Viena pirmųjų buvo restauruota Pakruojo medinė sinagoga, kurioje šiuo metu veikia biblioteka, rengiamos teminės edukacijos ir ekskursijos. Visai prie remonto pabaigos yra ir Žiežmarių medinė sinagoga, kurioje ketinama įrengti muziejų. Intensyviai tvarkomos ir Alantoje bei Kurkliuose buvusios medinės sinagogos.
Kas lėmė, kad būtent šie statiniai buvo prikelti antram gyvenimui? Ar užtenka atstatyti tik sinagogų sienas, atkurti interjerą? Ko reikia, kad šie išskirtiniai kultūriniai objektai neliktų stovėti nenaudojami? Apie tai savo nuomonę pateikė (VU) Istorijos fakulteto profesorė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, architektas Aurimas Širvys, Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus ir Pakruojo rajono Kultūros paveldo vyriausiasis specialistas Mindaugas Veliulis.
Tikslus skaičius nežinomas – trūksta tyrimų
Ilgą laiką manyta, kad žydų bendruomenės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje įsikūrė 14 a. pab. Dabar mokslininkai tikina, jog pirmosios bendruomenės yra ankstyvesnės – apie 14 a. vid. Panašiai, matyt, turėtume datuoti ir pirmųjų sinagogų, kurios, labiausiai tikėtina, ir buvo medinės, atsiradimą LDK.
„Faktas yra tas, kad jeigu vietovėje atsirasdavo bent kiek didesnė žydų sankaupa, buvo pradedama steigti rimtesnė bendruomenė, paprastai atsirasdavo ir sinagoga. Kuo žydų tradicija skiriasi nuo krikščionių – tai, kad sinagoga nebūtinai turi būti pastatas. Iš esmės sinagoga – tai švari ir tvarkinga vieta, kurioje yra sąlygos laikyti Torą. Būtent todėl kalbėti apie tai, kada atsiranda sinagoga, kaip statinys, pakankamai sudėtinga“, – teigė VU Istorijos fakulteto profesorė dr. J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Jos teigimu, pirmosios sinagogos Lietuvos teritorijoje buvo greičiausiai medinės todėl, jog dauguma miestų buvo mediniai.
Sinagoga nebūtinai turi būti pastatas. Iš esmės tai švari ir tvarkinga vieta, kurioje yra sąlygos laikyti Torą.
„Ilgainiui medinės sinagogos tampa mažiau pasiturinčios žydų bendruomenės statiniu. Nes mūras yra daug stabiliau, atspariau gaisrams – kas kalbant apie Lietuvos miestus ir miestelius net ir XIX-XX a. pr. yra labai didžiulė stichija, apverčianti visą bendruomenės gyvenimą negrįžtamai“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje žinomos medinės sinagogos buvo labai skirtingos: kai kurios prabangios, erdvios, didelės, aukštais stogais, bet yra ir tokių, kurios panašios į lūšnas.
„Tai vėlgi rodo jas stačiusios bendruomenės galimybes ir, žinoma, dydį. Kuo didesnė bendruomenė, tuo jos finansiniai pajėgumai didesni, tuo ji daugiau gali investuoti į savo sinagogą“, – teigė profesorė J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė, daranti prielaidą, kad kai Lietuvoje atsiranda žydai, atsiranda ir medinės sinagogos.
Mokėjo „apeiti“ katalikų bažnyčios reikalavimus
Kalbėti apie tikslų skaičių, kiek medinių sinagogų vienu ar kitu laikotarpiu galėjo būti Lietuvoje, sudėtinga dėl nuoseklių tyrimų stokos.
„Jeigu Vilnius laikomas 100 sinagogų miestu (tiesa, dauguma jų tikrai buvo mūrinės), neatmestina galimybė, kad daugelyje pradžioje LDK, o vėliau Lietuvos miestų ir miestelių, buvo po kelias sinagogas. Vien Kėdainiuose yra išlikusios trys sinagogos, Joniškyje – dvi“, – kalbėjo prof. J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Pasak jos, bent dvi sinagogos miesteliuose greičiausiai atsirado nuo 18 a. pab., po to, kai kilo chasidizmo judėjimas, kurio liturgija ir požiūriai nesutapo su ortodoksaliuoju litvakišku judaizmu. Tad į vieną iš sinagogų rinkosi chasidai, į kitą – žydai ortodoksalioji litvakiško judaimo išpažinėjai.
