 |
| M.Daczul knyga "Jogailaičiai" |
Sofija buvo antra duktė ir šeštas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės vaikas. Vardą gavo tėvo motinos, Sonkos Alšėniškės, garbei. Nors augo didelėje šeimoje, su broliais ir seserimis, regis, artimesni ryšiai jos nesiejo. Tarp seserų buvo žymus amžiaus skirtumas – Jadvyga buvo vyresnė už Sofiją septyneriais, o Elžbieta (g. 1472 m.) – jaunesnė aštuoneriais metais.
Vyresnieji broliai – Vladislovas (g. 1456 m.), Kazimieras (g. 1458 m.), Jonas Albrechtas (g. 1459 m.) ir Aleksandras (g. 1461 m.) – nuo 1467 metų dažniausiai gyvendavo toli nuo šeimos, juos globojo mokytojas ir auklėtojas Janas Dlugošas. Artimiausi karalaitės vaikystės draugai veikiausiai buvo jaunesnieji broliai: Žygimantas (g. 1467 m.) ir Frydrichas (g. 1468 m.). Sofijos tėvas beveik kasmet kelis mėnesius lankydavosi Lietuvoje, taip pat daug keliavo po Lenkiją, tad karalaitė nuo pat ankstyvos vaikystės turėjo progą gerai pažinti Lenkiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
1475 metais ištekėjus vyriausiajai seseriai Jadvygai, Sofija ketverius metus – iki pat savo vestuvių – atliko vyriausios karaliaus dukters vaidmenį ir, matyt, labai susigyveno su motina. Prieš Sofijai paliekant gimtuosius namus, gimė dvi jos seserys – Ona (1476 m.) ir Barbora (1478 m.). Jauniausios sesers, Elžbietos, gimusios 1483 metais, niekada nepažino.
Santykiai karališkoje šeimoje klostėsi darniai, tačiau vaikai nebuvo lepinami. Duomenų apie dukterų ugdymą ir lavinimą šaltiniuose neišliko. Vis dėlto manytina, kad – panašiai kaip ir auklėjant sūnus – daug dėmesio buvo skiriama karalaičių etiniam auklėjimui, skiepijamas dievobaimingumas, geros manieros. Daugiausia, matyt, buvo mokoma tipiškų moteriškų užsiėmimų: siuvinėti, siūti (1495 m. Sofija siuntė broliui Aleksandrui savo rankomis siūtus marškinius), tvarkyti namų ūkį, šokti. Neabejojama, kad Sofija mokėjo skaityti ir rašyti. Kokias žinias apie pasaulį ji išsinešė iš namų – vis dėlto sunku atsakyti.
Pirmąsias užuominas apie planus ištekinti Sofiją aptinkame jau 1468 metais, tai yra tuo metu, kai karalaitei tebuvo ketveri.
Pirmąsias užuominas apie planus ištekinti Sofiją aptinkame jau 1468 metais, tai yra tuo metu, kai karalaitei tebuvo ketveri. Balandžio 8 dieną į Krokuvą prašyti Jadvygos, vyresnės Sofijos sesers, rankos Vengrijos karaliui Motiejui Korvinui atvyko Olomouco vyskupas Protazas.
Veikiausiai jau 1471 metais Lenkijoje buvo nuspręsta abidvi karalaites atiduoti už Šventosios Romos imperijos hercogų. 1471 metų rugpjūčio 22 dieną Vladislovas, vyriausias karališkosios poros sūnus, buvo karūnuotas Čekijos karaliumi. Dėl Jogailaičio įkurdinimo Prahoje kilo karas su Motiejumu Korvinu, kuris dar 1469 metų gegužę čekų katalikų buvo paskelbtas Čekijos karaliumi ir neketino atiduoti karūnos Jogailaičiui. Konkuruodamas su Korvinu ir norėdamas paspausti imperatorių, kuris delsė pripažinti Vladislovą Jogailaitį Čekijos karaliumi, karalius Kazimieras buvo priverstas ieškoti sąjungininkų Šventosios Romos imperijoje – daugiausia tarp galingiausių kunigaikščių. Todėl vyriausia karaliaus duktė Jadvyga buvo peršama Jurgiui Vitelsbachui, jaunesnioji, Sofija, – Frydrichui Hohencolernui.
Jogailaičius ir Hohencolernus siejo seni geri ryšiai: 1470 metais miręs Brandenburgo elektorius Frydrichas vaikystę ir ankstyvą jaunystę praleido Jogailos dvare kaip jo dukters Jadvygos sužadėtinis ir būsimasis Lenkijos karalius. Jaunesnysis Frydricho brolis ir jo įpėdinis, Brandenburgo markgrafas ir elektorius Albrechtas Achilas, nepaprastai apsukrus politikas ir ambicingas valdovas, buvo suinteresuotas susigiminiuoti su Lenkijos karaliumi, nes nuo 1470 metų bandė iš Gryfitų atsikovoti siuzereniteto teises į Pamarį ir norėjo, kad Kazimieras Jogailaitis jį paremtų.
Giminystė su Jogailaičiais – tai yra su Lenkijos karaliumi ir su Čekijos karaliumi – Albrechtui tapo ypač svarbi 1472 metais, po jo dukters Barboros vedybų su Gloguvo kunigaikščiu Henriku XI. Mirus Henrikui, Barborai, kaip jo sutuoktinei, turėjo atitekti kunigaikštystė Silezijoje, o tai turėjo patvirtinti Vladislovas Jogailaitis – tuo metu Silezija formaliai priklausė Čekijai.
