Nepriklausomos tarpukario Lietuvos litas, pradėjęs cirkuliuoti 1922-ųjų spalio 2 dieną, buvo pirmoji valiuta, kurią savo rankomis čiupinėjo 1926 metais gimusi ilgametė Lietuvos televizijos režisierė, scenaristė, aktorė Galina Dauguvietytė.
„Ką jūs, tai buvo pinigas! Jis net pasaulyje buvo laikomas stipria valiuta – nepaprastai stabilia. Mama su litu išvažiuodavo į Vokietiją ir jausdavosi kaip karalienė Elizabeth II. Ką jūs!“, – emocijoms pasidavė G.Dauguvietytė.
 |
| Galina Dauguvietytė |
Lito gyvavimą sustabdė Antrasis pasaulinis karas ir SSRS įvykdyta Lietuvos aneksija. Nuo 1941 metų Lietuvoje cirkuliavo okupantų įvestos valiutos.
Tačiau 1993 metų birželio 25-ąją, praėjus keleriems metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, litas vėl išvydo dienos šviesą. „Tai mums labai daug reiškė. A.Smetonos laikais mes gimdavome patriotais. Todėl ir šiandien esame tikri, o ne liežuviniai patriotai. Litas mums – pats didžiausias valstybingumo simbolis. Per gyvenimą mačiau labai daug valiutų, tačiau euro laukiu kaip siaubo: matau, kaip brangu ir sunku su juo gyventi. Gerai, kad man jau nebe daug liko“, – kalbėjo 86 metų G.Dauguvietytė.
Nomenklatūros pasipriešinimas
Jei Vyriausybės užmojis 2015 metais įsivesti eurą virs tikrove, Lietuvos nacionalinė valiuta bus išimta iš apyvartos ir atsidurs specialiose pinigų malimo mašinose. Banknotai, daugiau nei dvidešimt metų šiugždėję lietuvių kišenėse, bus susmulkinti ir subriketuoti. Lietuvos banko globai liks vos vienas kitas pinigas, skirtas kolekcininkams.
Taip atrodys istorinio Lietuvos su litu etapo pabaiga.
Mama su litu išvažiuodavo į Vokietiją ir jausdavosi kaip karalienė Elizabeth II. Ką jūs!
Tačiau pradžia buvo sunki, kelias iki lito – ilgas ir duobėtas. Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos atkūrimo idėja pirmą kartą viešai svarstyta dar 1988 metų gegužės 26 dieną – Mokslų akademijos Ekonomikos instituto mokslininkų susitikime ją iškėlė profesorius Stasys Uosis.
Lito idėja sulaukė dalies mokslininkų ir sovietinės bankų nomenklatūros pasipriešinimo. Nepaisant to, 1989 metų gegužės 18 dieną Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“, kuriame numatyta ir sava pinigų bei kredito sistema.
Netrukus po to buvo sudaryta Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupė, kurioje dirbo Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros dėstytojai ir bankininkai praktikai.
Per pusmetį buvo parengta pinigų sistemos koncepcija ir reikalingų įstatymų projektai.
Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutui buvo pavesta parengti rekomendacijas dėl žymiausių žmonių, istorijos ir architektūros paminklų įamžinimo ant lietuviškų banknotų.
 |
| „Wikipedia“ nuotr./Steponas Darius ir Stasys Girėnas |
Nežinojo net elementarių dalykų
1990 metų kovo 11 dieną atkūrus Nepriklausomybę, atsirado prielaidų sukurti realiai funkcionuojantį centrinį banką ir nacionalinę valiutą.
 |
| Vidmantas Laurinavičius. |
„Nacionalinės valiutos įvedimas – ne vienos dienos darbas. Juk neturėjome jokios patirties, žmonių, kurie išmanytų, kaip gaminami banknotai, kaip jie padengiami, kokį popierių naudoti, kas gali atspausdinti, pagaliau, kokia nacionalinė simbolika turėtų atsirasti ant banknotų: iškilo aibė klausimų, į kuriuos atsakymų tuo metu nebuvo, nes iki tol pinigais mus aprūpindavo Maskva“, – savaitraščiui „15min“ kalbėjo Lietuvos banko „Pinigų muziejaus“ direktorius Vidmantas Laurinavičius.
Tomis dienomis Lietuvoje lankėsi Kęstutis Jonas Lynikas, lietuvis iš Australijos, chemikas, pinigų gamybos ekspertas, išmanantis pinigų spausdinimo technologiją.