„Kai kuriais atvejais jos galėjo būti abi medinės, kai kuriais – viena tokia, kita tokia, arba abi mūrinės. Bet kalbant apie skaičių, tai reikėtų įsivaizduoti taip: tiek vietų, kiek žydai gyveno Lietuvoje, tiek galėjo ir būti sinagogų. Nemaža dalis jų tikrai buvo medinės“, – sakė pašnekovė.
Įdomu tai, kad nepaisant to, ar sinagoga buvo medinė ar mūrinė, jai galiojo tokie patys statybų apribojimai ir reikalavimai, kuriuos nustatė Katalikų Bažnyčia.
„Sinagogos negalėjo būti panašios į krikščionių maldos namus, t.y. bažnyčias ir cerkves; jos negalėjo būti aukštesnės nei krikščionių maldos namai. Taip pat sinagogos neturėjo būti matomos miestelio panoramoje, jų, pavyzdžiui, neleista statyti ant kalvų; jos turėjo būti statomos toliau nuo bažnyčių ir cerkvių. Reikalavimų buvo nemažai, bet praktika yra praktika. Ji iš tiesų ir smagiausia: yra tokių miestų ir miestelių, kur toje pačioje aikštėje stovi ir sinagoga, ir bažnyčia“, – pasakojo istorikė.
Sinagogoms galiojo įvairūs statybų apribojimai ir reikalavimai, kuriuos nustatė Katalikų Bažnyčia.
Anot jos, visos religinės bendruomenės norėjo, kad jų maldos namai būtų matomi, išraiškingi, puošnūs. Būtent todėl žydai buvo išmokę laviruoti tarp draudimų.
„Jeigu atkreiptumėme dėmesį: dalies medinių sinagogų stogai iškelti labai aukštai. Tai yra labai aukšti šlaitiniai stogai, kurie viduje slėpė kupolą. Išoriškai jo nebuvo galima demonstruoti, tačiau žydai rado sprendimą. Tad sinagogos viduje esantis kupolas – ne kažkokia išskirtinė architektūrinė savybė, bet iškeltas šlaitinis stogas tam tikras sprendimas, kuris leidžia turėti tą grožį viduje, kokį tu įsivaizduoji. Tas pats yra su sinagogų grindų įžeminimu. Didžioji sinagoga nėra vienintelė. Tačiau tai būdinga mūrinėms, ne medinėms mūsų regiono sinagogoms. Teko skaityti istorijos šaltinius apie Eišiškes, kur, regis, 18 a. pab. katalikų kunigas skundėsi, kad vien tam, jog sinagoga matytųsi, žydai yra iškėlę prie stogo pagalį – žaibolaidį. Tai akivaizdi vidinė konkurencija – žaidimas tarpusavyje. Pagalys stogo nepaaukština. Bet emociją atskleidžia“, – sakė mokslininkė.
Kalbėdama apie medinių sinagogų architektūrą pašnekovė atkreipė dėmesį į tam tikrus panašumus su lietuvių mediniais statiniais.
„Pats medis yra tokia medžiaga, kuri neleidžia daug improvizacijų. Tyrinėtojai pažymi, kad yra tam tikrų panašumų tarp medinių sinagogų ir kitų medinių statinių. Tai lėmė lokali statybos tradicija, greičiausiai ir tie patys meistrai, kurie statė ir sinagogas, ir lietuvių pastatus“, – kalbėjo prof. J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė.
Vis dėlto sinagogos nebuvo eilinis statinys, todėl tiek mūrinės, tiek medinės buvo statomos laikantis judaizmo reikalavimų.
Tiek mūrinės, tiek medinės buvo statomos laikantis judaizmo reikalavimų.