1473 metų vasarą, lenkų pasiuntiniai, vadovaujami Chelmo ir Belzo seniūno Poweło Jasieńskio ir kanauninko Stanisławo Kurozwęckio, išvyko į Šventosios Romos imperijos seimą Augsburge. Pasiuntiniai buvo įgalioti vesti derybas dėl Jadvygos ir Sofijos vedybų. Belaukdami prasidedant seimo, jie apsistojo Albrechto Hohencolerno dvare Kadolcburge Frankonijoje.
Kadolcburge Albrechtas Achilas 1473 metų gruodžio 7 dieną pasirašė sutartį dėl sužadėtuvių. Iš pradžių vokiečiai pasiūlė Sofijos ir Frydricho vestuves surengti Lenkijos karaliaus sąskaita Poznanėje 1478 metų spalio 11 dieną. Galutinai vedybų sutarties sąlygas patvirtino Albrechto Achilo atstovas, Liubušo vyskupas Frydrichas, 1475 metų spalio 8 dieną Poznanėje, o vedybų sutartis pasirašyta ten pat spalio 15 dieną. Iš lenkų pusės ją pasirašė Krokuvos kanauninkas Stanisławas Kurozwęckis, iš vokiečių pusės – Liubušo vyskupas.
Pagal šią sutartį, karalaitė turėjo gauti 32 000 florinų kraičio, o jo mokėjimas išdėstytas per penkerius metus – mokėjimo diena sutapo su šv. Kalėdomis. 1475 metų lapkričio 11 dieną Kadolcburge Albrechtas Achilas Sofijai užrašė 64 000 florinų įkraičio ir apdraudė jį Bairoito, Kroiseno, Berneko, Vungesešo (veikiausiai tai Vunzydelis, esantis šalia išvardytų miestų) bei Svernitezo (kituose dokumentuose Szwernitz arba Czwernitz, miesto vieta nežinoma) miestais, pilimis ir žemėmis. Sofijos ir Frydricho sutuoktuvės ir pirmosios nakties aktas turėjo įvykti 1479 metų vasario 7 dieną Poznanėje.
Pagal šią sutartį, karalaitė turėjo gauti 32 000 florinų kraičio.
Prieš vestuves Albrechtas Achilas vis dėlto kreipėsi į Kazimierą Jogailaitį prašydamas, kad iškilmės vyktų Frankfurte prie Oderio. Kada jo pasiuntiniai perdavė šį prašymą, nėra žinoma. Šiaip ar taip, elektorius 1479 metų sausio 20 dieną laiške Saksonijos hercogui Vilhelmui prašė atsiųsti Saksonijos atstovus į vestuves, įvyksiančias vasario 7 dieną, sekmadienį, Frankfurte prie Oderio. Elektorius pranešė, kad karalius Kazimieras pageidauja, jog sutuoktuvės vyktų Lenkijoje, tačiau elektorius atsakė neigiamai dėl karo veiksmų. Tuo metu vyko Hohencolernų karas su kunigaikščiu Janu Żagańskiu dėl Gloguvo kunigaikštystės, kurią po vyro mirties paveldėjo Albrechto Achilo duktė. Vasario 6 dieną elektorius pranešė Janui Zeleniui, kad santuokos data nukeliama aštuonias dienas, nes sužadėtinė atvyks į Frankfurtą tik vasario 13 dieną, šeštadienį. Kodėl Sofija vėlavo, nėra žinoma.
Lenkijos karališkoji šeima 1478 metų šv. Kalėdas sutiko Radome, o kitų metų sausio 11 dieną išvyko į Petrakavą, kur turėjo posėdžiauti seimas. Iš Petrakavo sausio 13 dieną keturiolikos metų ir septynių mėnesių amžiaus Sofija, atsisveikinusi su tėvais, išvyko su dideliu šešių šimtų raitelių būriu, lydima ponų ir riterių (J. Dlugošas) į Frankfurtą prie Oderio. Keliaujančią į vestuves Sofiją globojo Varmės vyskupas Andrzejus Oporowskis, Poznanės vaivada Maciejus Moszyńskis, Lenčycų vaivada Mikołajus iš Kutno ir dvaro maršalka Piotras Kurozwęckis. Į Frankfurtą palyda veikiausiai atvyko vasario 13 dieną.
Iš prigimties taupus Albrechtas Hohencolernas neiškėlė ištaigingų vestuvių. Dlugošas smerkė jį savo kronikoje: „sekmadienį, 14 ą vasario mėnesio dieną, Frankfurte buvo švenčiamos karalaitės Sofijos vestuvės taip kukliai ir skurdžiai, kad net karališkieji dvariškiai nebuvo deramai pavaišinti, o karališkieji senatoriai, riteriai ir kiti pareigūnai, atvykę su karalaite sužadėtine, negavo beveik nieko dovanų.“
Sofijos vyras, Frydrichas, gimęs 1460 metų gegužės 2 dieną, jungtuvių dieną dar neturėjo devyniolikos ir buvo gana daug žadantis jaunuolis, tačiau vėliau nepateisino į jį dedamų vilčių. Gimęs iš elektoriaus santuokos su antrąja žmona Ona Sakse, antrasis sūnus Albrechtas Frydrichas Vyresnysis išoriškai buvo visiška tėvo kopija. Augalotas, turnyruose ir karo žygiuose pasižymėjo drąsa ir šaunumu, jėga ir sumanumu. Tačiau nepaveldėjo iš tėvo guvaus proto, ūkiškumo ir didelio valstybės vyro talento (G. Schuhmannas).
