Šeštadienio naktį tūkstančiai žmonių buvo pakelti iš savo lovų, jiems duotos kelios valandos pasiimti būtiniausius daiktus ir lakoniškai pranešta, kad jie bus gabenami į kitą Sovietų Sąjungos vietą. Visas šis masinis procesas tęsėsi dar keturias dienas, iki birželio 18-osios.
Deportaciją vykdė iš Maskvos ir kitų Sovietų Sąjungos vietų atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, talkino ir komunistų partijos vietos aktyvas.
Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų išgabenimą iš Lietuvos.
Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos, užgauliojamos, vyrai sumušami.
Masiniams trėmimams kruopščiai ruošėsi
Vytauto Didžiojo universiteto istoriko, docento daktaro Kastyčio Antanaičio teigimu, represijos vyko visą okupacijos laiką.
„Valstybės saugumo liaudies komisariatas darbavosi nuo pat okupacijos pradžios. Po dešimt žmonių per dieną tiesiog išnykdavo, po tris šimtus per mėnesį“, – pabrėžė jis.
1941 metų birželio mėnesio trėmimai nebuvo tik okupuotai Lietuvai primestas planas. Diktatoriaus Josifo Stalino galvoje užgimusi ir patvirtinta idėja palietė daugelį po Molotovo-Ribentropo pakto į Sovietų Sąjungos gniaužtus patekusių tautų. Trėmimai palietė Baltijos valstybes, Vakarų Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją ir dalį Lenkijos.
„Jie nespėjo išvežti tiek, kiek tikėjosi, nes prasidėjo karas“, – pastebėjo K.Antanaitis. „Tai neturėjo būti vienkartinė akcija, kuri būtų trukusi tris ar keturias dienas. Turėjo tęstis ir tęstis, kol tos naujai užimtos teritorijos būtų, jų teigimu, išvalytos nuo antisovietinių elementų“, – pasakojo istorikas, pabrėždamas, kad planuose buvo iš Lietuvos išvežti šimtus tūkstančių okupantams neįtikusių žmonių.
„Iš Lietuvos ištrėmė septyniolika su puse tūkstančio. Dar trys tūkstančiai atsidūrė lageriuose, į kuriuos buvo išvežti ne kaip tremtiniai, o kaip kaliniai. Jų gretose buvo lenkų, žydų, apie procentą buvo ir rusų“, – kalbėjo doc.dr. K.Antanaitis, pridurdamas, kad taikytasi buvo ir į politinius oponentus.
„Visiškai akivaizdžiai vyko pasiruošimas būsimai kolektyvizacijai. Per tuos okupacijos metus valstiečiai buvo užpilti visokiais mokesčiais, kitaip alinami, kad prasiskolintų valstybei. Vadinamųjų pyliavų nevykdymas buvo traktuojamas kaip sabotažas, o trėmimų metu buvo pademonstruota, kas bus su tais, kurie neįtinka sovietinei valdžiai“, – dėstė istorikas.
Vadovavo sovietų atsiųsti pareigūnai
Trėmimai Lietuvoje, kaip ir kitose naujai okupuotose teritorijose, buvo diriguojami J.Stalino patikėtinio, vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos. Trėmimus dauguma atvejų organizavo ne vietiniai komunistai, o atsiųstos specialios brigados. Lietuvoje pagrindiniu trėmimų organizatoriumi tapo Baltarusijos NKVD pirmasis pavaduotojas Piotras Gladkovas, kurį laiką darbavęsis Balstogėje.
1941 metais jis buvo atsiųstas į Lietuvą ir ten tapo Lietuvos NKVD vadovo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus pavaduotoju, tačiau realiai buvo pagrindinis veikėjas. Už Lietuvoje organizuotus prievartinius trėmimus vėliau P.Gladkovas gavo „Raudonosios vėliavos“ ordiną.
Šie sąrašai buvo sudarinėjami jau nuo 1940 metų rudens, spalio mėnesio. Rinkti potencialūs liaudies priešai, kuriuos būtų galima ištremti, – pasakojo istorikas.
„Lietuvos kolaborantus informuodavo ir naudodavo pačių trėmimo akcijų vykdymui, sąrašų sudarinėjimui. Šie sąrašai buvo sudarinėjami jau nuo 1940 metų rudens, spalio mėnesio. Rinkti potencialūs liaudies priešai, kuriuos būtų galima ištremti“, – pasakojo istorikas.
Pasak jo, galimybių pasipriešinti nebuvo daug, nes sovietai veikė pagal gerai atidirbtą modelį.
„Ta sistema buvo ne kartą išbandyta ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Buvo veikiama naktį, sulaikoma visa šeima, kad vyrai nesipriešintų, nes bus išžudomi vaikai. Veikė įkaitų sistema“, – kalbėjo K.Antanaitis.