„Vienas iš pamatinių reikalavimų, išlikęs iki šių dienų, kad sinagogoje vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Tai buvo sprendžiama įvairiai – kartais moterų galerija buvo įrengiama viduje, kai kada moterų dalimi tapdavo sinagogos priestatas. Vyrų ir moterų zonų atskyrimas būdinga ne tik sinagogoms, bet ir mečetėms, kenesoms. Egzistuoja ir tradicija, kad sinagogoje turi būti 12 langų. Kiekvienas jų skirtas 12 Izraelio giminių. Tiesa, tiek langų turi tikrai ne visos sinagogos. Vienas esmingiausių reikalavimų, kurio tikrai buvo bandoma laikytis, tai, kad pagrindinė sinagogos siena, prie kurios yra Toros ritinio laikymo vieta – aron kadešas, būtų nukreipta į Jeruzalę (kas Lietuvos atveju būtų pietryčiai). Vis dėlto kartais pastatyti taip sinagogos nebūdavo įmanoma. Pavyzdžiui, jei sinagoga būdavo statoma jau apgyvendintame kvartale – tada negali sukioti pastato, kaip nori“, – teigė istorikė.
Medinių sinagogų interjere nerasite ryškios puošybos. Retas atvejis ten ir piešiniai. Vienas tokių išskirtinių pavyzdžių – Pakruojo medinė sinagoga, kuri laikoma seniausia išlikusia medine sinagoga Lietuvoje.
„Pakruojyje mes turime gyvūnų vaizdavimą. Iškreiptų truputėlį, ne visai natūralių, bet gyvūnų. Vis dėlto tradiciškai sinagogose draudžiama atvaizduoti žmogų ir gyvūnus. Dėl to, jei jau vaizduojama, tai jie būdavo nepanašūs į tikrus, dažniausiai – mitologiniai. Kur kas dažniau ant sinagogų sienų buvo vaizduojami augaliniai motyvai“, – kalbėjo VU atstovė.
Atrasti sinagogas padeda ir atsitiktinumai
Iki šiol mokslininkams buvusioje LDK teritorijoje pavyko identifikuoti tik 19 medinių sinagogų. 17 jų yra Lietuvoje, o dar 2 – dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Tiesa, anot prof. J.Šiaučiūnaitės-Verbickienės, šis skaičius tikrai gali būti didesnis.
„Pirmasis dėmuo, kurį turėjome, buvo 14. Paskui, Lietuvoje atliktų tyrimų metu, buvo atrastos dar kelios medinės sinagogos. Tačiau tame buvo nemažai atsitiktinumo. Tad pirmiausia reikėtų nuodugnesnio visų miestelių tyrimo, nes dalis sinagogų (ir mūrinių, ir medinių taip pat) buvo paverstos gyvenamaisiais namais, sandėliais. Be to, jos ne visada yra aiškiai atpažįstamos. Kai kurios perdažytos geltonai kaip įprasti lietuviški mediniai namai. Todėl būtinas specialus tyrimas, bandant suprasti pastato erdvę, atsakant į klausimą, ar ten galėjo būti maldos namai“, – kalbėjo mokslininkė.
Ji prisiminė, jog vieną medinę sinagogą atsitiktinai „atrasti“ padėjo jos močiutė. „Ta vieta – Troškūnai, kur aš vasarodavau. Santykinai visai neseniai, gal prieš kokius dešimt metų, mes buvome išėjusios su močiute pasivaikščioti. Net nežinau, kodėl paklausiau močiutės, kodėl čia nėra išlikusios sinagogos. O ji: „Kaip nėra? Išliko ji!“. Močiutė to niekada nepasakojo. Tai va taip atsirado dar viena medinė sinagoga“, – prisiminimais pasidalino istorikė. Užvesta ant kelio ji išsiaiškino, kad Troškūnuose iš tiesų buvo dvi sinagogos: viena sunaikinta, kita išliko – sovietmečiu ten buvo įrengti butai mokytojams. Kaip neretai įprasta miesteliuose, sinagogos pastatas nudažytas geltona spalva.
„Tačiau, kai tu jau žinai, kad čia buvo sinagoga, pradedi įžiūrėti ir aplinkinius dalykus: šalia net tarybiniais metais buvo pirtis, yra tekančio vandens – kas yra vienas iš kriterijų, ieškant sinagogos. Be to, tai yra išskirtinis savo tūriu namas – jis nepalyginti didesnis nei aplinkiniai gyvenamieji namai. Tačiau dabar jame prakirsti langai – visiškai paprasti, lietuviški. Tai, jei neturi netikėtos gretutinės informacijos (kaip mano močiutės liudijimas), labai sunku identifikuoti sinagogas. Nenustebčiau, jei Lietuvoje atrastume dar kelias medines sinagogas. Tačiau jų neturėtų būti labai daug“, – įsitikinusi mokslininkė.
