Egzistuoja pasakojimas, kad Josifas Stalinas nekentė Hamleto. Williamo Shakespeare'o istorija apie kruvinas intrigas Danijos karalystės rūmuose neva priminė J.Stalinui politines kovas Kremliuje. Tad argi vienų intrigų kritika negalėtų reikšti menkai užmaskuotą kitų įvykių, kurių dalyviu buvo jis pats, kritiką? Pagal kitą versiją, W.Shakespeare'o Danijos princas žavėjo sovietų diktatorių ir Hamletas buvo vienintelis W.Shakespeare'o kūrinių herojus, kurį J.Stalinas yra paminėjęs vardu.
Tačiau J.Stalinas turi asmeninę danišką istoriją. 1945 metų pavasarį sovietų pajėgos išvadavo Danijai priklausančią Bornholmo salą nuo vokiečių okupacijos, tačiau pačios joje pasiliko dar 11 mėnesių. Danijos, Didžiosios Britanijos ir JAV politikai manė, kad sovietai nepasitrauks iš salos be stipraus diplomatinio ir galbūt net karinio spaudimo, tačiau jie klydo. Sovietų kariai tyliai evakavosi iš Bornholmo ir taip jų iš viso nebeliko Skandinavijoje.
Ši trumpa istorija įdomi tuo, kad keistai nedera su įprastomis sovietų ambicijomis Šaltojo karo laikotarpiu. Istorikai yra įpratę cituoti J.Staliną, sakiusį, kad kas užima teritoriją, tas joje įveda ir savo santvarką. Kiekvienas įveda savo santvarką tose teritorijose, kurias gali pasiekti jo kariuomenė. Ir kitaip, anot sovietų diktatoriaus, būti negali. Neįprasta Bornholmo istorija parodo, kad J.Stalino veiksmus lėmė daug sudėtingesni motyvai, nei tik paprastas noras didinti sovietų galią ir skleisti savo ideologiją kuo didesniame plote.
Jaltos konferencijoje 1945-ųjų vasarį sąjungininkai sutarė, kad skiriamąja linija tarp Rytų ir Vakarų taps Elbės upė. Bornholmas atsidūrė gerokai į rytus nuo Elbės ir į šiaurę nuo žemių, kurios turės tapti vakarine Lenkijos dalimi. Žvelgiant iš sovietų perspektyvos, salos užėmimas galėjo tapti svertu, leisiančiu daryti įtaką Danijos ateičiai.
Per salą – kelias į išsigelbėjimą
Kai balandžio pabaigoje Berlyno žlugimas buvo tik dienų klausimas, prasidėjo lenktynės, kas užims Danijos teritoriją. Winstonas Churchillis nuogąstavo, kad jeigu sovietai okupuos Vismaro uostamiestį, tai paskatins J.Staliną pajudėti ir į Daniją. Tačiau galiausiai pagrindinę šios šalies teritoriją išvadavo britai, o sovietai užėmė tik Bornholmą. Amerikiečiai dar nuo 1941 metų kontroliavo Danijai priklausančią Grenlandiją.
1945 metų gegužės 2-ąją generolo Mileso Dempsey 2-oji britų armija pasiekė Liubeką ir palaidojo bet kokias J.Stalino viltis įsiveržti į Daniją. Gegužės 4-ąją vokiečių kariai Danijoje pasidavė britų feldmaršalui Bernardui Montgomery. Tik toli nuo pagrindinės šalies teritorijos esančiame Bornholme liko įsitvirtinusi vokiečių įgula.
Salos įgulai vadovavo 42 metų jūrų kapitonas Gerhardas von Kamptzas. Jis buvo gavęs įsakymą pasiduoti tik britams. Po vokiečių kapituliacijos Danijoje G.von Kamptzas ėmė siųsti žinutes į Kopenhagą, prašydamas atsiųsti į Bornholmą bent vieną britų karininką, bet jo prašymai buvo ignoruojami, nes tiesiog neatsirado ką pasiųsti.
Tuo metu G.von Kamptzo užimama teritorija buvo gyvybiškai svarbi, užtikrinant vokiečių atsitraukimą iš sovietų užimtų teritorijų. Kai karo pabaigoje raudonosios armijos spaudžiami vokiečiai traukėsi į vakarus, didelė vokiečių karių ir pabėgėlių grupė buvo izoliuota Kurše ir keliuose pakrantėse susiformavusiuose katiluose šiaurės Vokietijoje. Vienintelis atsitraukimo kelias jiems liko jūra. Bornholmas, supranta, tapo svarbiu šio maršruto punktu ir tarpine stotele, mėginant nusigauti iki Vakarų sąjungininkų užimtų teritorijų.
