Studentai medikai – prie televizijos
„Išgirdome žinią, kad reikia telktis prie TV bokšto ir Lietuvos televizijos. Mes, studentai, susiskirstėme grupėmis, bendrabutiečiai natūraliai pasirinko šalia esančią S.Konarskio gatvę“, – taip Sausio 13-osios nakties pradžią prisimena verslininkas, 45 metų Nerijus Numavičius, o vėliau ne kartą budėjęs Nacionalinės bibliotekos pirmajame aukšte įkurtame medicinos punkte.
Būsimasis „Maxima“ prekybos tinklo savininkas, kaip ir dauguma medikų, tuo metu gyveno Vilniaus universiteto bendrabutyje M.K.Čiurlionio gatvėje.
„Prie Lietuvos televizijos ir radijo pastato su būriu kolegų sutikome pirmąjį tanką ir ginkluotus iki ausų kareivius. Stovėjome prie pagrindinio įėjimo į senąjį pastatą, arčiausia S.Konarskio gatvės. Susikibę rankomis, prisiekėme laikytis iki galo, kad ir kas nutiktų. Atsidūriau pirmoje gretoje prie pat durų. – prisiminimais dalijosi N.Numavičius, – Puolantiems kareiviams pradėjus šaudyti iš automatų, manėme, kad šaudo tuščiais šoviniais, tai drąsinomės, iš pradžių net apėmė euforija. Tačiau pasipylė tikrų šovinių salvės, nuo sienos ėmė kristi betono luitai. Žmonės griuvo prie sienos, daugelis puolė bėgti, kilo sąmyšis.“
Skeveldrą nešiojasi iki šiol
N.Numavičius pamena, kad automatininkams šaudant virš galvų, televizijos gynėjai dar buvo apmėtyti ir mokomosiomis granatomis.
„Jų sprogimus lydėjo didžiuliai trenksmai ir smūginės oro bangos. Be to, kapsulių skeveldros, nors ne kovinės, skaudžiai smigo į odą. Viena tokių granatų nukrito prie pat manęs, odinė striukė apsaugojo kūną, bet viena skeveldra įstrigo kairėje šlaunyje, ją nešiojuosi iki šiol. Oro bangos smūgis bloškė taip, kad likau basas, batai nesuspėjo pakilti“, – pasakoja N.Numavičius.
Jo prisiminimuose liko gyvi vaizdai, kaip aplink klykia žmonės, o virš galvų, pro langą, į pastatą veržiasi desantininkai: „Netrukus nutilo E.Bučelytės balsą transliavęs garsiakalbis. Apsižiūrėjome, kad likome keliese.“
Į ligoninę – duoti kraujo
Gerokai sudaužytas studentas medikas basas nubėgo pas S.Konarskio gatvės Nr. 14 name gyvenusią seserį, čia užsiklijavo pleistru žaizdą ir grįžo į studentų bendrabutį.
„Nors buvome ištikti šoko, vis dėlto nusprendėme lėkti į dabartinę Raudonojo Kryžiaus ligoninę duoti kraujo, nes pasklido žinia, kad prie TV bokšto buvo daug sužeistųjų. Ten sužinojome, kad ir bokštas, ir televizija užimti, – prisimena kraupią naktį N.Numavičius. – Tik paryčiais sugrįžau pas seserį – guosti giminių ir artimųjų. Radau viso buto grindis nuklotas čiužiniais, ant kurių ilsėjosi ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės – prie televizijos pastatų nukentėję žmonės. Kiek numigę, patraukėme prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų į didžiausią Lietuvos istorijoje mitingą.“
Į klausimą, ar buvo baisu, N.Numavičius atsakė, kad jam įvykių sūkuryje nebuvo baisu: „Man, tarnavusiam sovietinėje kariuomenėje, baisu nebuvo. Žmonės rinkosi tylomis, susikaupę – lyg į pamaldas, tik greitu žingsniu.“
Ar galvojo tuo metu apie tai, kaip toliau klostysis įvykiai?
„Nelabai. Galvoje sukosi tik viena mintis – kad išsilaikytų laisvos Lietuvos valdžia, kad pavyktų apginti Aukščiausiąją Tarybą“ – prisimena pašnekovas.
Pirmą kartą viešai pasakojantis savo prisiminimus verslininkas nelaiko tos nakties savo patirties kova, jis teigia tik atlikęs savo, kaip piliečio ir medicinos studento pareigą: „Sausio įvykiai mano atmintyje susilieja su visu Sąjūdžio laikotarpiu, Nepriklausomybės judėjimu. Sausio 13-oji buvo šios kovos kulminacija. Vaikai per Sausio 13-ąją dažnai prašo leisti pačiupinėti tą kojos vietą, kur liko įstrigusi skeveldra iš anos nakties.“