Lietuviai gali didžiuotis turintys patį didžiausią medinių sinagogų skaičių Europoje.
Vis dėlto net ir su keliolika medinukių, lietuviai gali didžiuotis turintys patį didžiausią medinių sinagogų skaičių Europoje. Tiesa, Baltarusijoje jokie tyrimai nėra atlikti, ten, anot prof. J.Šiaučiūnaitės-Verbickienės, bent kelios medinės sinagogos tikrai turėtų būti. Tuo metu Lenkijoje tokie statiniai beveik neišlikę.
Mažiausiai šansų išlikti turėjo sinagogos, paverstos sandėliais
Ne ką mažiau sudėtinga tyrėjams atsakyti ir į klausimą, kada medinės sinagogos sunyko. Aišku tik viena, kad jų likimas tiesiogiai susijęs su žydų Lietuvoje likimu.
„Dalis medinių sinagogų, kas iš tikrųjų yra labai baisu, tapo žydų koncentravimo ir izoliavimo vieta. O kai kuriose jie buvo ir sudeginti. T.y. sinagoga tapo ne tik maldos ir bendruomenės namais, bet ir žūties vieta. Ir tokių atvejų yra tikrai ne vienas“, – kraupią istorijos dalį priminė tyrinėtoja. Sunaikinus žydų bendruomenes Lietuvoje nebeliko tikrųjų sinagogų naudotojų – žmonių, kurie ten ateitų ir jas prižiūrėtų.
Kitas momentas, į kurį atkreipia dėmesį prof. J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė, kad dalis medinių sinagogų jau buvo apleistos ir tarpukariu.
„Buvo pastatytos mūrinės geresnės, bendruomenėse įvyko persikraustymai, senieji pastatai apleisti. Tai tikrai nėra taip, kad sovietmečiu visos išlikusios medinės sinagogos pradėjo vienu metu nykti“, – sakė pašnekovė.
Sovietų valdžios požiūris į sinagogas nesiskyrė nuo požiūrio į krikščionių maldos namus. šie pastatai buvo paversti gyvenamaisiais namais, kino teatrais, kultūros namais, sporto salėmis, sandėliais, žemės ūkio technikos dirbtuvėmis
Labiausiai nukentėjo tos sinagogos, kuriose buvo sandėliai. Grūdai, bulvės, kitos daržovės, trąšos – visa tai labai kenkė mediniam pastatui. Sporto salėmis ir kino teatrais virtusios medinės sinagogos turėjo daugiausia šansų išlikti. Viena tokių – seniausia Lietuvoje – Pakruojo medinė sinagoga, kurioje ir veikė sporto salė, lyg buvo ir kino teatras.
„Bet kokiu atveju interjeras būdavo visiškai dekonstruotas. Todėl mes išlikusio medinių sinagogų vidaus neturime“, – pažymėjo prof. J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė.
Kol supratome vertę, dalies sinagogų netekome
Atkūrus nepriklausomybę dalis medinių sinagogų grįžo į žydų bendruomenės rankas. Tiesa, ne visos. „Buvo toks keistas momentas, 1990-1992 metai, kai sinagogas net buvo galima privatizuoti ir parduoti bet kam. Ir mes turime tokių keistų situacijų, kaip kad kažkuriame Lietuvos provincijos mieste yra sinagoga, kurioje dabar veikia baldų parduotuvė“, – pasakojo prof. J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė.
Šiuo metu tos medinės sinagogos, kurios restauruotos ar jų rekonstrukcijai ruošiami dokumentai, panaudos sutartimi yra perduotos vietos savivaldybėms.