Iš pradžių bombos, po to – lapeliai
Gegužės 6-ąją salą pasiekė artilerijos generolo Rolfo Wuthmanno vadovaujamo grenadierių pulko likučiai – apie 800 karių. Jis buvo gavęs įsakymą ginti salą, kad, be kitų, 2-oji tankų armija per ją galėtų saugiai pasitraukti į Vakarus. Tarp G.von Kamptzo ir R.Wuthmanno buvo sudarytas žodinis susitarimas: G.von Kamptzas lieka Bornholmo salos įgulos vadu, bet R.Wuthmannas tampa atsakingas už karinius veiksmus sausumoje.
Gegužės 7-osios rytą G.von Kamptzas susitiko su vietos danų atstovais, kurie paragino jį kapituliuoti, tačiau G.von Kamptzas atsisakė ir patikino esąs pasirengęs kautis.
Gegužės 7-ąją amerikiečių generolas Dwightas D.Eisenhoweris pareiškė, kad Bornholmo statusas turėtų būti toks pat kaip ir visos likusios Danijos. Ir jeigu danai paprašė dislokuoti karius saloje, jie turėtų būti dislokuoti.
Tą pačią dieną britai gavo informacijos apie sovietų lėktuvų skrydžius virš Bornholmo ir prasidėjusį miestų bombardavimą. Beje, viena bomba kliudė ką tik į Neksės uostą įplaukusį eilinį laivą su maždaug šešiais šimtais karių ir pabėgėlių. Kaip jau minėta, Bornholmas buvo itin svarbus atsitraukimo į Vakarus jūros keliu punktas ir čia vyko nuolatinis judėjimas.
Formaliai sovietai veikė savo „bombardavimo linijos“ pusėje. Dėl „bombardavimo linijos“ buvo susitarta per Jaltos konferenciją 1945 metų vasarį: sovietai nevykdys oro antskrydžių į vakarus nuo šios linijos, o britai – į rytus. Vakare kartu su bombomis virš salos buvo išbarstyti lapeliai su ultimatumu vokiečių garnizonui pasiduoti. Juose buvo nurodyta, kad iki kitos dienos dešimtos valandos ryto salos įgulos vadas turi atplaukti į šiaurinėje Vokietijos pakrantėje esantį Kolbergą ir pasiduoti. Jam buvo pažadėtas saugus kelias jūra.
Gegužės 8-ąją britai dar svarstė galimybę priimti Bornholmo įgulos kapituliaciją patiems, „be suderinimo su rusais“ o vidiniuose susirašinėjimuose pažymima, kad „Bornholmas ypatingai domina tiek mus, tiek rusus dėl salos uoste esančių povandeninių vokiečių laivų“.
Panašu, kad britus suerzino sovietų veiksmai, kurie turėjo asmeninių motyvų siekti užimti Bornholmą. Saloje buvo laikoma sovietų karo belaisvių. Be to, saloje buvo įrengtos galingos pakrantės artilerijos baterijos, kurių šaudymo nuotolis 42 kilometrai leido kontroliuoti visą sąsiaurį tarp salos ir dabartinės Lenkijos (tuometinės Vokietijos) pakrantės. Strateginė Bornholmo reikšmė buvo milžiniška.
Danija šventė, Bornholmas – degė
Poulo Groosso knygoje „Jūrų karas Baltijos jūroje 1939–1945“, pažymima, kad gegužės 8-ąją sovietų aviacija Rionės ir Neksės miestus vėl ėmė bombarduoti apie devintą valandą ryto, nors ultimatumo laikas dar nebuvo pasibaigęs. Galima daryti prielaidą, kad dėl to kaltas kuriozas – lygiai valanda skyrėsi sovietų naudojama ir saloje galiojusi laiko juostos, o salos užėmimo operaciją planavę sovietų karininkai apie tai nė neįtarė.
Šį kartą antskrydžiui jau buvo dalinai pasiruošta ir žmonės iš miestų buvo evakavęsi, tačiau civilių aukų neišvengta – žuvo dešimt danų. Aukų buvo ir tarp vokiečių karių. Materialiniai nuostoliai buvo sunkiai apskaičiuojami: sovietų bombos sunaikino per 800 namų, o dar apie 3000 smarkiai apgadino.
Tuo metu, kai visa likusi Danija šventė išvadavimą, Bornholme siautėjo sprogimai ir ugnis. Dėjosi chaotiškos scenos, kai saloje atsidūrę pabėgėliai ir vietos gyventojai mėgino pabėgti nuo bombų ir rasti priedangą. Tūkstančiai Rionės ir Neksės gyventojų paskutinę karo dieną tapo benamiais. Vėlų vakarą Vokietija kapituliavo, o Bornholmo vokiečių įgula nusprendė nebesipriešinti. Beje, Danijos radijui nebuvo leista klausytojams pranešti apie gegužės 7 ir 8 dienų bombardavimus, kad šios niūrios žinios neaptemdytų išvadavimo šventės.