Žmonės buvo tikinami, kad jie tiesiog pergabenami iš vienos Sovietų Sąjungos vietos į kitą, kad jiems niekas negresia.
„Galų gale, kai trėmimai prasidėjo, tai buvo mobilizuoti visi, kas toje šalyje palaikė sovietų valdžią. Kas tik šautuvą panešdavo, tas ir galėdavo dalyvauti. Vyko masiniai sulaikymai, kurie paralyžiuodavo valią priešintis. Pagaliau, tie žmonės, kurie pakliuvo tarp tremtinių, net negalvojo, kad jie galėjo kažkuo užkliūti sovietų valdžiai. Trėmė ir tiesiog pagal turtą. Turėjo dvarą ar kokią gamyklą, ar buvo kokiu politiniu aktyvistu, ir papuolė“, – sakė istorikas, pridurdamas, kad kai kada žmonės sąrašuose atsirasdavo ir visiškai atsitiktinai, net nenurodant priežasties.
„Pasirodė vietos veikėjams, kad šitie gali būti nepatikimi, ir išvežė“, – dėstė doc. dr. K.Antanaitis.
Mirdavo dar vežami į tremtį
Ištremtųjų laukė labai sunkūs išbandymai, kurie prasidėdavo jau paties išgabenimo metu. Daiktai, kuriuos jiems per kelias valandas leisdavo susidėti, būdavo pasisavinami sargybinių, dauguma į atšiaurią Rusijos šiaurę keliaudavo su vasariniais rūbais, išvaromi iš namų tiesiog taip, kaip stovi.
Istoriko teigimu, net ir suaugusiam, tvirtam žmogui atlaikyti kelionę į Sibiro gilumą buvo sunku. Maisto gaudavo tik kartą per dieną ir tai tik sargybinių malonės dėka. Galėjo duoti, o galėjo ir sau pasiimti.
Silpnos sveikatos asmenys, seneliai, vaikai mirdavo labai greitai. Kartais mirdavo keli tremiamieji, o kartais tik pusė jų pasiekdavo tremties vietą.
Gabenimas traukiniais, garlaiviais ir kitomis priemonėmis vykdavo tris, keturias savaites. Silpnos sveikatos asmenys, seneliai, vaikai mirdavo labai greitai. Kartais mirdavo keli tremiamieji, o kartais tik pusė jų pasiekdavo tremties vietą.
„Likimas priklausė net ir nuo to, kur tave išveždavo. Jei į labai atšiaurias sąlygas, tai ypač karo metais situacija buvo labai bloga. Išvežamieji gaudavo specialaus apgyvendinimo statusą, bet realiai jie tiesiog tapdavo savotiškais baudžiauninkais, kurie pririšami prie žemės, konkretaus kolchozo, ir negali nuo ten nutolti per daugiau kaip penkis kilometrus“, – sakė istorikas.
„Dirbi tą darbą, kuris tau priskirtas, pastoviai turi registruotis pas vietos milicijos įgaliotinį. Jei padarai kažką negero ar dingsti, tai automatiškai gaudavai dešimties metų lageryje bausmę, o tai prilygo mirties bausmei, nes išgyvendavo tik vienetai“, – konstatavo K.Antanaitis.
„Blogiausia buvo tiems, kurie pateko į poliarines sritis. Niekas ten tų vadinamųjų specialiai apgyvendinamųjų nelaukė. Jiems dažnai nebūdavo net kur prisiglausti. Sėkmingesniu atveju atsidurdavai gamyklos tipo vietovėje, kur būdavo barakai, sandėliai, kur galėdavai miegoti. Jei atsidurdavai kur nors plikoje tundroje, taigoje, tai tekdavo kastis duobes ir ten prieglobsčio vietas, vadinamąsias žemines, statyti“, – pasakojo jis.
Tremties faktas lydėdavo visą likusį gyvenimą
Tremtį išgyveno ir į Lietuvą grįžo tik apie 14 proc. atsidūrusių lageryje. Kiti išgyvendavo, tačiau jiems net ir po reabilitacijos ir paleidimo į laisvę drausdavo prisiregistruoti Lietuvoje.
„Pririšimas prie vietovės reiškė, kad negali mokytis, tavo vaikai negali gauti aukštesnio nei pradinio išsilavinimo, negaudavai vaistų ar medicininio aptarnavimo. Kažką įsigyti galėdavai tik su didžiausia valdžios priežiūra ir daugybe leidimų“, – kalbėjo K.Antanaitis.
Sovietinis saugumas siekė, kad 14-15 proc. pagal vadinamąją specialaus apgyvendinimo programą prievartą išgabentų asmenų taptų agentais, juos buvo bandoma įtraukti į informacijos teikimo tinklą ir už tai žadamas patogesnis gyvenimas.