Pašnekovė įsitikinusi, jog toks žingsnis – vienintelis būdas išsaugoti medines sinagogas, nes žydų bendruomenė negali tokių pastatų atkurti ir naudoti savo reikmėms nei pagal tiesioginę paskirtį, nei pagal kitokią. Ji apgailestavo, jog tiek daug metų reikėjo įtikinėti vietos valdžios atstovus, jog sinagogas būtina išsaugoti.
„Aš pati esu tame procese ilgą laiką ir puikiai žinau, kiek laiko užtrunka, kol ateina suvokimas, kodėl tai svarbu. Kad tai yra miesto ir miestelio praeities dalis, kurios nevalia užmiršti. Be to, kad tai gali būti sėkmingas verslo, turizmo projektas – tiek atvykstantiems, tiek saviems turistams, vietos bendruomenėms. Ta slinktis vyko labai sudėtingai. Net Vilniuje, Kaune… Kėdainiai – vienas progresyvesnių miestų. Taip pat Joniškis“, – kalbėjo pašnekovė. Anot jos, lūžio taškas įvyksta, kai kažkas iš vietos entuziastų (muziejininkų, pedagogų, verslininkų) ir politikų supranta, kodėl tai svarbu.
„Todėl procesas ir užtruko: tol kol tas pirmas entuziastas atsirado, kol juo patikėjo, praėjo nemažai laiko“, – sakė istorikė. Ji neslėpė, jog labiausiai gaila, kad delsimas kainavo kai kurių medinių sinagogų griūtį.
„Aš pati netiesiogiai sudalyvavau Sedos sinagogos griūties istorijoje: buvome užfiksavę ją nuotraukose, brėžiniuose, aprašymuose. Bet po vienos žiemos ji tiesiog sugriuvo, tad dokumentacija ir fiksacija, kuri buvo atlikta tyrimo metu yra kone vieninteliai liūdininkai apie tai kokios būklės ir architektūros buvo ši – viena iš medinių – Lietuvos sinagogų“, – apgailestavo mokslininkė.
Visi esame atsakingi už jų išsaugojimą
Architektas Aurimas Širvys prieš keletą metų surengė išskirtinę parodą „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“, kurioje eksponavo 3D technologija atkurtus seniausių Lietuvoje medinių sinagogų, atsidūrusias ant išnykimo ribos, maketus.
Pasak jo, nuo to laiko daug kas pasikeitė į gera. Net keletas parodoje pristatytų sinagogų buvo ne tik pastebėtos, bet ir atkurtos. Pakruojo jau veikia, Žiežmarių – visai arti pabaigos. Alantos ir Kurklių yra procese.
„Man tikrai norisi pasidžiaugti, jog po daugybės metų įtikinėjimų buvo pasiekta, jog medinės sinagogos pradėtos atkurti“, – savo nuomone pasidalino A.Širvys.
Po daugybės metų įtikinėjimų buvo pasiekta, jog medinės sinagogos pradėtos atkurti.
Pasak jo, tai, ar sinagoga bus pradėta tvarkyti, priklauso nuo daugelio dalykų. Ypač – nuo vietos valdžios valios. „Buvusios medinės sinagogos kaip nuosavybė priklauso žydų bendruomenėms. Bet, jeigu atsirastų vietinis noras, jie tikrai rastų būdą, kaip susitarti – ar panaudos sutartimi, ar dar kitaip. Jiems (vietos valdžiai – aut. past.) visi keliai yra atviri. Deja, nemažai savivaldybių skeptiškai žiūri į tai, kad reikia atkurti medines sinagogas. Pagrindinis argumentas – yra daugiau ką tvarkyti. Tačiau yra ir gerų pavyzdžių. Be to, Lietuvoje turime nemažai žmonių, kurie skatina ir ragina jas tvarkyti, kitaip tariant, užsiima informacijos sklaida apie medines sinagogas. Deja, politikai keičiasi – kol vienus įtikini, juos pakeičia kiti, ir vėl tenka pradėti nuo pradžių…“ – mintimis dalinosi pašnekovas.
Jo teigimu, kalbant apie medines sinagogas reikia nepamiršti, kad tai – ne tik žydų, bet ir visų mūsų kultūros paveldas. Tai, jog jau kelerius metus daugėja projektų, kuriuose numatyta atkurti nykstančias medines sinagogas, rodo, jog vis daugiau žmonių suvokia būtinybę jas išsaugoti.
