Įsitvirtinimas darbo rinkoje
Pažvelgus į pavienius pavyzdžius, gali atrodyti, jog lygiavertiškumo principas buvo savaime suprantama vertybė. Pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui 1920 metais pirmininkavo rašytoja ir visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji 1926 metais kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidento postą.
Dar viena kandidate buvo Felicija Bortkevičienė, tuo metu dalyvavusi kultūros ir švietimo draugijų veikloje, o carinės okupacijos metais pasižymėjusi knygnešystės veikloje: dalyvavo tuo metu draudžiamos lietuviškos spaudos platinime.
Nevertėtų pamiršti ir Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) vadovės, tarptautinėse parodose Lietuvai atstovavusios žurnalistės Magdalenos Avietėnaitės indėlio į Lietuvos kultūros vystymąsi.
Vis dėlto realybė nebuvo tokia šviesi: moterys, siekiančios karjeros tarpukario Lietuvoje, už šią teisę turėjo pakovoti. 1929 m. patvirtintas Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas leido ištekėjusioms moterims sudaryti samdos sutartis be sutuoktinio sutikimo. Tai rodo, jog iki tol agrarinėje sferoje norinti įsidarbinti ištekėjusi moteris negalėjo savarankiškai priimti sprendimo.
Pramonės darbininkų samdymo sąlygas 1935 metais apibrėžęs įstatymas moterims draudė naktinį darbą. Taip mėginta spręsti vyrų nedarbo problemą. Šeimos santykius reguliavęs 107 straipsnis pagrindine moters misija nurodė namų šeimininkės pareigas: „Žmona turi klausyti savo vyro, šeimos galvos, mylėti jį, gerbti, būti neribotai paklusni jam, stengtis visaip įtikti ir būti prisirišusi, kaip namų šeimininkė.“
Žmona turi klausyti savo vyro, šeimos galvos, mylėti jį, gerbti, būti neribotai paklusni jam, stengtis visaip įtikti ir būti prisirišusi, kaip namų šeimininkė.
Tuo metu vyravo nuomonė, jog moteris sunkiai gebės suderinti šeimą ir karjeros poreikius. Katalikiškame žurnale „Moteris“ apgailestaujant buvo teigiama: „Vyras kiekvienas gali atsiduoti moksliniams darbams, kūrybai, ar jis bus viengungis, ar šeimos tėvas. O moteris, norėdama būti gera žmona, gera motina ir namų tvarkytoja, gali tik likusias valandėles nuo šių savo pareigų skirti mokslo darbui. Ir siekti visada iš dviejų rinktis vieną.“
Vaikai, Virtuvė, Bažnyčia
Istorikės Virginijos Jurėnienės teigimu, nemenką audrą visuomenėje ir III Seime (1926–1927 m.) sukėlė 1926 m. Ministrų kabineto su Mykolu Šleževičiumi priešakyje nutarimas, numatęs vieno šeimos nario, kurioje abu sutuoktiniai valstybės tarnautojai, atleidimą iš darbo. Susidūrus su nemenku pasipiktinimu, toks nutarimas atšauktas.
Tačiau pati idėja pamiršta nebuvo: nors pasaulyje 1929–1933 metais siautusios ekonominės krizės padariniai agrarinėje Lietuvos valstybėje nebuvo tokie skaudūs kaip pramoninėse šalyse, pokyčiai visgi buvo jaučiami. Susidūrus su nepritekliumi, 1931 m. pavasarį pasklido žinia, esą darbo vietų valstybinėse įstaigose trūkumas bus sprendžiamas atleidžiant aukštesnes pareigas užimančias ištekėjusias moteris.
Itin entuziastingai šiuo klausimu atsiliepė balandžio mėnesio numeryje rašęs „Dienos naujienų“ korespondentas: „Išleidus įstatymą, draudžiantį tarnauti valdiškoj įstaigoj aukštų valdininkų žmonoms, keli šimtai veltui darbo ieškančių žmonių galėtų būti darbu aprūpinti.“
Straipsnio autorius moterų pastangas įsitvirtinti darbo rinkoje siejo ne su noru realizuoti profesinius gebėjimus, o su nuoboduliu: „Aukštų valdininkų žmonos tarnauja iš nuobodumo! <...> ne vyriausybės, o vyrų pareiga rūpintis, kad jų nuobodžiaujančios žmonos nevaikščiotų pas draugus ar drauges, balius, vakaruškas.“
Straipsnio autoriaus teigimu, moters įdarbinimas grindžiamas vyrų siekiu išsaugoti žmonų ištikimybę: „Jei žmona negalės (dirbti) – ištvirkimas šitokiai šeimai negresia. Visokiam ištvirkimui keliai visada atidari nežiūrint, ar žmonelė sėdės įstaigoje, ar namie. Tikrai verti pasigailėjimo vyrai, kurie yra ramūs dėl žmonos dorovingumo tik tuomet, jei ji nuo 8 iki 2 val. sėdi įstaigoje.“
Jei žmona negalės (dirbti) – ištvirkimas šitokiai šeimai negresia.