Gražųjį markgrafą traukė riterio amatas ir dvaro gyvenimas – jaunystėje jis buvo linksmo būdo ir mėgo pramogas. Todėl pirmuosius kelis Sofijos santuokos metus galima laikyti sėkmingais. Vis dėlto reikia pridurti, kad Frydrichas nebuvo labai puiki partija, turint mintyje tai, kad Sofija buvo karaliaus duktė, o jaunajam markgrafui ateityje buvo skirta tapti tik dalies Frankonijos valdovu.
1473 metais savo potvarkiu, vadintu Dispositio Achillea, Albrechtas nusprendė, kad Hohencolernams priklausantis turtas Frankonijoje ir Brandenburge po jo mirties turi būti paskirstytas taip: Brandenburgas ir elektoriaus titulas turi atitekti vyriausiajam Albrechto sūnui Jonui, pramintam Ciceronu, Frankonija padalijama į vadinamąją Aukštaitiją (atitinkančią maždaug šių dienų Aukštutinę Frankoniją) su pagrindiniais Bairoito, Kulmbacho ir Hofo miestais, bei Žemaitiją (šiandien – Vidurio Frankonija) su sostine Onolcbache (Bavarija). Aukštaitiją turėjo perimti trečiasis Albrechto sūnus Zigmantas. Žemaitija buvo paskirta Frydrichui.
Po vestuvių Sofija ir Frydrichas dar kurį laiką gyveno drauge su Albrechtu Achilu ir jo žmona Frankfurte. Antroje balandžio pusėje Albrechtas išvyko į Kelną prie Berlyno, į Hohencolernų Brandenburgo rezidenciją, kur išbuvo iki liepos pabaigos. Rugpjūčio mėnesį sutinkame jį jau Frankonijoje. Gali būti, kad jaunoji pora jį lydėjo – šiaip ar taip, tik liepos 15 dieną elektorius išsiuntė iš Kelno savo patarėjams Ansbache (Onolcbache) įsakymus, kad pasiruoštų priimti Sofiją: „Įsakome Jums paruošti mūsų sūnaus, markgrafo Frydricho, žmonai Onolczbacho pilyje patalpas, kuriose iki tol rengėme tarybos posėdžius […], įsakykite tenai įrengti gerą krosnį, gerai išmazgoti kambarius, išblizginti arba nugramdyti, taip pat menes, kur nukritęs tinkas, nutinkuoti arba iškloti medžiu.“
Jogailaitė dėl savo kilmės buvo apsupta pagarbos, pavyzdžiui, ji buvo tituluojama Königin von Polen (lenkų karalienė).
Nėra žinoma, kaip klostėsi Sofijos santykiai su uošviais. Jogailaitė dėl savo kilmės buvo apsupta pagarbos, pavyzdžiui, ji buvo tituluojama Königin von Polen (lenkų karalienė), tačiau gyvenimas Albrechto Achilo žinioje turėjo savų trūkumų – uošvis buvo valdingas, beatodairiškas ir prieštaravimų nepripažįstantis žmogus. Vienas iš išlikusių markgrafienės Onos laiškų, regis, byloja, kad anyta jautė Sofijai simpatiją ir elgėsi su ja labai draugiškai. Savo ruožtu iš Sofijos laiško broliui Aleksandrui galima daryti išvadą, kad Jogailaitę siejo geri santykiai su vyro broliu Zigmantu. Reikia pridurti, kad Ansbache kartu gyveno dar šeši jaunesni Frydricho broliai ir seserys. Artimiausia Sofijai pagal amžių buvo jo sesuo Sibilė, gimusi 1464 metais.
Neapkrauti jokiomis pareigomis jaunuoliai – Sofija, jos vyras ir jo broliai bei seserys – gyveno, regis, gana nerūpestingai. Verta pacituoti tuometinio riterio, Wilwolto fon Schaumbergo, nuomonę. Apie Ansbachą jis rašė: daugel žmonių girdėjo, kad markgrafas Albrechtas turėjo puikų kunigaikštišką dvarą, tokio panašaus negalima rasti visoje Vokietijoje. Ten buvo įprasta lenktyniauti [raitomis], kautis ir be saiko rengti visokias pramogas. Buvo ten daugel puikių ponių ir mergelių, kurios skatino tokius riterių pasilinksminimus.
Kita vertus, reikia pridurti, kad pramogos nebuvo labai aukšto lygio, nestigo alkoholio, vyravo gana šiurkščios manieros. Vienintelė aukštesnio visuomenės gyvenimo apraiška buvo brolijos, vadinamojo Gulbės ordino, sueigos. Tai buvo religinė draugija, 1440 metais įkurta elektoriaus Frydricho II Palaimintosios Mergelės Marijos garbei. Be religinių tikslų – pamaldumo ir dorybingo gyvenimo sklaidos tarp šlėktų, – organizacija turėjo ir perdėm pasaulietinių tikslų – rūpinosi, kad vasalai būtų stipriau susiję su savo senjorais. Iš pradžių brolijai galėjo priklausyti trisdešimt vyrų ir septynios moterys – nepriekaištingo gyvenimo būdo, kilnaus charakterio ir gimę kilmingoje šeimoje, kurioje keturios abiejų tėvų kartos buvo kilmingos.
Brolijos regula liepė kasdien kalbėti maldas, dažnai pasninkauti, padėti vargšams ir kita. Brolijos nario ženklas buvo ordinas – ant auksinės grandinės pakabintas Madonos su gulbe atvaizdas. Šio organizacijos nare tapo ir Sofija. 1459 metais Albrechto Achilo funduotoje brolijos Marijos koplyčioje Šv. Gumberto bažnyčioje Ansbache 1484 metai buvo pakabintas Madonos paveikslas, kuriame ji savo apsiaustu saugo Hohencolernų šeimą (vadinamoji Schutzmantelmadonna).