Atkurtose sinagogose – skirtingos veiklos
2017 m. po rekonstrukcijos visuomenei pristatyta medinė Pakruojo sinagoga – pirmoji kregždė. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad medinę sinagogą žydų bendruomenė čia pasistatė 1801 metais. Tuomet ji buvo naujutėlė, o dabar – seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje, architektūros perlas ir čia gyvenusių žydų atminimo sala. Yra žinoma, kad medinė sinagoga Pakruojyje veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo, kada Holokaustas pražudė ne tik Pakruojo, bet ir kitų miestų žydus. Čia, pakrantėje aplink sinagogą, buvo ir Pakruojo getas. Pasakojama, kad prieš pat masines žudynes žydų bendruomenė savo šventovėje klausėsi rabino pamokslo. Pokario metais sinagoga daugiausia veikė kaip sporto salė. Tai greičiausiai ir lėmė faktą, jog, nepaisant gaisrų, statinio sienos išliko mažai pažeistos.
Kaip pasakojo Pakruojo rajono Kultūros paveldo vyriausiasis specialistas M.Veliulis, restauruojant sinagogą stengtasi atkurti kuo autentiškesnę jos išvaizdą. Tuo tikslu buvo ypač kruopščiai išstudijuoti išlikę duomenys apie interjero detales, pavyzdžiui, išskirtinę sienų bei lubų polichrominę tapybą.
Remiantis istorinėmis nuotraukomis atkurta ir išskirtinė aron kodešo puošyba.
Restauruotoje sinagogoje įsikūrė viešoji Juozo Paukštelio biblioteka. Čia vyksta ir kultūros renginiai, o Pakruojo ir visos Lietuvos žydų istoriją primena ekspozicija bei ekskursijos. Jomis, anot M.Veliulio, žmonės tikrai domisi. „Pakruojo medinė sinagoga ir dvaras – du objektai, kurie Lietuvoje gerai žinomi. Jei kažkas atvažiuoja į dvarą, užsuka ir prie sinagogos. Atvažiuoja ir užsienio turistai – iš JAV, Izraelio, Europos. Metinis srautas lankytojų – 10 tūkst. Tikimės, kad jų dar padaugės, nes Pakruojo medinė sinagoga įtraukta į Europos žydų paveldo kelią“, – kalbėjo Pakruojo rajono savivaldybės atstovas. Tiesa, jis neslėpė, jog žydų kultūrai skirtų renginių kol kas nėra daug – per metus vos du.
„Dėliojame platesnes turizmo gaires, tad, manau, kad netolimoje ateityje Pakruojo medinė sinagoga dar labiau bus išreklamuota“, – žadėjo pašnekovas.
Dar vienu traukos objektu per artimiausius porą metų žada tapti Žiežmariai, kur baigiama atkurti išlikusi medinė sinagoga.
Žydų bendruomenė Žiežmariuose gyveno nuo XVI a. Tarpukariu Žiežmarių štetle veikė pasaulietinė žydų mokykla, teatras bei sporto klubas, o vienu svarbiausių pastatų buvo medinė sinagoga, pastatyta XIX a. vid. ir atlaikiusi ne vieną gaisrą. Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga buvo paversta sandėliu, tačiau, nepaisant nepalankių sąlygų, ji išliko. Prie to prisidėjo vietos entuziastai, anksti supratę, jog sinagogą būtina išsaugoti.
Kaip 15min pasakojo Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus, panaudos sutartis su Lietuvos žydų bendruomene buvo pasirašyta 2015 m. Po metų prasidėjo darbai. Šiuo metu pastato fasadas pilnai restauruotas, darbai tęsiami viduje. Lygiagrečiai ruošiama ir ekspozicija. Kurį laiką neviešinę, ką žada įkurti sinagogoje, žiežmariškiai jau neslepia, jog čia bus žydų kultūros muziejus, kurio dalis – skirta vietos žydų istorijai, o kita – medinėms sinagogoms.