Sovietinė valdžia Lietuvoje stengėsi neleisti registruotis Kaune, kituose didesniuose miestuose. Neturėdavai registracijos, tai negaudavai ir darbo. Buvo toks užburtas ratas, – pasakojo istorikas.
„Tiems, kuriems pavykdavo išgyventi ir ištrūkti iš tremties vietos, tai sugrįžimas irgi buvo komplikuotas, nes sovietinė valdžia Lietuvoje stengėsi neleisti registruotis Kaune, kituose didesniuose miestuose. Neturėdavai registracijos, tai negaudavai ir darbo. Buvo toks užburtas ratas“, – pasakojo istorikas.
„Pasuose ar išlaisvinimo pažymėjimuose buvo įrašyta, kad gimei ne Lietuvoje, o kažkur Rusijos šiaurėje ir komunistiniai biurokratai suprasdavo, kad turi ryšių su ištremtaisiais. Šeštajame ar septintajame dešimtmetyje, jei buvai gimęs kur nors Krasnojarske ar Chanty Mansijsko regione, tai iškart nuspręsdavo, kad čia nepatikimas tremtinių vaikas ir jau galimybės mokytis aukštojoje mokykloje, gauti geresnį darbą netekdavai“, – priminė VDU dėstytojas, pabrėždamas, kad grįžimas buvo labai komplikuotas.
Integraciją grįžus palengvindavo tai, jei ištremtojo giminaičiai būdavo pritapę sovietinėje sistemoje ir turintys kažkokį statusą. Jie galėdavo padėti grįžusiam asmeniui susirasti darbą, pradėti gyvenimą iš naujo.
„Tų žmonių likimas buvo sulaužytas. Jokių kalbų, kad grįšite ir gyvensite oriai, nebuvo. Jie buvo paversti pigia Sovietų Sąjungos darbo jėga ir pusiau baudžiauninkais“, – konstatavo jis.
Atsiprašymo lietuviai nesulaukė
1941-ųjų metų birželio trėmimai tuometiniame pasaulio geopolitiniame kontekste nebuvo pastebėti. Atsiprašymo dėl dešimčių tūkstančių sulaužytų likimų Lietuva nesulaukė iki šiol.
„Genocido apibrėžimas atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo“, – pastebėjo K.Antanaitis. „Gyventojų priverstinis perkėlimas ilgą laiką buvo toleruojamas. Niekas ten nieko baisaus nepastebėdavo, jei tie pervežimai nesibaigdavo masinėmis žudynėmis, smurto protrūkiu, kaip nutiko Osmanų imperijoje su armėnais, kai žuvo milijonai“, – pridūrė jis.
Doc. dr. K.Antanaičio teigimu, panašia į sovietų trėmimų praktika jau užsiiminėjo nacių Vokietija, kuri išgabendavo okupuotose teritorijose gyvenusius žydus į atskirą teritoriją, iš Prūsijos buvo vejami lenkai, kitur gabenami vokiečių kolonizatoriai.
„Vyko karas ir informacijos apie tuos trėmimus buvo mažai. Ypatingo siaubo niekur tai nesukėlė, nes tų, kurie būtų grįžę ir galėtų patirtus siaubus papasakoti, kažkur Vakaruose paprasčiausiai nebuvo“, – teigė istorikas.
Kaip ir kitos represijos bei istorinės nuoskaudos, 1941-ųjų metų birželio mėnesio trėmimų banga neprivertė Rusijos lyderių atsiprašyti.
Kaip ir kitos represijos bei istorinės nuoskaudos, 1941-ųjų metų birželio mėnesio trėmimų banga neprivertė Rusijos lyderių atsiprašyti.
„Lavrentijus Berija 1953-iaisiais suskaičiavo, kiek lietuvių buvo nužudytų, ištremtų, įkalintų. Maždaug 220 000 žmonių, kurių buvo bylos ir pavardės sąraše. Tai kas dešimtas lietuvis, nekalbant jau apie tuos, kurie pasitraukė į Vakarus, žuvo karinių veiksmų metu, besitraukdami. Jokio atskiro ar bendro atsiprašymo Lietuva nesulaukė“, – pastebėjo K.Antanaitis.
„Boriso Jelcino prezidentavimo laikais galėjo sakyti, kad Rusijos federacija buvo tokia pati užgrobta, bolševikų okupuota respublika, taip pat nukentėjusi nuo visokių represijų. Ne jie trėmė, tad ne jiems ir atsiprašinėti. Bet dabartinė Rusija tiesiai šviesiai skelbia, kad ir carinė Rusija, Kijevo Rusia ir juo labiau Sovietų Sąjunga tai ta pati valstybė... Jie turėtų ir atsakomybę prisiimti. Bet jokių formalių atsiprašymų ar juo labiau kompensavimų“, – konstatavo istorikas.