Paveiksle pavaizduotas Frydrichas su broliais ir Sofija. Sofija klūpo su aukso karūna ant galvos, vilki auksiniais raštais siuvinėta sunkia, su Gulbės ordinu ant krūtinės. Prie jos kelių – herbinis skydas su Ereliu ir Vyčiu. Už Sofijos klūpo jos keturios svainės (o ne keturios vyriausios jos dukterys – Margarita, Sofija, Ona ir Elžbieta, – kaip tvirtina kai kurie istorikai, nes trys pastarosios gimė po 1484 m.).
Paveiksle pavaizduotas Frydrichas su broliais ir Sofija. Sofija klūpo su aukso karūna ant galvos, vilki auksiniais raštais siuvinėta sunkia, su Gulbės ordinu ant krūtinės.
Tais pačiais metais per šv. Kalėdas turėjo būti išmokėta pirmoji Sofijos kraičio dalis (6000 guldenų). Gruodžio 12 dieną markgrafas Frydrichas įgaliojo savo sekretorių Laurentą Menngerą gauti pinigus iš lenkų pusės. Tačiau karalius Kazimieras netrukus atsiuntė prašymą atidėti mokėjimo terminą. Gegužės 20 dieną Albrechtas sutiko patenkinti prašymą, tačiau dėl Kazimiero nenoro mokėti Sofijai rimtai nukentėjo, neįnešdama vyrui kraičio, ji negalėjo gauti nuosavybėn įkraičio valdų.
Praėjus maždaug pusantrų metų po vedybų, šešiolikos dar neturinti Sofija 1480 metų birželio 30 dieną pagimdė savo pirmąjį vaiką, dukterį Elžbietą, pavadintą motinos garbei; bet mergaitė mirė po kelių dienų.
1481 metų rugsėjo 27 dieną Sofija Ansbache anksti šeštą valandą pagimdė antrą vaiką, pirmagimį sūnų Kazimierą, vėliau tapusį tėvo įpėdiniu Frankonijoje. Netrukus po gimdymo Sofija ilgam išsiskyrė su vyru, šis 1482 metų pavasarį išvyko piligriminėn kelionėn į Šventąją Žemę ir į Ansbachą sugrįžo tik rudenį. Vyrui grįžus, Sofija 1483 metų sausio 10 dieną pagimdė dukrą Margaritą. 1484 metų kovo 4 dieną pasaulį išvydo Jurgis, antrasis Sofijos sūnus, taip pat tais pačiais metais Hohencolernai priėmė Ansbache imperatorių Frydrichą III, taigi buvo proga rengti puotas ir pasilinksminimus.
Visus iki tol vykusius pasilinksminimus pranoko Albrechto Achilo 1485 gegužės 15 dieną Ansbache surengtas turnyras. Istorikai laiko jį puikiausiu iš visų turnyrų, vykusių besibaigiant Viduramžiams. Jame dalyvavo riteriai iš visos Vokietijos – arenoje susirinko 200 dalyvių. Iš viso į Ansbachą atvyko daugiau kaip 600 svečių su daugiau kaip 2600 žirgų. Turnyrą stebėjo 95 kilmingos damos, tarp jų pirmuoju smuiku griežė Ona Saksė ir Sofija Jogailaitė. Šešiems turnyro nugalėtojams jos įteikė apdovanojimus. Sofija tuo metu buvo jau penkių vaikų motina – mat 1485 metų kovo 10 dieną pagimdė dukterį Sofiją, būsimą Legnicos kunigaikštienę.
Sofija gana dažnai viešėdavo Niurnberge – nuo 1192 metų Hohencolernai buvo Niurnbergo burggrafai. Hohencolernų buveinė buvo anapus miesto vartų pastatyta ir Albrechto Achilo išplėsta Kadolcburgo pilis. Kadolcburge dažnai svečiuodavosi imperatorius Frydrichas III. Pačiame Niurnberge Sofiją mena jos portretas – lango vitraže Šv. Sebaldo bažnyčios presbiterijoje. Paveikslą užsakė Sofijos vyras jau po jos mirties, 1515 metais. Jame pavaizduotas Frydrichas su žmona ir aštuoniais jų sūnumis. Figūros yra maždaug metro ūgio. Sofija pavaizduota balta suknia, žaliu, ornamentuotu, kailiais apmuštu apsiaustu, su balta kepuraite ir auksine Gulbės ordino grandine.
1486 metų kovo 11 dieną mirė Sofijos šešuras, elektorius Albrechtas Achilas. Vykdydami jo valią, Frydrichas IV ir Zigmantas pasidalijo valdžią Frankonijoje. Dvidešimt dvejų metų Sofija tapo Ansbacho senjore. Taigi jau kaip valdovė markgrafienė kartu su vyru 1486 metais Ansbache priėmė imperatorių Frydrichą III. Per kitus septynerius metus markgrafienė pagimdė šešis vaikus. 1486 metais gimė Marija, mirusi dar kūdikystėje), 1487 metų gegužės 5 dieną gimė Ona, vėliau tapusi Cešyno Piasto Vaclovo II žmona, 1488 metų liepos 31 dieną – Barbora, mirusi dvejų metukų, 1490 metų gegužės 17 dieną Ansbache – Albrechtas, būsimas Vokiečių ordino magistras ir Prūsijos didysis kunigaikštis, 1491 metų birželio 13 dieną – Frydrichas, miręs vaikystėje, bei – veikiausiai 1493 metų sausio 9 dieną – Jonas, būsimas Valensijos vicekaralius.