„Pastato būklė buvo avarinė, jis bet kada galėjo įgriūti. Visas pastato stogas laikėsi ant dviejų silpnų kolonų. Sienos prie stogo irgi buvo išpuvusios. Todėl iš Kultūros paveldo departamento (KPD) gavę apie 0,5 mln. Eur pirmiausia sutvirtinome statinį, pakeitėme stogą, restauravome sienas. Nors pagal pirminį projektą pastatas turėjo būti išardytas ir po to pastatytas iš naujo, bet po konsultacijų su paveldo specialistais nutarėme to nedaryti, tik pakeisti būtinas vietas“, – sakė Kaišiadorių rajono meras.
Antrasis etapas – pastato pritaikymas lankytojams. Šią dalį, maždaug 200 tūkst. Eur, finansavo ES. Kaip pasakojo V.Tomkus, už šiuos pinigus atkurtas įėjimas, durys, sudėtos grindys, kurių nebuvo, įvesta elektra. Kaip ir Pakruojo, Žiežmarių sinagoga buvo „vasarinė“, t.y. nešildoma. Pilnas šildymas nėra įrengtas ir dabar – patalpos bus šildomos pasitelkiant infraraudonuosius spindulius. Neapšiltintos ir pastato sienos. Teigiama, kad tai padarius būtų sugadintas statinio unikalumas.
„Neplanuojame, kad veikla sinagogoje vyks nuolat visus metus. Jeigu bus renginys, infraraudonųjų spindulių lempas galima įjungti ir pašildyti patalpas. Senaisiais laikais sinagogoje buvo dvi krosnys. Bet jos neišliko, o mes nusprendėme neatkurti jų. Įdomu tai, kad šalia išlikusio sinagogos pastato buvo du priestatai – viename rabino butas, o kitame, mokslininkų nuomone, galėjo būti žieminė sinagoga, kuri buvo šildoma“, – kalbėjo V.Tomkus. Abu šie priestatai išliko. Tačiau po restauracijos jų paskirtis bus kitokia.
Šiuo metu sinagogos pastatas yra perduotas Žiežmarių kultūros centrui, kurie ir koordinuos sinagogos, kuri virsta į muziejų, veiklą. Kol kas daug detalių apie konkrečias ekspozicijos dalis ar būsimus renginius žiežmariškiai neskelbia. Žinoma tik tai, jog jų planuose – medinių sinagogų maketų ekspozicija, taip pat tai, kad muziejus kasdien greičiausiai veiktų tik šiltuoju metų laiku. Šaltuoju metų laiku priimti lankytojus ketinama iš anksto susitarus. Kad jų netrūks, neabejojama. Juolab, kad Lietuvą įtraukus į Europos žydų kultūros paveldo kelią pirmuoju simboliniu objektu buvo pasirinkta būtent Žiežmarių sinagoga.
„Iš JAV, Izraelio, Lietuvos atvykdavo turistai ir dabar. Susitarus jie buvo įleidžiami į sinagogą, papasakodavome istoriją ir ką darome dabar“, – sakė V.Tomkus.
Žiežmariai yra strategiškai patogioje vietoje – tarp Kauno ir Vilniaus, šalia greitkelio. Prognozuojama, kad tai taip pat pasitarnaus rengiant turistinius maršrutus.
„Iki Antrojo pasaulinio karo daugiau nei pusė Žiežmarių gyventojų buvo žydai. Mūsų miestų ir miestelių istorijos neatsiejamai susijusios su žydais. Dauguma pastatų juk yra statyti žydų. Štai, pavyzdžiui, šalia Žiežmarių sinagogos yra buvusio kino teatro pastatas – irgi žydų. Turime žinoti ir skirti dėmesio tai istorijai, kuri yra mūsų visų“, – sakė pašnekovas, pridūręs, jog į Žiežmarius užsuks ir tie lankytojai, kurie važiuoja į Panerių memorialą Vilniuje ar IX fortą Kaune.
valstybės lėšomis restauruojamos medinės sinagogos
- Kultūros paveldo departamentas (KPD) daug prisidėjo, kad Lietuvoje esančios medinės sinagogos atgimtų. Per pastaruosius dešimt metų vykdant Paveldotvarkos programą valstybės biudžeto lėšomis buvo pradėtos tvarkyti ir atnaujintos 6 medinės sinagogos.