„Jis mus konsultavo, teikė pasiūlymus. Susirašinėjome ir laiškais, jis net iš Australijos siuntė mums vietos dailininkų eskizus, kaip galėtų atrodyti tie mūsų nacionaliniai pinigai. Juk mes nežinojome elementarių subtilybių, pavyzdžiui, kad asmenybės portreto verčiau nepiešti banknoto centre, nes per tą vietą pinigai dažniausiai lankstomi“, – prisiminė V.Laurinavičius.
Banknotus regėjo kaip viziją
Atrodo, kad tuo metu buvo aiškus tik vienas dalykas – pinigų pavadinimas. Niekam nekilo abejonių, kad tai bus litas. Šis lietuviškos valiutos pavadinimas buvo išgrynintas dar 1922 metais po audringų diskusijų Steigiamajame Seime ir spaudoje.
Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad tie mūsų piešti pinigai kada nors pateks į apyvartą – supratau tai labiau kaip viziją.
„Beveik kiekvienas Seimo narys siūlė savo variantus. Steigiamojo Seimo darbų stenogramose užfiksuoti patys įmantriausi pavadinimai: muštinis, auksinas, arfa, grašis, doleris, kaltas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis. Tačiau galiausiai buvo priimtas Seimo ekonominės komisijos pasiūlytas variantas – nacionalinį piniginį vienetą pavadinti litu, trumpiniu, padarytu iš žodžio Lietuva, o jo šimtąją dalį – centu“, – dėstė V.Laurinavičius.
Vardas buvo žinomas – reikėjo veido. Lietuvos dailininkų grupė, vadovaujama grafiko Raimundo Miknevičiaus, kruopščiai dirbo prie banknotų vaizdo. Litų banknotų projektus su grafiniais elementais kūrė dailininkai L.Pocius, G.Jonaitis, A.Mandeika, R.Bartkus, J.Tolvaišis, R.Valantinas.
„Kurdami pinigus visi buvome savamoksliai. Niekas niekada nieko nei politikams, nei dailininkams nedėstė apie banknotų kūrimą“, – dailininko Rimanto Dichavičiaus sudarytoje knygoje „Laisvės paženklinti“ teigia 100 ir 200 litų banknotus sukūręs Rytis Valantinas.
„Aš gavau užsakymą nupiešti 10 litų banknoto projektą, Justas Tolvaišis – 20, Ray Bartkus – 50. Gaudavome temą, žinojome, kas turi būti pavaizduota. Mūsų reikalas buvo stilizuoti, parinkti dydį, rakursą“, – „15min“ pasakojo nepaprastu kruopštumu garsėjantis dailininkas Giedrius Jonaitis.
Jis yra šiandienių litų banknotų (išskyrus 100 ir 200) grafinių projektų autorius: „R.Bartkus emigravo į JAV, kiti irgi kažkur išsibarstė – teko darbus perimti man.“
Kurdami pinigus visi buvome savamoksliai. Niekas niekada nieko nei politikams, nei dailininkams nedėstė apie banknotų kūrimą.
Prieš kelerius metus G.Jonaičio sukurtas 10 litų banknotas papuošė vienos Los Andželo leidyklos kasmet leidžiamo pasaulio pinigų katalogo „World Paper Money“ viršelį. „Žinoma, toks įvertinimas pakuteno savimeilę, nors tikrai nemanau, kad tai – gražiausias pinigas pasaulyje. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad tie mūsų piešti pinigai kada nors pateks į apyvartą – supratau tai labiau kaip viziją“, – prisipažino G.Jonaitis.
Nors savo indėlio kuriant litų banknotus jis nesureikšmina, pinigų temą mielai plėtoja meniniuose projektuose. „Pinigų muziejuje“ eksponuojami G.Jonaičio litų asambliažai, pagaminti iš parketlenčių. 2008 metais menininkas pristatė parodą, kurios akcentu tapo banknotdešrės iš susmulkintų 3 mln. litų drožlių.
Specialiųjų tarnybų akiratyje
Apie viešųjų pirkimų konkursą, ieškant lietuviškų banknotų spaustuvės, negalėjo būti net kalbos. Nacionalinės valiutos pagrindai buvo klojami slaptai, pogrindyje.
„Mes paskelbėme Nepriklausomybę, tačiau ji buvo deklaratyvi: sovietų kariuomenė Šiaurės miestelyje vis dar stovėjo, sienų nekontroliavome, veikė visos KGB struktūros“, – atkreipė dėmesį V.Laurinavičius.