„Lietuvos aido“ korespondentas, pasirašęs slapyvardžiu M.Lietuvaitis, žinią apie ruošiamą įstatymą pavadino gandu. Vis dėlto pridūrė, jog „baisesnė už visus popierinius įsakymus ar įstatymus iš tikrųjų yra reali gyvenimo praktika. <...> Jau pakankamai priaugus kandidatų ir nuolat tam prieaugliui tebedidėjant, kada jau gerai bus iš ko pasirinkti, teks ir mūsų valdžios įstaigoms atsižvelgti daugiau į savo tarnautojų darbo našumą. O tada, ir nesant jokių specialių rašytų įsakymų ar įstatymų, gali tekti ponioms, vis vien ar jos bus valdininkų, ar kitų verslių vyrų žmonos, užleisti vietą valdžios įstaigoje panelėms ir ypač vyrams.“
Mažesnis moterų darbo našumas sietas su nėštumu ir motinystės atostogomis. To meto visuomenėje neįsivaizduotas vyro noras išeiti tėvystės atostogų – buvimas su vaikais suvoktas kaip tradicinė moters prievolė, atitinkanti vokiečių išpopuliarintą, tačiau visame pasaulyje aktualų Kinder, Küche, Kirche (liet. Vaikai, Virtuvė, Bažnyčia) archetipą.
Visgi moterys aktyviai piktinosi viešojoje erdvėje plintančiais siūlymais suvaržyti jų teises. „Lietuvos aide“ 1931 m. balandį pateiktame Lietuvos moterų tarybos memorandume buvo teigiama: „Suprantamas valstybės rūpestis ieškoti priemonių ekonominiam kriziui pašalinti, bet, deja, išvarymas iš tarnybų ištekėjusių moterų yra laikinė ir pusėtina priemonė, visai neišsprendžianti klausimo, o padaranti daug netvarkos valstybės ekonominio gyvenimo aparate.“
(Ne)vyriškų profesijų paieškose
Tarpukariu moterys siekė įsitvirtinti ir tradiciškai vyriškomis laikomose profesijose. Straipsnyje apie moterį, įsidarbinusia stoties budėtoja Dotnuvoje, fiksuojama nuoširdi aplinkinių nuostaba: „Daugelis keleivių, ypač kaimiečių, matydami moterį raudona kepure, priimant ir išleidžiant traukinį – stebisi.“ Viename svarbiausių šalies dienraščių patalpinta žinutė rodo, jog tai buvo nekasdienis įvykis.
Galima pasidžiaugti, jog išsilavinusios moterys gebėdavo užimti ir itin svarbius postus: žurnale „Moteris“ 1932 metais pateiktas interviu su teisėjos pareigas einančia Elena Jackevičaite liudija, kad galimybių realizuoti emancipacijos siekį vis dėlto atsirasdavo.
Į žurnalistės klausimą, ar siekiant posto „nebuvo jaučiama ignoravimas moterų atžvilgiu“, teisėja tiesiogiai neatsakė, tačiau teigė, jog bandymai suvaržyti karjeros siekiančias moteris neturi pagrindo „nei teisėtumo, nei teisingumo“ atžvilgiu.
1931 metų pavasarį kilusi idėja iš darbo vietų šalinti ištekėjusias moteris nugesinta, tačiau tarpukariu darbo rinkoje lyčių padėtis nebuvo proporcinga. Didžiausio XVIII kategorijos atlyginimo, siekusio 1200 litų, negavo nė viena moteris.
Nors išsilavinimą įgijusių inteligenčių skaičius atrodo gana nemenkas, jų profesinis užimtumas buvo išties nedidelis. Nepadėjo ir tai, jog svarbūs kultūros ir intelektualinio elito atstovai, pavyzdžiui, filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Stasys Šalkauskis visuomenėje platino mintį, esą „blogiausias reiškinys, esantis visuomenėje, yra emancipančių noras suniveliuoti moteris su vyrais“.
Vienintelė tarpukariu teisėjos pareigas ėjusi moteris E.Jackevičaitė taikliai išpranašavo, jog lygybės siekiant karjeros dar teks palaukti: „Šeimos ir profesijos suderinimas yra gan opus klausimas. Jo tinkamas išsprendimas ateities dalykas.“
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