- Pakruojo sinagoga. Iš viso skirta 32,64 tūkst. Eur. Darbai prasidėjo 2010 m., o baigti 2017 m. Už KPD skirtas lėšas buvo parengtas konservavimo darbų projektas, vėliau įrengta avarinės sienos atraminė konstrukcija, uždarytos išorinės angos, išramstyta perdanga.
- Žiežmarių sinagoga. 2015 m. KPD šiam pastatui skyrė 28,69 tūkst. Eur, už kuriuos atlikti stogo ir fasadų tyrimai, parengtas tvarkybos darbų projektas. 2016 m. skirta dar 85 tūkst. Eur. Šie pinigai skirti stogo ir fasadų tvarkymui: buvo įrengtos medinės konstrukcijos, uždengtas stogas, įrengta žaibosaugos sistema, išmontuotos fasado dailylentės, restauruotos maldų salės bimos kolonos, protezuoti dalis sienojų, pastatas sustiprintas ir konservuotas. 2018 m. skyrus 32,56 tūkst. Eur sinagogoje buvo sumontuoti langai ir lauko durys, restauruotos arkinės angos, įrengta nuogrinda. 2018 m. – 14,18 tūkst. Eur, už kuriuos atlikti vidaus patalpų tyrimai, pasirengta remonto ir restauravimo darbams – paruoštas projektas. 2019 m. – 52,0 tūkst. Eur. Šie pinigai leido restauruoti dalį vidaus patalpų tinko ant medinių balanų. Taip pat buvo nuvalyta, impregnuota išlikusi tapyba, išlikęs medinis karnizas, atkurtas kalkinis tinkas. 2020 m. Žiežmarių sinagogos projektui skirti dar 67,1 tūkst. Eur. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija projektui taip pat skyrė 18,3 tūkst. Eur. Planuojama, kad visi darbai bus baigti per šiuos metus.
- Tirkšlių sinagoga. Iš viso šiam projektui KPD skyrė 20,16 tūkst. Eur. 2018 m. – 20,16 tūkst. Eur. Už šiuos pinigus atlikti tyrimai, parengtas remonto, restauravimo ir avarijos grėsmės pašalinimo darbų projektas. Kol kas sinagoga nėra restauruojama.
- Kurklių sinagoga. Visa KPD skirta suma siekia 65,46 tūkst. Eur. 2018 m. – 15,46 tūkst. Eur, už kuriuos buvo padaryti pastato tyrimai, parengtas remonto, restauravimo ir avarijos grėsmės pašalinimo darbų projektas. 2019 m., skyrus 50,0 tūkst. Eur, buvo atliktas medinių sienų rąstų protezavimas, pakeisti supuvę rąstai, įrengta horizontali pamatų hidroizoliacija, restauruotos perdangos ir medinės stogo konstrukcijos, pakeista stogo danga. 2020 m. gavus 55,0 tūkst. Eur, tęsiami tvarkybos darbai.
- Alantos sinagoga. Bendra numatyta suma sieks 105,56 tūkst. Eur. 2018 m. skirta 15,56 tūkst. Eur, už kuriuos atlikti tyrimai, parengtas remonto, restauravimo ir avarijos grėsmės pašalinimo darbų projektas. 2019 m. numačius dar 90,0 tūkst. Eur pradėti restauravimo darbai: atliktas pažeistų puvinio vainikų keitimas sienose, suręstose iš sienojų. Pažeistos ręstinių sienų vietos protezuotos, įstatyti intarpai. Restauruotos perdangų sijos – jos sustiprintos antdėklais. Taip pat iš dalies suremontuotas pamatų akmens mūras. Nuėmus seną rūdžių paveiktą stogo dangą, pašalinti pažeisti stogo medinių konstrukcijų elementai. Tuomet sumontuota lygios skardos danga. Dėl atidengto pamatų cokolio bei esančio nelygaus reljefo, tolesniems darbams reikalingi projektiniai sklypo plano sprendiniai, dėl šlaito sutvarkymo bei paviršinio lietaus vandens surinkimo ir nuvedimo, tuo rūpinasi objekto valdytojas – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. 2020 m. KPD Alantos medinės sinagogos atnaujinimui skyrė 55 tūkst. Eur. Tad šiuo metu darbai tęsiami.