„Teisinės institucijos išsiaiškino, kad nuo pat pradžių lito spausdinimo reikalus sekė mažiausiai trys kvalifikuoti KGB agentai. <...> Vieno iš jų nurodymu iš kai kurių litų kupiūrų buvo išimti apsauginiai siūleliai. <...> SSRS specialiosios tarnybos taip pat stengėsi kontroliuoti Latvijos lato ir Estijos kronos gamybą“, – knygoje „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ pasakoja istorikas, ekonomikos mokslų daktaras Vladas Terleckas.
 |
| Vytautas Landsbergis |
„Viskas buvo daroma nuolatinės, net fizinės grėsmės aplinkoje“, – yra sakęs tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.
Derybos dėl litų banknotų spausdinimo 1990 metais prasidėjo su Prancūzijos kompanija „Francois Charles Oberthur“. Nors tai buvo privati įmonė, ji iškart patyrė politinį spaudimą.
„Mūsų užsakymo ji neatsisakė, tačiau reikalavo finansinių garantijų, o jų suteikti mes negalėjome. Ėmė jaustis trintis“, – aiškino „Pinigų muziejaus“ vadovas.
Lietuvos vyriausybė nutarė ieškoti partnerių užatlantėje – litus patikėta spausdinti JAV įmonei „US Banknote Corporation“.
 |
| BFL/Sauliaus Žiūros nuotr./Pinigai |
Pinigai be apsaugos ženklų
Pirmoji litų banknotų laida buvo atspausdinta 1991 metais. Pinigai laivais buvo atplukdyti į Klaipėdos uostą, atvežti į Vilnių ir sukrauti Lietuvos banko saugyklose.
Palyginti su tuo, kaip apsaugoti šiandieniai banknotai, anuomet buvo naudojamos minimalios saugumo priemonės. Tačiau ir jos taikytos ne visų nominalų banknotams.
10, 20 ir 50 litų nominalo banknotus amerikiečiai atspausdino ofseto būdu, nenaudojant giliaspaudės plokščių. Giliaspaudė buvo naudojama tik 100, 500 ir 1000 litų banknotų nominalams spausdinti.
Tuo metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė apie 150 litų, dalijant per pusę išeitų 75 litai. Vadinasi, ir 100 litų banknotas mums buvo per didelis, bet jis buvo įvestas.
Kai 1993 metų birželio 25 dieną litai galų gale buvo įvesti, 500 ir 1000 litų banknotai į apyvartą nepateko.
„Vadovautasi visuotinai priimta taisykle, kad didžiausias apyvartoje esantis banknoto nominalas turėtų sudaryti pusę šalies vidutinio atlyginimo. Tuo metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė apie 150 litų, dalijant per pusę išeitų 75 litai. Vadinasi, ir 100 litų banknotas mums buvo per didelis, bet jis buvo įvestas. Ir tai buvo vienintelis saugus banknotas iš visų tuo metu buvusių apyvartoje“, – pasakojo V.Laurinavičius.
Dėl nekokybiškai atlikto darbo Lietuva ilgai bylinėjosi su paslaugas teikusia JAV spaustuve. „Jūs manote, kad amerikiečiai tikėjo, jog mes tuos pinigus realiai naudosime? Galvojo: yra verslo kontraktas ir gaminame! Ir „sužaidė“ prastesne kokybe. Tačiau bylą laimėjome.
Amerikiečiai nekokybiškus 50, 20 ir 10 litų banknotus privalėjo atspausdinti giliaspaudės būdu, ką jie ir padarė 1993 metais, priversti teismų maratono baigties. Tačiau vėliau su ta kompanija nenorėta turėti reikalų ir visus kitus banknotus užsakinėdavome kitose užsienio kompanijose“, – apibendrino pašnekovas.
 |
| Talonai |
Pirmas žingsnis – „vagnorkės“
Nors ir nekokybiškus, litus savo rankose Lietuva turėjo jau 1991 metais. Kodėl jų išleidimas į apyvartą buvo atidėtas dar dvejiems metams?
Pats gyvenimas pakoregavo nacionalinės pinigų sistemos kūrimo planus. Šalies finansai šlubavo ir dėl tuometės Vyriausybės vykdytos infliacinė politikos litų išleidimas tapo neįmanomas: jis būtų greitai nuvertėjęs, o lito, kaip nacionalinių pinigų simbolio, idėja sukompromituota.
