1919–1923 m. Lenkijai inkorporavus Lietuvos sostinę Vilnių su visa pietryčių Lietuva į savo valstybės sudėtį, 1919–1940 metais Kaunas staiga tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šis statusas pakėlė Kauno, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio, centro reikšmę.
Į Kauną persikėlė ar susiformavo naujai valstybinės įstaigos. Jame užvirė visuomeninis gyvenimas: buvo įkurtas Universitetas, Klinikos, Lituanistikos institutas, duris atvėrė muziejai, Valstybės teatras. Didžiausias dienraštis „Lietuvos aidas” turėjo rytinę ir vakarinę laidą. Nuo 1927 metų pradėtos grįsti gatvės miesto centre, buvo tiesiama kanalizacija, kitos komunikacijos. Pradėjo dygti modernioji architektūra. Todėl natūralu, kad didžiosios žiemos šventės garsiausiai ūždavo būtent laikinojoje sostinėje, kur šventinis sezonas tęsėsi ilgiau nei nuo Kalėdų iki Naujųjų metų ar Trijų karalių.
Susitikimai prezidentūroje buvo trumpi ir oficialūs, apsiribodavo rankos paspaudimu, viena kita gražbylyste ir patetiškais sveikinimo žodžiais.
„Nuo sausio prasidėdavo vadinamasis „balių sezonas“, kai įvairių valstybės pareigūnų, draugijų ir organizacijų rengti vakarai būdavo tituluojami „naujametiniais“. Tai liudija ir Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje saugomos fotografijos, kuriose užsienio valstybių diplomatai kartu su Lietuvos atstovais dalyvauja įvairiuose šventiniuose vakaruose“, – pasakojo istorinės Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė.
Linki Dievo palaimos
Pirmąją Naujųjų metų dieną Prezidentūros durys neužsiverdavo. Apie numatytus oficialius vizitus informuodavo to meto spauda.
„Jo Ekselencija valstybės prezidentas Naujųjų metų sausio 1 dieną priims su vizitais: 12 val. Vyriausybę ir Valstybės Tarybos pirmininką, 12 val. 15 min. svetimų valstybių atstovus, 12 val. 45 min. kariuomenės vadovybę, 13 val. aukštuosius valdininkus, 13 val. 30 min. visuomenės ir organizacijos atstovus bei atskirus asmenis“, – 1934-ųjų išvakarėse skelbia dienraštis „Lietuvos aidas“.
Susitikimai prezidentūroje buvo trumpi ir oficialūs, apsiribodavo rankos paspaudimu, viena kita gražbylyste ir patetiškais sveikinimo žodžiais.
„Diplomatinis ir konsularinis korpusas su gilios simpatijos jausmais susirinko Naujų metų dieną Prezidentūroje nuoširdžiausiai palinkėti Jūsų Ekselencijai prasidedančių metų proga. Dievo malonės ir išminties dėka, kurią jis įkvėpė Jūsų Ekselencijai ir Tamstos Vyriausybei, Lietuva, nežiūrint sunkių puolimų krizės, nuo kurios beveik visos tautos kenčia, sugebėjo palaikyti savo ekonominę tvarką. Mes linkime Jūsų Ekselencijai, kad Tamsta ir Tamstos Vyriausybė ir ateity pajėgtų suvaldyti pavojus, kurie galėtų kilti lietuvių tautos gerovei. Prašau leisti man, Jūsų Ekselencija, ta prasme pareikšti karštus ir nuoširdžius linkėjimus diplomatinio ir konsularinio korpuso, kuris šią iškilmingą valandą prašo Dievo palaiminimo Jūsų Ekselencijai, Tamstos Vyriausybei, Tamstos šeimai ir visai Lietuvai“, – sutinkant 1933-uosius Prezidentą Antaną Smetoną sveikino diplomatinio korpuso dekanas, Vokietijos pasiuntinys Hansas Morathas.
Po prezidento vizito – šokiai
Dalis užsienio diplomatų šventiniu laikotarpiu išvykdavo namo. Ypač katalikai, kurie švęsdavo Kalėdas savo šeimose.
„Mūsų diplomatai, reziduojantys svečiuose kraštuose, irgi grįždavo pas saviškius į Lietuvą. Bet ne visi. Dalis Naujuosius sutikdavo bičiulių šeimose, svečiuodamiesi privačiuose namuose“, – kalbėjo J.Minelgaitė.