Sovietai pasirodė karui oficialiai jau pasibaigus. Nors saloje buvo nuo 16 iki 20 tūkstančių vokiečių karių, tačiau gegužės 9-osios popietę penkiais torpediniais kateriais atplaukę maždaug šimtas jūreivių be mūšio užėmė Rionės uostą. Artimiausiomis dienomis atplaukė dar apie 7 tūkstančiai sovietų karių, o tarp jų, kaip pažymima, buvo daug moterų. Uniformuotų ir ginkluotų moterų vaizdas sukėlė didelį vietos gyventojų susidomėjimą.
Tarp į nelaisvę pasidavusių vokiečių buvo ir „Waffen-SS“ karių. Tarp jų – savanorių iš Baltijos šalių. Kai kuriuos iš SS karių, kaip rašo Poulas Groossas, sovietai sušaudė vietoje. Kiti belaisviai palaipsniui buvo pergabenti į Kolbergą. Saloje buvę Gestapo pareigūnai sugebėjo kažkur išgaruoti dar prieš pasirodant pirmiesiems sovietų jūreiviams. Manoma, kad jie galėjo patylomis nedideliais laiveliais išplaukti į netoliese esančią Švediją.
G.von Kamptzas iš nelaisvės buvo paleistas tik 1954 metų pradžioje. R.Wuthmannas nelaisvėje prabuvo vienus metus ilgiau. Žvelgiant vokiečių akimis, G.von Kamptzo užsispyrimas kiek ilgiau atidėti pasidavimą sovietams, kai nepavyko prisikviesti britų, padėjo ne vienam tūkstančiui pabėgėlių ir karių pasiekti kelionės tikslą Vakaruose ir galbūt leido išsaugoti jiems gyvybes. Bet už tai buvo priversti brangiai sumokėti Bornholmo gyventojai. Šis istorijos epizodas negali būti vertinamas vienareikšmiškai, o tik gerokai platesniame karo pabaigos įvykių kontekste.
Teko išmokti gyventi kartu
Sovietai saloje greitai įvedė savo tvarką, o danai nesiginčydami susitaikė su realybe. Bornholmo įgulai ėmęs vadovauti generolas majoras Fiodoras Korotkovas, vėliau tapęs SSRS kariniu atstovu prie Danijos vyriausybės, birželio 1-ąją nuskrido į Kopenhagą susitikti ir papietauti su Danijos karališkąja šeima.
Britų generolas majoras Richardas Dewingas, kuris gegužės 5-ąją skrido į Kopenhagą priimti vokiečių kapituliacijos, vėliau minėjo, kad santykiai tarp danų ir sovietų „buvo šilti“. Jis pridūrė, kad „dėl to nebeliko jokių galimybių, kad man būtų liepta įkišti irklą į Bornholmo sūkurį, o tai suteikė tam tikrą palengvėjimą“ ir jis galėjo tik „tikėtis, kad tolimesnė įvykių eiga nebus žalinga Danijos interesams, nes tai būtų nuteikę danus prieš britus ir amerikiečius, kadangi šie nesugebėjo užbėgti rusams už akių“.
Iš Bornholmo muziejaus eksponatų galima spręsti, kad salos gyventojai išmoko gyventi su naujaisiais okupantais, kai ėmė bėgti dienos, savaitės, o sovietai nė nesiruošė išsikraustyti. Imti rengti bendri pobūviai, šokių vakarai ir sporto renginiai. Saloje apsilankė Danijos karališkosios šeimos nariai.
Būta ir įtemptų momentų: salos gyventojai buvo verčiami sovietų kariams tiekti malkas ir dujas, o taip pat padėti statyti barakus artėjant žiemai. Būta ir sovietų karių įvykdytų išžaginimų bei kitų prievartos prieš danes atvejų, nors šių nusikaltimų mastai ir buvo nesulyginami su tuo, ką nuo sovietų karių civiliai gyventojai, ypač moterys, patyrė Vokietijoje. Sisteminis grupinis vokiečių moterų ir mergaičių prievartavimas Vokietijoje ir tokiuose miestuose, kaip Berlynas, buvo vykdomi jei ne įsakius aukštesnei raudonosios armijos vadovybei, tai bent jau tyliai pritariant tokiems nusikaltimams. Šiaip ar taip, danai juk buvo Sąjungininkų pusėje, tad čia toks sovietų karių elgesys negalėjo būti skatinamas.
Diplomatinių būdų paieškos
Situacija Bornholme labai ryškiai kontrastavo su šventinėmis nuotaikomis visoje likusioje Danijoje, išlaisvintoje nuo nacistų. Bornholmas tapo akla dėme daugeliui Danijos piliečių, o nacionalinė spauda nenorėjo pripažinti, kad ne visa šalis buvo išlaisvinta. Niekas nekalbėjo ir apie Bornholmo okupacijos išlaidas, kurias, J.Stalinui primygtinai reikalaujant, turėjo prisiimti patys danai.
