Neutrali Danija buvo okupuota per vieną dieną. Buvo aišku, kad norvegai, net ir padedami britų, taip pat nesugebės ilgai pasipriešinti. Kitas strateginis vokiečių tikslas galėjo būti Islandija – sala Šiaurės Atlante. Nors Islandija nepriklausoma tapo 1918-aisiais, bet Danijos karalius vis dar buvo formalus jos valdovas.
Islandija laikėsi neutraliteto ir neturėjo jokios kariuomenės. Jos sostinę Reikjaviką, iškilus reikalui, būtų galėję ginti 60 tik pistoletais ginkluotų policininkų.
Balandžio 13-ąją britai taikiai okupavo Danijai priklausančias Farerų salas, kad jų neužimtų vokiečiai, o dar prieš tai nesėkmingai pamėgino įkalbėti Islandiją, kad ji atsisakytų neutraliteto pozicijos ir taptų sąjungininke kare prieš Vokietiją. Islandijos geografinė padėtis būtų padėjusi britams sustiprinti savo gynybines pozicijas kovojant su vokiečių povandeniniais laivais Šiaurės Atlante. Ir priešingai: jeigu Islandijoje įsitvirtintų vokiečiai, britų laivybai Atlante kiltų dar didesnė grėsmė.
Islandijos politinė vadovybė atkakliai priešinosi tokiems britų pasiūlymams ir tvirtino, kad neginkluotos šalies teisės likti neutraliai nedrįs paminti ir pats A.Hitleris.
„Šakutės operacija“
Kai karinė padėtis Norvegijoje jau tapo išties bloga, Didžiosios Britanijos admiralitetas padarė išvadą, kad Didžioji Britanija nebegalės išsiversti be bazių Islandijoje. Winstonas Churchillis, tuomet dar tik pirmasis Admiraliteto lordas, paragino vyriausybę apsvarstyti šį klausimą.
W.Churchillis manė, kad tuo atveju, jeigu bus dar mėginama derėtis su Islandijos vyriausybe, vokiečiai gali apie tai sužinoti ir pradėti veikti pirmi. Patikimesnis šio klausimo sprendimas, W.Churchillio nuomone, būtų britų karių išlaipinimas Islandijoje be perspėjimo ir Islandijos vyriausybės pastatymas prieš įvykusį faktą. Britanijos ministrų kabinetas šiam planui pritarė. Jam buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Šakutės operacija“.
Įsiveržimas buvo organizuojamas paskubomis ir nesistemingai. Didžioji operatyvinio planavimo dalis buvo atlikta jau pakeliui. Invazijoje dalyvaujantys kariai buvo aprūpinti tik keliais prastos kokybės vietos žemėlapiais. Vienas iš jų apskritai buvo kažkieno nupieštas iš atminties. Nė vienas britų karys nors kiek padoriau nemokėjo islandų kalbos.
Britai rengėsi visas invazijos pajėgas išlaipinti vietoje vietoje – Reikjavike. Ten jos turėjo nuslopinti bet kokį galimą pasipriešinimą ir sulaikyti visus vietinius vokiečius. Kad apsisaugotų nuo galimos vokiečių kontratakos iš vandenyno, britų kariai turėjo užimti sostinės uostą. Dalis karių turėjo sausuma išžygiuoti į kitus strateginius salos punktus.
Jūrų pėstininkai, kurie niekada nešaudė iš ginklo
Jūrų laivyno žvalgybos duomenimis, Islandijoje invazijos pajėgos galėjo susidurti su trimis pasipriešinimo šaltiniais. Pirmasis – tai vietiniai vokiečiai, kurie, kaip buvo pranešama, turėjo šiek tiek ginklų, todėl buvo galima laukti, kad jie mėgins priešintis, organizuoti partizaninį karą ar net surengti perversmą šalyje.
Antrasis – galimas daiktas, kad vokiečių įsiveržimo pajėgos jau yra pakeliui į Islandiją iš Norvegijos ir išsilaipins joje iš karto po britų desanto. Taip pat buvo tikėtinas ir Reikjaviko policijos pasipriešinimas, o jai galėjo padėti prieglobstį Islandijoje radusi vokiečių užkariautos Danijos patrulinio laivo įgula.
Invazija į Islandiją buvo suplanuota 1940-ųjų gegužės 6 d., tačiau dėl organizacinių nesklandumų perkelta į gegužės 8-ąją. Jūrų pėstininkai įsilaipino į kreiserius „Berwick“ ir „Glasgow“, kurie turėjo juos nuplukdyti iki Islandijos krantų.
Invazijai buvo skirti 746 prastai ginkluoti jūrų pėstininkai. Kai kurie iš jų apskritai dar nebuvo baigę karinio parengimo kurso ir niekada gyvenime nešaudė iš ginklo. Nepaisant to, jie plaukė į Islandiją, tikėdamiesi paskubomis užgrobti salą.