1490 metų gegužės 17 dieną Ansbache gimė Albrechtas, būsimas Vokiečių ordino magistras ir Prūsijos didysis kunigaikštis,
Kiek žinoma, Sofija beveik nepalaikė santykių nei su tėvais, nei su broliais ir seserimis. Sofijos vyras savo politinėse intrigose stengėsi išnaudoti savo svainių poziciją. Pasak R. Wolffo, markgrafas Frydrichas Vyresnysis, stipriai veikiamas savo žmonos, buvo palankus Jogailaičiams. Kai kada susidaro įspūdis, lyg Jogailaičių dinastiniai interesai jam buvę artimesni nei Brandenburgo. Šiaip ar taip, jis paskatino savo vyresnįjį brolį, elektorių Joną, veikti draugiškai Lenkijos atžvilgiu.
Sofijos vyras, kurį, kaip jau buvo minėta, traukė riterystė, po savo tėvo mirties, sekdamas jo pėdomis, dažnai palikdavo namus ir išvykdavo kautis imperatoriaus Frydricho III, o vėliau ir Maksimilijono I riterių gretose. 1488 metais markgrafas drauge su broliu Zigmantu dalyvavo Šventosios Romos imperijos kariuomenės žygyje, Frydricho III surengtame gegužės mėnesį vaduoti Maksimilijono, Burgundijos bajorų įkalinto Briugėje. Hohencolernai nebuvo namie nuo balandžio iki lapkričio mėnesio. Kitų metų rugpjūčio 19–22 dienomis Maksimilijonas aplankė Frydrichą ir Sofiją Kadolcburge.
Frydrichas palyginti dažnai nebūdavo namie, tad daugiausia su nerimu dėl jo gyvybės reikėtų sieti Sofijos laišką Aleksandrui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, kuriame ji prašo, kad broliai išmokėtų jos kraitį ir taip užtikrintų jos ateitį. Kazimieras Jogailaitis prieš mirtį nespėjo išmokėti kraičio savo žentui. Apie peripetijas, susijusias su mokėjimo vilkinimu, 1481 metų gegužės 20 dieną Albrechtas Achilas gana kandžiai rašė Liubušo vyskupui: nei kunigaikščiui Jorgenui [Jurgiui, Jadvygos Jogailaitės vyrui – M. D.], nei mūsų sūnui nieko nebuvo duota […]. Karalius [Kazimieras Jogailaitis – M. D.] nenori nieko duoti, kasmet dovanoja kailinius ir prašo pratęsti terminą, o jei nebus pratęstas, tai sako, kad [vis tiek] negali nieko duoti […]. Atsiunčia 50 arba 60 guldenų vertus kailinius, o nori, kad jiems būtų padovanota 100 arba 200 guldenų arbatpinigių (F. Priebatsch).
1489 metais, kai Frydrichas mėgino išleisti savo seserį Dorotą už Vladislovo II, ta pačia proga norėjo atgauti ir Sofijos kraitį. Todėl pasiūlė Vladislovui gana sudėtingą kompleksinį sandorį: Vladislovas turi išsireikalauti iš tėvo Sofijos kraitį, o Frydrichas už tą sumą iš svainio išsinuomoti čekų lenus, esančius Frankonijoje.
Kai šis planas nepavyko, po Kazimiero Jogailaičio mirties, 1493 metais Frydrichas pasiuntė pasiuntinius pas Joną Albrechtą, tačiau ir šie grįžo nieko nepešę. Apie kraitį veikiausiai taip pat buvo kalbama Levočoje. Vėliau vykusių derybų šiuo klausimu nėra žinoma; kraitis buvo išmokėtas tik Sofijos sūnums trimis dalimis: 1533, 1535 ir 1537 metais.
Sofijos laiškas dėl kraičio, rašytas 1495 metais Onolcbache šeštadienį po Šv. Mykolo (rugsėjo 30 dieną) – išsiskiria, reikia pabrėžti, geru stiliumi yra, aiškus ir įtikinantis, – įdomiai nušviečia markgrafienės problemas, todėl verta jį pacituoti: „Malonusis, brangusis broli. Jūsų Malonybė žino, kad man žadėti ir užrašyti kraitpinigiai iki šiol nebuvo išmokėti, todėl ir aš jokio išlaikymo ir įkraičio lig šiol neturiu, o Jūsų Malonybė gali lengvai numanyti, kaip man tai skaudu ir sunku. Jeigu mano Ponas ir vyras anksčiau už mane pasitrauktų iš šio pasaulio (tegul Viešpats Dievas malonėja atidėti tai ilgiems laikams), o turime daug nesuaugusių vaikų, keturis sūnus ir penkias dukteris, kaipgi būtų sunku ir keblu išgyventi! Mano svainis ir mielas brolis markgrafas Zigmantas mirė (Viešpatie Dieve, būk gailestingas jo sielai); iš jo sulaukčiau paguodos, jeigu kokia nelaimė mano Poną ištiktų, jis manęs neapleistų. Tačiau dabar, kai jis miręs, jeigu kas nors mano Ponui nutiktų (nuo ko Viešpats Dievas tegul ji maloningai apsaugo), o mano sūnūs tokie jauni, kad patys savarankiškai dar valdyti negali, jų vardu valdžią vykdyti imtų kiti, kurie gal nebus man palankūs, o tuomet nieko neatsinešusi ir neturėdama jokio užrašyto turto, privalėčiau pasitraukti iš šios šalies, ir namus, ir draugus palikti, o tai būtų didžiulė gėda ir nešlovė, ką patys pripažinsite.“
Laiško pabaigoje Sofija priduria: „Jūsų broliškajai Malonybei esu nuolankiai dėkinga už atsiųstą dovaną, ją noriu turėti ir saugoti Jūsų Malonybės atminčiai. Aš taip pat siunčiu Jūsų Malonybei marškinius, kuriuos savo rankomis pasiuvau, kad Jūsų Malonybė juos vilkėtų mane minėdamas (cituojamas A. Przeździeckis)“.