Kainos kilo kaip ant mielių, vis labiau trūko ne tik prekių, bet ir rublių: ėmė smarkiai vėluoti darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, įvairios išmokos. Dėl politinių ir ekonominių priežasčių tikėtis grynųjų pinigų papildymo iš SSRS valstybinio banko buvo naivu, todėl Lietuvos bankas ieškojo galimybių išleisti rublių piniginių ženklų pakaitalus.
Siūlydamas konkrečius žvėrelius pasirinkau brangiakailius, tuo primindamas, kad Lietuvoje žiloje senovėje vienas mainų vienetų buvo žvėrelių kailiai.
Vyriausybė, vadovaujama premjero Gedimino Vagnoriaus, nusprendė įvesti laikinuosius pinigus. Nuo 1992 metų spalio 1 dienos šalyje ėmė cirkuliuoti talonai, visuomenėje dažniau vadinti „vagnorkėmis“ arba „žvėreliais“. Rubliai į talonus keisti santykiu 1:1.
Dailininkas R.Valantinas kartu su tapytoju Algimantu Kuru – „žvėrelių“ autoriai. „Prieš tai buvo siūlyti koplytstulpiai, bet valdžia jų nepatvirtino. Siūlydamas konkrečius žvėrelius pasirinkau brangiakailius, tuo primindamas, kad Lietuvoje žiloje senovėje vienas mainų vienetų buvo žvėrelių kailiai“, – yra pasakojęs R.Valantinas.
„Talonus spausdinome „Spindulio“ ir „Raidės“ spaustuvėse Kaune. Užtikrinti pinigų saugumą nuo padirbinėjimo buvo sudėtinga, nes viskas buvo spausdinama ofsetu. Plokštelės, kurias eksponuojame muziejuje, rodo talonų kokybės menkumą“, – pripažino V.Laurinavičius.
Stabilumą garantavo auksas
Pagrindiniu valstybės uždaviniu tapo sukurti stabilią valiutą, nes talonų nuvertėjimo pagreitis priminė pasiutpolkę – kursas krito kasdien.
Lietuvos bankas ėmėsi reguliuoti pinigų apyvartą, taikyti pinigų politikos priemones. Pinigų kiekio didėjimo ir infliacijos tempai sulėtėjo, o nuo 1992 metų gruodžio 1 dienos talono kursas rublio atžvilgiu stiprėjo.
Valstybė rengėsi žengti į antrąjį stabilios nacionalinės pinigų sistemos kūrimo etapą – talonus keisti į litus.
Pagrindu tarpukario lito stabilumui užtikrinti tapo 3 mln. aukso rublių aukso monetomis, kuriuos Lietuvai sumokėjo okupantai pagal 1920 metų liepos taikos sutartį už Pirmojo pasaulinio karo metu padarytus nuostolius.
Iki Antrojo pasaulinio karo šalis turėjo apie 9,5 t aukso. Jis buvo laikomas užsienio valstybėse – JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Tarptautiniame atsiskaitymų banke. 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, užsienio valstybėse laikytas auksas ten ir liko.
„1992 metais iš esmės visos valstybės grąžino auksą. JAV laikytas auksas jau buvo ištirpęs, nes iš jo visą okupacijos laikotarpį buvo išlaikoma Lietuvos diplomatinė atstovybė JAV. Auksą Lietuvai grąžino ir Didžioji Britanija bei Prancūzija. Švedija po Lietuvos okupacijos sovietams atiduotą auksą kompensavo mūsų vyriausybės pasirinkta valiuta – Vokietijos markėmis. Iš viso atgavome apie 5,8 tonos aukso, šis kiekis nepakito iki šių dienų“, – skaičiavo V.Laurinavičius.
Jis įsitikinęs, kad valstybės strategija įvedant litą buvo teisinga: „Jei litas būtų įvestas greitai, neturint pagrindo stabilumui, nesukaupus pakankamai konvertuojamos valiutos (dabar turime apie 20 mlrd. litų aukso ir valiutos atsargų, skirtų lito stabilumui užtikrinti), būtume negalėję garantuoti valiutos stabilumo.“
 |
| Pinigai |
Stambios kupiūros tapo šiukšlėmis
Įvedus litą 100 laikinųjų talonų buvo keičiami į 1 litą (1 talonas = 1 centas). Tačiau litą žmonės sutiko palankiai, nes jautė nostalgiją.
„Užplūdo didžiulis pasitenkinimo jausmas, nes tai buvo dar vienas mūsų valstybingumo ženklas, įrodymas, kad esame laisvi, kad niekas mums daugiau nenurodinės ir nestumdys“, – kalbėjo G.Dauguvietytė, neslėpdama, kad pasitikėjimą litu stiprino prisiminimai, koks tvirtas jis buvo tarpukario Lietuvoje.