Kartu su jūrų pėstininkais plaukė jūrų laivyno žvalgybos departamento atstovai ir diplomatinė misija su būsimuoju Islandijos konsulu Geraldu Shepherdu.
Jūrų pėstininkai ne tik buvo prastai parengti, bet daugelis jų net susirgo jūros liga, nes nebuvo pratę prie plaukiojimo atviroje jūroje. Vienas iš jų dėl nežinomų priežasčių nusižudė. Tai tapo vieninteliu gyvosios jėgos praradimo atveju per visą kampaniją.
Britus pasitiko policininkas ir nustėrusių žmonių minia
Gegužės 10-ąją nuo „Berwick“ buvo paleistas žvalgybinis lėktuvas. Ir nors jo pilotui buvo liepta nesiartinti prie Reikjaviko, šis nepaklausė. Kadangi Islandija neturėjo nei oro uostų, nei lėktuvų, tai hidroplano „ Supermarine Walrus“ variklio garsas išdavė britų ketinimus.
Labiausiai dėl to, atrodo, sunerimo Vokietijos konsulas. Jis atbėgo į pakrantę ir pamatė horizonte artėjančius britų laivus. Tada nuskubėjo į rezidenciją ir ėmė deginti slaptus dokumentus.
Pagaliau atėjo laikas pakrantėje išlaipinti britų jūrų pėstininkus. Du kreiserius lydėję minininkai „Fearless“ ir „Fortune“ juos ėmė gabenti į sausumą. Laivai buvo smarkiai perkrauti, o jūrų pėstininkai vis dar kamavosi nuo jūros ligos ir neatrodė panašūs į rimtus užkariautojus.
Pakrantėje jų jau laukė vietinių smalsuolių minia. Kai kariai pradėjo laipintis į krantą, konsulas G.Shepherdas mandagiai paprašė islandų policininko, stovinčio suglumusių žmonių priešakyje: „Ar negalėtų minia truputėlį atsitraukti, kad kariams atsirastų vietos išlipti iš minininko?“
„Žinoma“, – atsakė policininkas.
A.Hitlerio Islandija nedomino
Reikjavikas buvo užimtas neiššovus nė vieno šūvio. Jūrų pėstininkai nuskubėjo į Vokietijos konsulo namus ir suspėjo perimti nemažą kiekį konfidencialių dokumentų.
Gegužės 10-osios vakare Islandijos vyriausybė pareiškė protestą, kuriame sakoma, kad šalies neutralitetas ir nepriklausomybė buvo „šiurkščiai pažeisti“, bet galiausiai sutiko su Didžiosios Britanijos sąlygomis. Britai savo ruožtu islandams pažadėjo kompensaciją už bet kokią žalą, kurią padarys jos kariai, palankius prekybos susitarimus, nesikišimą į Islandijos vidaus reikalus ir visos kariuomenės išvedimą pasibaigus karui
Britų kariai liko saloje baiminantis, kad vokiečiai gali pamėginti į ją įsiveržti, bet vėliau paaiškėjo, kad A.Hitleris atmetė Islandijos okupacijos idėją, nes manė, kad invazijos kaina būtų didesnė už šios teritorijos strateginę reikšmę.
Beje, tą pačią gegužės 10-ąją Vokietija pradėjo savo karinę kampaniją Vakaruose ir įsiveržė į Belgiją, Olandiją ir Prancūziją. Tą pačią dieną W.Churchillis tapo Didžiosios Britanijos ministru pirmininku.
„Situacija“
Vėliau prie britų Islandijoje prisidėjo kanadiečių pajėgos, o 1941-aisiais juos pakeitė amerikiečiai. Kai JAV oficialiai įsitraukė į karą, amerikiečių karių grupuotė saloje išaugo iki 30 tūkst. O tai buvo maždaug 25 proc. visos Islandijos gyventojų skaičiaus arba 50 proc. jų vyriškosios dalies. Nors okupacija Islandijai suteikė nemažai ekonominės naudos ir infrastruktūros plėtrą – buvo pastatyti aerodromai, ligoninės ir keliai, vietinių gyventojų nepasitenkinimą kėlė romantiniai ryšiai tarp sąjungininkų karių ir vietos moterų.
Islandai tai vadino paprastai – „situacija“ (ástandið), o 255 iš tokių ryšių gimę vaikai buvo pavadinti „situacijos vaikais“. Karo metu buvo registruota nemažai santuokų tarp sąjungininkų karių ir vietos moterų, tačiau kai kurie islandai tokias tautietes kaltino savo šaknų išdavyste ir prostitucija.
Islandai karą praleido taikios okupacijos sąlygomis ir dažnai šį istorijos laikotarpį prisimena kaip „žavingą karą“. Britai po karo išsikraustė iš salos, savo infrastruktūros objektus palikdami salos šeimininkams, tačiau amerikiečių pajėgos liko. Paskutiniai JAV kariai iš Islandijos pasitraukė tik 2006 m. rugsėjo 30-ąją.