Kaip matyti iš laiško, neturėdama nuosavų pajamų, Sofija išties atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Be to, jos nuogąstavimai byloja, jog jos pozicija ir autoritetas buvo per silpni, kad, vyrui mirus, ji būtų galėjusi į savo rankas paimti valdžią Frankonijoje sūnų vardu. Vyriausiam sūnui, Kazimierui, buvo keturiolika metų, tačiau, sprendžiant iš laiško, jis nebuvo tiek subrendęs, kad galėtų tapti valdovu. Įdomu taip pat, kad Sofijos minimas vaikų skaičius – keturi sūnūs ir penkios dukterys – prieštarauja W. Dworzaczeko genealoginės lentelėms, pasak kurių, 1495 metais gyveno penkios markgrafienės dukterys ir penki sūnus: Kazimieras, Jurgis, Albrechtas, Frydrichas ir Jonas. Motina negalėjo klysti nurodydama savo vaikų skaičių, tad reikia pripažinti, kad arba Frydrichas mirė ne 1497 metais, o prieš 1495 metų rugsėjo 30 dieną, arba Jonas gimė ne 1493 metais, o vėliau.
Sunku įvertinti, ar Sofijos vedybinis gyvenimas buvo laimingas. Tai, jog per dvidešimt trejus metus ji pagimdė aštuoniolika vaikų, leidžia manyti, kad santuoka nesuiro. Vyras, regis, ją gerbė; žinomas komiškas pasakojimas apie jo įtūžį, kai kažkuris iš jo dvariškių aplamdė šonus Sofijos svečiui lenkui; markgrafas nusprendė, kad žmonos tėvynainio užpuolimas įžeidžia ją asmeniškai.
Kita vertus, su amžiumi ėmė ryškėti daug neigiamų Frydricho savybių, jis darėsi sunkiai sugyvenamas. Tai buvo labai sudėtingo charakterio, į kraštutinumus linkęs žmogus. Neurotiškas ir itin karšto būdo, garsėjęs ūmumu ir nenuosaikumu visur, ką darė. Nekęsdavo prieštaravimo, kai kada net prieš sūnus pakeldavo ranką. Negana to, piktnaudžiavo alkoholiu ir buvo konfliktiškas. Atrodo, kad visą gyvenimą buvo emociškai nebrandus – veikiausiai jautėsi užgožtas tėvo didybės ir norėjo jam prilygti. Heilsbrono vienuolyno abatas (1498–1518 metais) Sebaldas Bambergeris apie Frydrichą rašė, kad jam svarbu buvo, kad – bent jau viešai – jis buvo vertinamas, o dar labiau, kad būtų jo bijoma.
Kita vertus, buvo vaikiškai prietaringas – pavyzdžiui, liguistai bijojo dvasių. Jo valdymas buvo smerkiamas: namus ir kraštą valdė pražūtingai […]. Kad patenkintų savo tuščią šlovės troškimą, išlaikė puikų dvarą, kuris tarnų skaičiumi, prašmatniomis puotomis bei turnyrais ir pulkų, siunčiamų į karą (T. Hirsch).
Sūnūs vėliau paskelbė, kad tėvas buvo nesveiko proto, taip pat kai kurie istorikai mano jį buvus nestabilios psichikos. Naujausioji istoriografija nelinkusi pritarti šiam požiūriui, laikydama markgrafą tiesiog nervingu, dirgliu choleriku. Reikia pridurti, kad Frydricho katastrofiškos finansinės padėties nepataisė ir 1495 metais perimta, mirus vaikų neturėjusiam jaunesniam broliui Zigmantui, šiam priklausiusi Frankonijos Aukštaitija su Hofo, Kulmbacho ir Bairoito miestais. Nuo tada Frydrichas ir Sofija buvo vienvaldžiai visos Frankonijos valdovai.
Ne itin įkvepiantis tėvo pavyzdys ir dvare tvyrojusi atmosfera turėjo neigiamos įtakos vyriausiems Sofijos sūnums. Ir Kazimieras, ir Jurgis vertinami kaip ambicingi žmonės, trokštantys turtų ir šlovės, siekiantys stiprinti giminės galią, palyginti apsukrūs. Tačiau moralinių normų ir elgesio principų požiūriu, jie vertinami visiškai neigiamai. Apie Kazimierą Christianas Meyeris rašo: atrodo, kad į jį neprasisunkė nė lašas jo narsių ir didžiai gabių protėvių kraujo. Buvo perdėm žiaurus, klastingas ir veidmainis…
Yra išlikusi žinia apie tai, kad, 1504 metais viešėdamas Heilsbrono abatijoje, jis su 16 draugų išgėrė daugiau kaip 80 saikų vyno (Bavarijos saikas – 1,069 l, Badeno saikas – 1,5 l).
Žinant, kaip nežmoniškai jis elgėsi su tėvu, kai 1515 metais įmetė jį į kalėjimą, norėdamas perimti valdžią Frankonijoje, Kazimieras iškyla kaip ypač atgrasi asmenybė. Į pirmą karo žygį patraukė dar būdamas septyniolikos – 1499 metais tėvas jį pasiėmė kautis prieš Šveicariją, – ir nuo to laiko retai būdavo namie. 1502 metais įvykdė ginkluotą antpuolį prieš Niurnbergą ir surengė ten, kaip vaizdingai aprašo metraštininkai, kruvinas skerdynes (žuvo trys šimtai miestelėnų). Antrasis Sofijos sūnus, Jurgis, savo ruožtu buvo ciniškas nešlovingos atminties savo pusbrolio iš tetos pusės, Vengrijos karaliaus Liudviko Jogailaičio, auklėtinis. Tėvai kreipė Jurgį į dvasininkų luomą, tačiau, būdamas dvidešimties metų, jis atsisakė bažnytinės karjeros. Kaip ir jo tėvas, Jurgis mėgo išgerti ir palėbauti.