1922 metais litui buvo nustatytas aukso paritetas 0,154260. Kitaip tariant, 1,5 gramo aukso kainavo 10 litų. 1940 metais šis santykis buvo toks pats, nepaisant to, kad 1929–1933 metais siautė pasaulinė krizė, krito įvairios valiutos, nuvertėjo net doleris.
Ir vis dėlto, net pragyvenimo lygiui pasistiebus į viršų, senieji 1991 metais atspausdinti 500 ir 1000 litų banknotų nominalai į apyvartą taip ir nepateko.
Užplūdo didžiulis pasitenkinimo jausmas, nes tai buvo dar vienas mūsų valstybingumo ženklas, įrodymas, kad esame laisvi, kad niekas mums daugiau nenurodinės ir nestumdys.
„2006 metais, kai vidutinis žmonių atlyginimas viršijo 2 tūkst. litų, buvo pakelti senieji banknotai. Paaiškėjo, kad jie turi viso labo tik aštuonis apsaugos požymius, o dabar stambios kupiūros jų turi apie 30. Banknotai buvo sumalti ir sunaikinti. Naująjį 500 litų banknotą nupiešė G.Jonaitis“, – pasakojo „Pinigų muziejaus“ direktorius.
Auka ant integracijos aukuro
1994 metais įvedus valiutų valdybos modelį litas buvo susietas su doleriu, o 2002 metais – su euru.
Buvo laukiama, kad Lietuva eurą įsivestų nuo 2007 metų sausio 1 dienos, bet Europos viršūnių taryba nusprendė, kad Lietuva neatitinka visų Mastrichto kriterijų. Iki euro įvedimo pritrūko tik menkos procento dalies – tiek metinė infliacija Lietuvoje viršijo šį kriterijų.
Planuojama, kad jokių kliūčių įsivesti eurą Lietuvai neliks 2015 metais.
Liko vos dveji metai, todėl visuomenei vertėtų jaukintis mintį, kad litas – jau tik laikina Lietuvos valiuta. „Tai – istorijos tarpsnis, kuris pasibaigs: litas yra mūsų nacionalinis simbolis, tačiau stodami į Europos Sąjungą (ES) susitarėme, kad dalį tautos identiteto dėl bendrijos tikslų aukosime ant integracijos aukuro“, – konstatavo V.Laurinavičius.
17-a ES šalių narių, tarp jų ir Estija, jau yra tai padariusios. Latviai prie euro zonos prisijungs jau kitąmet.
 |
| Pinigai |
Kiek yra litų?
2013 m. gegužės 31 d. apyvartoje buvo daugiau kaip 90 mln. įvairių nominalų litų banknotų (jų suma – 11 289 mln. Lt, jie svėrė apie 90 tonų) ir daugiau kaip 1 121 mln. įvairių nominalų apyvartinių monetų (jų suma – 247 mln. Lt, jos svėrė apie 2 282 tonas).
2013 m. gegužės 31 d. didžiausią visų banknotų apyvartoje dalį sudarė 100 ir 200 litų banknotai (atitinkamai 22 ir 38 proc.), didžiausią visų monetų apyvartoje dalį sudarė 1 ir 2 centų monetos (atitinkamai 39 ir 21 proc.).
Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai tenkantis litų ir centų monetų skaičius per metus padidėjo 6,6 proc. – iki 374 monetų, iš jų 146 vienetai – 1 cento monetos.
2013 m. gegužės 31 d. 1, 2 ir 5 litų monetos sudarė apie tris ketvirtadalius (77 proc.) visos apyvartinių monetų apyvartoje sumos. Per metus 5 litų monetų apyvartoje sumos dalis padidėjo 1,6 procentinio punkto, 2 litų ir 1 lito – beveik nepakito.
Apyvartoje esančius litų banknotus spausdino gerai Europoje žinomos spaustuvės. Litų banknotų apsaugai panaudotos moderniausios apsaugos priemonės (daugiaspalvis spausdinimas, hologramos, optiškai kintantys dažai, blizgančios juostelės ir kt.). Litų ir centų apyvartinės monetos kaldinamos Vilniuje veikiančioje UAB Lietuvos monetų kalykla. Šioje kalykloje kaldinamos ir Lietuvos banko išleidžiamos proginės (kolekcinės) monetos bei kolekcinės (proginės) apyvartinės 1 lito monetos.