Aprašydamas, kaip Kaunas sutiko 1936 metus, „Lietuvos aidas“ praneša, kad užsienio diplomatai juos atšventė pas sovietų atstovą, diplomatinio korpuso dekaną, Michailą Karskį: „Naujuosius metus čia sutiko diplomatinio korpuso nariai, Užsienio reikalų ministerijos aukštesnieji valdininkai, meno, mokslo, spaudos atstovai ir kt. Į susitikimą atsilankė ir užsienio reikalų ministras St. Lozoraitis.“
Šventiniu šurmuliu prisipildydavo visos Kauno kavinės ir restoranai. Tačiau bene didžiausia puota vykdavo Karininkų ramovėje, kur irgi rinkdavosi Vyriausybės nariai, užsienio valstybių karo atstovai, karo vadovybė su gausia karininkija, aukštoji valdininkija, literatai – visuomenės elitas. Pasveikinti karininkų atvykdavo ir prezidentas A.Smetona.
„Prezidentas su ponia Karininkų ramovėje išbuvo iki 2 val. Orkestrui griežiant maršą, Tautos Vadas iškilmingai palydėtas iki automobilio“, – įspūdžius iš puotos aprašo „Lietuvos aidas“.
Tačiau iškilmės tuo nesibaigdavo. Po oficialiosios dalies, apšlakstytos stiklu vyno, puota įsisiūbuodavo: „Šokiai vyko dviejose salėse. Jaukus ir nuotaikingas balius užsitęsė ilgesnį laiką.“
Neapsieita ir be akibrokštų
Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad Kaune rezidavęs vietos diplomatinis korpusas nebuvo didelis: niekuomet neviršijo 10 atstovų. Korpuso narius – nuncijų/internuncijų, pasiuntinius, reikalų patikėtinius, generalinius konsulus, konsulus ir kt. – tarpukario Lietuvos prezidentai prezidentūroje priimdavo pirmąją Naujų metų savaitę, sausio 1–5 dienomis. Po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo A.Smetona įvedė savo tvarką: diplomatus priimdavo sausio 1–3 dienomis.
Nežpaisant įtampos tarp šalių, asmeninis Pijaus XI ir A.Smetonos ryšys buvo toks tvirtas, kad 1927 metais popiežius savo išskirtinį sveikinimą-palaiminimą vestuvių proga atsiuntė ir prezidento dukrai Marytei.
„Tai būdavo tipiškas kurtuazinis formalizuotas priėmimas, į kurį užsienio diplomatai atvykdavo iškilmingai pasipuošę „su cilinderiais“ ir baltomis pirštinėmis. Diplomatinio korpuso dekanas (šias pareigas eidavo Vatikano nuncijus/internuncijus ar ilgiausiai šalyje reziduojantis pasiuntinys) oficialiai viso dipkorpuso vardu pasiuntinius išrikiuodavo ir pristatydavo valstybės galvai. Prezidentas su kiekvienu diplomatu pasisveikindavo ir persimesdavo vienu kitu sakiniu, palinkėjimu ar tiesiog mandagumo fraze. Būta atvejų, kada naujametiniai priėmimai neapsieidavo ir be tam tikrų akibrokštų. Pavyzdžiui, Vokietijos pasiuntinys H.Morathas kartą A.Smetoną oficialiai dipkorpuso vardu pasveikino ne prancūziškai, kaip buvo įprasta, nes tai buvo oficiali diplomatinė kalba, bet vokiškai. Dėl to dipkorpuse kilo šurmulys. Tokiu tradicijos laužymu itin pasipiktino Prancūzijos, Italijos ir Latvijos pasiuntiniai. Įtarinėjo, kad vokietis „riečia nosį“ ir stengiasi savo šalį bei kalbą iškelti virš kitų. Suprantama, į kolektyvinį viso dipkorpuso naujametį pasveikinimą A.Smetona atsakydavo pracūziškai, o sveikindamasis individualiai su kiekvienu stengdavosi kalbėti jo kalba: prancūziškai, vokiškai, rusiškai“, – sako A.Kasparavičius.
Tvirtas ryšys su Šventuoju Tėvu
Tarpukario Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje buvo palyginti nemaža, o jos geografija plati: nuo Rygos, Talino, Prahos, Helsinkio, Stokholmo, Maskvos ir Mančiuko (Mandžiūrija, Kinijos dalis, – red. past.), ligi Paryžiaus, Berlyno, Romos, Vatikano, Berno, Londono, Ženevos, Vašingtono, Buenos Airių, Montevideo ir Rio de Žaneiro. Iš viso tarpukario metais užsienyje rezidavo per pusšimtį įvairaus rango lietuvių diplomatų. Prieš didžiąsias metų šventes juos irgi priimdavo valstybių, kuriose rezidavo, aukščiausios valdžios atstovai: popiežius, karaliai, prezidentai, premjerai, didžioji kunigaikštienė ar pan.