Yra išlikusi žinia apie tai, kad, 1504 metais viešėdamas Heilsbrono abatijoje, jis su 16 draugų išgėrė daugiau kaip 80 saikų vyno (Bavarijos saikas – 1,069 l, Badeno saikas – 1,5 l); neblaivūs jaunuoliai pridarė nemenkos žalos. Abatas Bambergeris rašė, kad jie elgėsi kaip laukiniai žvėrys. Kitais metais vėl viskas pasikartojo, tik šįsyk markgrafą lydėjo 12 dvariškių, o vyno buvo išgerta 126 saikų, tai yra vienam žmogui teko maždaug 10 litrų! Tuokart abatas Bambergeris įvertino jų elgesį kaip sužvėrėjusį ir nežmonišką.
Daugiausia vilčių iš visų Sofijos sūnų teikė Albrechtas, tačiau jis jau 1501 metais, būdamas vienuolikmetis, buvo išsiųstas į Kelno arkivyskupo dvarą eiti mokslų; Albrechtui buvo skirta dvasininko karjera. Tik 1508 metais jaunasis markgrafas sugrįžo namo.
Nėra aišku, ar Sofija turėjo kokios nors įtakos sūnų lavinimui, nors savo gimtuose namuose matė šiuo atžvilgiu tokių puikių pavyzdžių. Jaunieji markgrafai buvo lavinami menkai, ir vis dėlto šiokios tokios tėvų pastangos buvo matyti. Sofijos vyrui per visą savo gyvenimą knygoms teko išleisti vos pusę guldeno. Vis dėlto dera pripažinti, kad tai buvo knygos sūnų mokslui. Šiaip ar taip, pirmą vietą užėmė riterystės amatas.
Sofijai tikriausiai kėlė nerimą sūnų charakterio savybės. Ko gero, su rūpesčiu galvojo apie jų ateitį, nes vaikų buvo daug, o turto mažai. 1495 metų rugsėjo 24 dieną į pasaulį atėjo Barbora, vėliau ištekinta už Leuchtenbergo (vok. Leuchtenberg) landgrafo Jurgio. 1497 metų sausio 17 dieną gimė Frydrichas (pramintas Jaunesniuoju, kad skirtųsi nuo tėvo, kuris nuo tada buvo vadinamas Vyresniuoju), vėliau tapo Viurcburgo klebonu. 1498 metų birželio 30 dieną gimė Vilhelmas, Rygos arkivyskupas nuo 1534 metų, šeštajame dešimtmetyje konflikte dėl valdžios Livonijoje jį stojo ginti jo pusbrolis iš tetos pusės, Lenkijos karalius Žygimantas Augustas.
1499 metų rugsėjo 20 dieną gimė Jonas Albrechtas, būsimasis Magdeburgo arkivyskupas, o 1501 metų lapkričio 30 dieną pasaulį išvydo Frydrichas Albrechtas (matyti, jog tėvams trūko vardų tokiam gausiam palikuonių būriui!), mirė 1504 metų liepos 24 dieną. Jauniausiasis Gumbertas (Gumprechtas), būsimasis Bambergo ir Viurcburgo klebonas, gimė 1503 metų liepos 16 dieną. Sofijos dukterys tekėjo gana brandaus amžiaus ir ne itin sėkmingai – be abejo, dėl pernelyg kuklių kraičių. Iš aštuonių gyvų sūnų net penkis reikėjo atiduoti tarnauti bažnyčiai, kad turėtų užtikrintą pragyvenimo šaltinį.
1505 metų pavasarį Sofija rimtai susirgo. Balandžio 13 dieną anyta jai rašė: „Šviesiausioji Hercogiene, Mylima Dukterie! Sužinoję, kad Jūsų Malonybė susirgo, didžiai dėl to gailestaujame ir nuoširdžiai susirūpinę prašome žinios apie Tavo sveikatą. Jeigu meile ir geru darbu, patarimu ir pagalba galėtume padėti pasitaisyti, mielai tai padarysime (cituojamas E. Kirchneris)“.
Paskutiniai Sofijos gyvenimo metai nebuvo lengvi – vyresnieji sūnūs išvyko iš namų, dukterys vyto netekėjusios – tik viena iš jų, Elžbieta, ištekėjo 1510 metais motinai dar gyvai esant, – o markgrafui Frydrichui daugiausia rūpėjo karo žygiai. 1504 metais jis kariavo Albrechto IV Vitelsbacho iš Miuncheno pusėje – prieš savo žmonos seserėčią Elžbietą ir jos vyrą Ruprechtą iš Pfalco (vok. Pfalc) – dėl Landshuto. 1508 metais išvyko į Italiją kovoti imperatoriaus įsakymu prieš Veneciją. 1509 metais Maksimilijonas jam patikėjo Veronos valdymą. Ir tik 1510 metais jis visam laikui sugrįžo į Ansbachą. Tačiau su metais darėsi vis sunkiau sugyvenamas.
