriami politiniais veiksmais, ryškiai skiria požiūris į ginkluotųjų pajėgų struktūrą. Politiniai skirtumai ypač išryškėjo svarstant šauktinių klausimą.
D.Šlekys priminė, kad kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas šauktinių grąžinimo svarbą argumentavo tuo, kad kariuomenei reikia užpildyti batalionus, nes agresijos atveju nespėtume atlikti mobilizacijos proceso, trūktų tuojau pat galinčių veikti kareivių.
Kai kurių manymu, užpildyti trūkstamas vietas ginkluotose pajėgose būtų galima vien socialinės reklamos, savanorių dėka, kiti gi mano, kad savanorių niekada nepakaks ir šauktinių idėja ne tik reikšminga, bet ir būtina.
„Aš esu už dabartinį variantą. Tie, kas sako, kad mums reikia visuotinės karinės tarnybos, nesusimąsto, kad mums reikėtų statyti kareivines, biudžeto našta būtų tikrai nemaža. Mane labiausiai gąsdintų tai, kad profesionalūs kariai turėtų tapti tiesiog tūkstančių šauktinių prižiūrėtojais, kurie turėtų nuolat apmokyti „žalius“ jaunuolius. Kada jie patys treniruotųsi, tobulintų įgūdžius?“ – retoriškai klausė D.Šlekys.
Mane labiausiai gąsdintų tai, kad profesionalūs kariai turėtų tapti tiesiog tūkstančių šauktinių prižiūrėtojais, kurie turėtų nuolat apmokyti „žalius“ jaunuolius.
Ekspertas pabrėžė, kad apie tūkstantį (trečdalis) iš dabar pašaukiamų vaikinų lieka tarnauti, o tai rodo, kad tikslas išpildomas.
„Konservatoriai visada buvo už šauktinių kariuomenę, socialdemokratai buvo skeptiški, bet dabartinė Rusijos grėsmė tuos skirtumus sulygino. Karo baimė yra daugiau nei partiniai nesutarimai“, – teigė karo istorikas.
Ateitis – bandymas tiesti tiltus tarp NATO ir ES
Paklaustas apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų ateitį dabarties kalbų apie ES karines pajėgas kontekste, D.Šlekys išliko atsargus. Jo manymu, Lietuvai teks manevruoti tarp NATO ir kai kurių Europos valstybių ambicijų turėti saugumo sistemą, kuri nebūtų priklausoma nuo Jungtinių Valstijų.
„Esu skeptiškas ES karinių pajėgų projekto atžvilgiu. Šiuo klausimu yra daug informacinio triukšmo, kurį mes Lietuvoje labai ryškiname. Prancūzų pasiūlymas visų pirma yra dabartinio prezidento Emmanuelio Macrono idėja, tačiau kariuomenės ar užsienio reikalų ministerijos pozicija nėra aiški“, – pastebėjo jis.
Lietuvos pozicija, pasak D.Šlekio, išlieka tokia, kad mūsų prioritetas yra NATO, o ES turėtų papildyti pajėgumus. „NATO neturi biudžetinių dalykų ar partnerysčių ir čia reikia ES. Tai turi bendras, suneštinis darbas, o ne konkuruojančios stovyklos“, – teigė VU TSPMI dėstytojas.
„Aišku, yra dilema, kad jei visgi problemos su amerikiečių požiūriu į Europos valstybes tęsis, ES nuspręs gilinti integraciją ne tik karyboje, bet ir kitose srityse, Lietuva linkusi būti už gilesnę integraciją ir nenorės likti už borto. Jei Europa judės, mes turėsime judėti kartu. Tuomet gali iškilti klausimas ir dėl to, ką daryti su NATO“, – svarstė jis.
„Lietuva stengiasi būti viena iš tų valstybių, kuri bando tuos tiltus tarp NATO ir Europos palaikyti, ieškoti sugyvenimo būdų, o ne priešinti“, – pastebėjo ekspertas.
D.Šlekys priminė, kad jau ir dabar Algirdo batalionas pusę metų veikia ES platformose, o tada grįžęs ir pailsėjęs „užsideda kitus šalmus“ ir veikia NATO budinčiosiose pajėgose. Toks laviravimas karinėje srityje ir bandymas suderinti interesus išliks mūsų, mažos valstybės, užduotimi.