Apie šiuos priėmimus diplomatai savo Užsienio reikalų ministeriją (URM) informuodavo pranešimais.
„Keletą kartų yra tekę matyti pranešimus iš Romos, rašytus Lietuvos atstovo prie Vatikano. Iš jų atsispindi, kad Lietuvos ir Šventojo sosto diplomatiniai santykiai beveik visą tarpukarį buvo įtempti. Todėl kasmet Naujų metų proga susitikęs su Lietuvos atstovu popiežius Pijus XI reikšdavo viltį, kad ateinančiais metais kaip nors pavyks juos bent truputį pagerinti. Kadangi Pijus XI asmeniškai pažinojo Lietuvos prezidentą, per lietuvių pasiuntinį kiekvienų Naujųjų proga A.Smetoną dar pasveikindavo specialiai ir pasiųsdavo palaiminimą. Savo ruožtu A.Smetona per pasiuntinį irgi perduodavo savo ir visos Vyriausybės naujametinį pasveikinimą Šventajam Tėvui. Nežpaisant įtampos tarp šalių, asmeninis Pijaus XI ir A.Smetonos ryšys buvo toks tvirtas, kad 1927 metais popiežius savo išskirtinį sveikinimą-palaiminimą vestuvių proga atsiuntė ir prezidento dukrai Marytei“, – pasakojo istorikas.
Triskart ilgesnė audiencija
Pijaus XI pontifikatas tęsėsi 1922–1939 metais. Keletą metų prieš mirtį popiežius sirgo ir pastebimai silpo. Tai atsispindi ir Lietuvos reikalų patikėtinio prie Vatikano dr. Kazimiero Graužinio pranešimuose. Taip pat ir naujamečiuose.
Jau nuo 1936 metų dr. K.Graužinis Kaunui raportavo, kad Pijaus XI sveikata blogėja, Vatikane vis intensyviau cirkuliuoja įvairūs gandai ir net neaišku, ar popiežius pajėgs baigti pontifikatą. Kaune pradėta galvoti, kaip morališkai paremti Šventąjį Tėvą.
Britų premjeras Lietuvos pasiuntiniui E.Galvanauskui Naujųjų metų proga linkėjo racionaliau vertinti įvykius, kuo greičiau atkurti diplomatinius-ūkinius santykius su Lenkija ir susitaikyti su Vilniaus netektimi.
„1937 metų pavasarį Pijui XI švenčiant savo 80-ąjį jubiliejų lietuviai jo sveikatą bandė sutvirtinti į Vatikaną pasiųsdami dvasinę puokštę, susidedančią iš daugiau nei pustrečio milijono įvairių maldų ir mišių už Pijaus XI sveikatą. Sutinkant 1938-uosius kurį laiką net nebuvo aišku, ar popiežius priims, ir kaip priims vietos dipkorpusą. Priėmė gruodžio 31 dieną ne in corpore, bet kiekvieną individualiai. Šio priėmimo metu Pijus XI melancholiškai prisiminė savo jaunystę ir viešnagę Kaune 1920 metų sausį, kai jis dar buvo tik Vatikano apaštalinis delegatas Lietuvai. Prisiminė lietuvių politikų ir Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus spaudimą jam greičiau pripažinti Lietuvą de jure ir 27 laipsnių šaltį už lango, kokio jis nebuvo patyręs savo gyvenime net keliaudamas po Alpes“, – pasakoja A.Kasparavičius.
1939 metais Pijus XI paskutinį kartą sutiko Naujuosius. „Pasak dr. K.Graužinio, po patirto infarkto popiežius nyko jau tiesiog akyse, jo rankos paspaudimas darėsi silpnesnis, veidas prarado išraišką, akys blizgesį. Paskutinė naujametė dr.K.Graužinio audiencija pas Pijų XI užtruko trigubai ilgiau: vietoj numatytų 5 minučių – net 15-iolika“, – sako istorikas.
Britų premjero pamokėlės
1925 metais Didžiosios Britanijos premjeras Austinas Chamberlainas, priimdamas Lietuvos pasiuntinį Londone Ernestą Galvanauską, kalbėjo ne apie šventinius reikalus, o apie sudėtingą Lietuvos tarptautinę situaciją.