1509 metų pavasarį į namus sugrįžo, ketverius metus nebuvęs, sūnus Jurgis. Tuo metu jis jau buvo vedęs nesantuokinio Motiejaus Korvino sūnaus Jono našlę Beatričę Frangepani, kilusią iš vengrų magnatų giminės. Mat Beatričė, ne valdovų dinastijos atstovė ir maždaug dešimčia metų už Jurgį vyresnė, įnešė jam nemažą kraitį. Jogailaitė niekada nepažino šios marčios, vienintelės, kurią turėjo dar būdama gyva, nes Beatričė – priešingai, nei teigia kai kurie istorikai, – niekada nesilankė Ansbache. Sūnaus sugrįžimas, regis, didelės paguodos motinai nesuteikė. Kai tėvas ir vyresnysis brolis išvyko į Italiją, Jurgis įniko medžioti ir pramogauti, trankydamasis po visą Frankoniją.
1509 metais užfiksuotas paskutinis svarbus viešas Sofijos pasirodymas – kartu su vyru ir sūnumi Jurgiu ji lankėsi Prahoje (kovo 11 d.), kur Čekijos karaliumi karūnuotas brolėnas Liudvikas. Pokylyje po Jogailaičio karūnavimo ji sėdėjo garbingoje vietoje šalia savo brolio Vladislovo II.
1509 metais Sofija kartu su vyru ir sūnumi Jurgiu lankėsi Prahoje (kovo 11 d.), kur Čekijos karaliumi karūnuotas brolėnas Liudvikas. Pokylyje po Jogailaičio karūnavimo ji sėdėjo garbingoje vietoje šalia brolio Vladislovo II.
1511 metais Sofijos sūnus Albrechtas buvo išrinktas Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Ordiną jis buvo priimtas tų pačių metų kovo 13 dieną Zšilene prie Chemnico. Vėliau šalia esančiame Rochlice jis priėmė pasiuntinius, jam pranešusius, kad jis išrinktas magistru. Kiek žinoma, Sofija nedalyvavo iškilmėse. Taip pat ne Sofija, o Vladislovas II, Jurgio, Albrechto brolio, prašymu, prašė Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo pastarąjį paremti.
1512 metų pavasarį Frydrichas sunkiai susirgo – liga truko daugelį mėnesių. Gali būti, kad rūpestis dėl psichiškai ir fiziškai silpstančio vyro pagreitino Sofijos mirtį. Mirė būdama vos keturiasdešimt aštuonerių. Buvo palaidota Frankonijos Hohencolernų laidojimo vietoje (nuo 1297 m.) – Heilsbrono vienuolyne, o šermenys po jos mirties jos vyrui ir šio dvariškiams tapo dar viena proga palėbauti: šeši šimtai asmenų, dalyvavusių laidotuvėse, per vieną naktį išgėrė 1500 saikų vyno. Be to, buvo suvalgyti du jaučiai ir 600 žuvų.
Reikia pridurti, kad nepraėjus nė trejiems metams po Sofijos mirties, sūnūs Kazimieras ir Jonas paskelbė tėvą psichiškai nesveiku, uždarė griežtame kalėjime Plasenburgo pilyje ir perėmė valdžią Frankonijoje. Markgrafas kalėjo dvylika metų, ir, tik mirus vyriausiajam Kazimierui, jį išlaisvino jaunesnieji sūnūs – Jurgis ir Albrechtas.
Sofija svetimame krašte pragyveno trisdešimt trejus metus, iš kurių dvidešimt šešerius metus greta vyro buvo Hohencolernų Frankonijos dalies valdovė. Sprendžiant iš vieno jos portretų, gali būti, kad šis portretas buvo nutapytas tuo laiku, kai vyko derybos dėl vedybų, nes Jogailaitė jame pavaizduota dar labai jauna, Sofija nepasižymėjo dideliu grožiu, nors galėjo turėti gražias, dideles akis. Iš Jogailaičiams tipiškų bruožų reikėtų išskirti aukštą kaktą ir pailgą veidą. Net tame nedideliame nežinomo dailininko paveiksle galima atrasti panašumo į senelį Jogailą.
Faktas, jog Sofija susilaukė daug palikuonių, byloja veikiausiai apie jos tvirtą sveikatą, kita vertus, tokia daugybė gimdymų galėjo išsekinti organizmą ir nulemti ankstyvą mirtį.
Dailininkas, nutapęs minėtą portretą, regis, sugebėjo perteikti kai kuriuos Sofijos charakterio bruožus. Jogailaitė jame atrodo veikiau kaip išsigandusi mergaitė, nei savo orumą suvokianti karaliaus duktė.
Jogailaitė portrete atrodo veikiau kaip išsigandusi mergaitė, nei savo orumą suvokianti karaliaus duktė.
Motinos išauklėta kaip pavyzdinga paklusni mergina, ji buvo, kaip galima spręsti iš portreto, labai rimta, drovi ir uždara. Žinant, kokio ūmaus ir tironiško charakterio buvo jos vyras, ji, matyt, neturėjo galimybės įgauti pasitikėjimo savimi ir gyveno jo šešėlyje. Tai liudija ir faktas, jog šaltiniai apie ją tyli, taip pat jos sūnų lengvabūdiškas gyvenimo būdas – greičiausiai motina neturėjo nei tokio stipraus charakterio, nei tokio autoriteto, kad galėtų suvaldyti savo atžalas.
Šaltiniai stokoja išsamios medžiagos, todėl apie Sofiją šiandien daugiau spėliojama, nei žinoma. Hohencolernų šeimos istorijoje ji iš esmės įsiamžino kaip Albrechto, pirmojo Prūsijos kunigaikščio, vienos iškiliausių to meto asmenybių, motina. Valdydami Prūsiją, Hohencolernai tapo galinga dinastija. Aukštai vertindamas Albrechtą ir jo politiką, vienas iš jo žemiečių teigė: ta Sofija sudėjo gerą kiaušinį Hohencolernams (cituojamas F. Papée).