Liepą Danijos užsienio reikalų ministras Johnas Christmasas Mølleris ėmė zonduoti galimybę Bornholmo likimą susieti su britų karių išvedimu iš likusios Danijos teritorijos. Po mėnesio J.Ch.Mølleris pokalbyje su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriumi Ernestu Bevinu iškėlė britų stoties Farerų salose ateities klausimą, tvirtindamas, kad ten dislokuotas britų kontingentas turėtų būti išvestas, taip sukuriant precedentą sovietų pajėgų išvedimui.
Tačiau britai Šiaurės Europoje ir Šiaurės Atlante turėjo savo interesų. Jie ne tik baiminosi sovietų ekspansijos per Baltijos jūrą, bet ir nerimavo dėl politinės Farerų salų, Islandijos ir Norvegijos orientacijos ateityje. Didžioji Britanija preventyviai išsilaipino Farerų salose 1940 metų balandį ir okupavo Islandiją tų pačių metų gegužę.
Grenlandija taip pat buvo svarbi. Kai 2019 metais JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie savo norus nusipirkti Grenlandiją, tai buvo ne pirmas kartas, kai danams teko nerimauti dėl JAV ambicijų. 1945 metų spalį Henrikas Kauffmannas (Danijos ambasadorius JAV Antrojo pasaulinio karo metais) prakalbo apie galimybę įkurti JAV bazes Grenlandijoje, jeigu sovietai įkurs bazes Bornholme. Pati Danija tuo metu oficialiai laikėsi nuomonės, kad bet kokios karinės bazės Grenlandijoje turėtų būti pavaldžios Jungtinėms Tautoms.
H.Kauffmannas buvo spalvinga asmenybė. 1941 metų balandį jis savo iniciatyva sudarė sutartį su JAV dėl Grenlandijos gynybos. Sutartyje buvo numatyta, kad JAV gins Grenlandijos danus nuo vokiečių agresijos. Kopenhagoje Vokietijos okupacijos sąlygomis dirbanti Danijos vyriausybė šią sutartį paskelbė niekine o patį H.Kauffmanną apkaltino tėvynės išdavyste (žinoma, po karo, kapituliavus vokiečiams, šie kaltinmai buvo panaikinti). Dėl plano apginti Grenlandiją H.Kauffmannas gavo pravardę „Grenlandijos karalius“.
Išmainytas į pažadus
Galų gale Bornholmo likimą nulėmė pragmatiški interesai. J.Stalinas pripažino, kad Šiaurės Atlanto zona, įskaitant Grenlandiją ir Islandiją, yra sudedamoji anglų ir amerikiečių interesų lauko dalis. Mainais už tai Baltijos šalys liko sovietų sferoje, Suomija turėjo užimti „ypatingą“ vietą, o visa Danija buvo perduota Vakarams. Bornholmas galiausiai buvo išmainytas į pažadus, kad jo teritorijoje niekada nebus jokių užsienio šalių karinių bazių. Po to sovietai iš salos taikiai pasitraukė.
Sovietai užėmė Bornholmą pasinaudoję pasitaikiusia galimybe. Sala buvo okupuota konkuruojant su tuometiniais sąjungininkais 1945 metų gegužę ir atiduota po diplomatinių manevrų 1946-aisiais, kai ėmė leistis „geležinė uždanga“. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Europoje Sovietų Sąjunga buvo išsekusi ir netekusi milijonų gyvybių. Karas su Japonija, į kurį SSRS įstojo vykdydama sutarties su Sąjungininkais sąlygas, ir kuriame ji suvaidino didelį vaidmenį, užtruko iki rugpjūčio pabaigos. SSRS turėjo skirti didelius resursus ir dėmesį jos užimtų valstybių Rytų Europoje okupacijai, pacifikavimui ir vyriausybinių struktūrų atkūrimui. Tad Bornholmo jai jau buvo truputėlį per daug. Per daug, kad būtų galima pateisinti tam skiriamus resursus ir išlaidas. Be to, pasitraukimas iš Bornholmo galėjo pasitarnauti gaunant geros valios taškų iš Vakarų Sąjungininkų, kas buvo gana svarbu neapibrėžtos ateities sąlygomis ir JAV branduolinės galios akivaizdoje.
JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas Jaltoje pastebėjo, kad Danija yra „keistas atvejis“, o jos galima ateitis yra mįslė. Sovietų karių pasitraukimas iš Bornholmo 1946 metais reiškė, kad visa Danija tapo Vakarų stovyklos dalimi – be jokios sovietų įtakos.