„Po 1923 metų, kai didžiosios Vakarų valstybės Vilnių pripažino Lenkijai, o Kaunas šį sprendimą atmetė, Lietuva atsidūrė dalinėje tarptautinėje izoliacijoje. Vienintelė šalis pasaulyje, kuri pripažino Lietuvos suverenitetą Vilnijoje, buvo Sovietų Sąjunga. Todėl britų premjeras Lietuvos pasiuntiniui E.Galvanauskui Naujųjų metų proga linkėjo racionaliau vertinti įvykius, kuo greičiau atkurti diplomatinius-ūkinius santykius su Lenkija ir susitaikyti su Vilniaus netektimi. „Kam jums Vilno, juk tai lenkiškas miestas ir jis tik susprogdins jūsų tautinę valstybę?“ – klausė britų premjeras“, – tuometį susitikimą apžvelgia pašnekovas.
Situacija pasikartojo ir 1926 metais, kai A.Chamberlainas Lietuvos nusistatymą dėl Vilniaus pavadino tiesiog „negudria politika“.
Susidūrimai su diktatoriais
1926 metų gruodžio 17 dienos Kaune buvo įvykdytas karinis perversmas, kurio metu nuverstas teisėtas prezidentas Kazys Grinius, kairiųjų Vyriausybė ir įvestas lietuviškas autoritarinis režimas. Šie radikalūs pokyčiai, žinoma, neliko Europoje nepastebėti.
Pasak A.Kasparavičiaus, iškart po perversmo tuometis Italijos diktatorius Benitto Mussolinis ir karalius Vittorio Emanuele III Lietuvos pasiuntinį Romoje Valdemarą Čarneckį pasveikino ne tik su Naujaisiais metais, bet ir „su sėkmingu žygiu“ prieš komunizmą. Italų fašistai vylėsi, kad Lietuva suks „itališkąja autostrada” ir taps jos savotiška partnere šiaurrytinėje Europoje, stabdant rusiškąjį komunizmą, socializmą ir įtvirtinant diktatūrinį bei korporatyvinį valstybės valdymo modelį.
„Politines simpatijas Lietuvai B.Musolinis reiškė ir vėliau, iš esmės iki pat Miuncheno konferencijos. Štai iškart po 1936 metų sausio 1-osios jis pasiūlė projektą Lietuvos Vyriausybei, kaip tarptautinėmis juridinėmis priemonėmis neutralizuoti nacius Klaipėdos krašte, kaip sumažinti hitlerinės Vokietijos politinį spaudimą Lietuvai, kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus”, – sako A.Kasparavičius.
Naujametinės arbatėlės buvo galimybė pasikeisti nuomonėmis, išgirsti naujienas, aptarti pasaulines didžiosios politikos tendencijas, sužinoti naujų intrigų ar užkulisinių žaidimų.
Įdomūs pranešimai Kauną pasiekdavo ir iš Berlyno: „Vieniems diplomatams į valdžią atėjęs Adolfas Hitleris atrodė energingas ir tvirtas, galintis sukurti „tvarką Europoje“, kitiems – isteriškas ir pavojingas politinis entuziastas su abejotina psichine sveikata“.
Pasak A.Kasparavičiaus, prezidentas A.Smetona buvo bene vienas pirmųjų visoje Europoje, kuris itin kritiškai ir negatyviai įvertino nacių lyderį, privačiame pokalbyje su rusų pasiuntiniu M.Karskiu pavadindamas jį tiesiog „bepročiu“, kuris gali sugriauti visą Europos politinę harmoniją.
Vynas atrišdavo liežuvius
A.Kasparavičiaus teigimu, lietuvių diplomatai užsienyje irgi organizuodavo naujamečius vakarėlius, vadintus dažniausiai „naujametine arbatėle“.
Užsienio diplomatams ir svetur reziduojantiems lietuvių pasiuntiniams ilgesni neformalūs pasisėdėjimai, kai leidžiama sau išgerti ne vieną taurę vyno, konjako ar viskio, tapdavo puikia dirva informacijai rinkti: sužinoti diplomatų politines simpatijas ar antipatijas, galbūt, išgirsti apie svetimų valstybių URM koridoriuose dar tik brandinamus planus ar intencijas, vienų ar kitų valstybių politinius žingsnius tarptautinėje arenoje ir pan. Štai pasitinkant 1938-uosius lietuvių diplomatai Paryžiuje, Stokholme, Taline ir Rygoje gana taikliai numatė, kad artėja Lietuvos–Lenkijos santykių krizė ir Lietuva gali sulaukti vienokių ar kitokių iššūkių iš Varšuvos.
„Naujametinės arbatėlės buvo galimybė pasikeisti nuomonėmis, išgirsti naujienas, aptarti pasaulines didžiosios politikos tendencijas, sužinoti naujų intrigų ar užkulisinių žaidimų. Pranešimai, kuriuos diplomatai rašydavo po tokių vakarėlių, yra vieni įdomiausių“ – mano A.Kasparavičius.
