GARDUSIS AUKSAS IR GAURUOTIEJI VAGIŠIAI (YUMMY GOLD AND CUDDLY THIEVES)
Jei bandytume apibūdinti svarbiausius istorinės Lietuvos gastronomijos bruožus, vienas jų, neabejotinai būtų labai ilgai išlikęs „laukinės“ kilmės (ne kultūrinių) ingredientų – grybų, įvairių laukinių augalų lapų ir sėklų, o taip pat laukinių bičių medaus vartojimas.
Medus, bitės, bartininkai (dreviniai bitininkai), medaus tykančios meškos ir bitininkystę ginantys įstatymai buvo populiarūs pastebėjimai įvairių laikotarpių keliautojų po Lietuvą užrašuose ir geografijos knygose. Škotų kilmės lenkų mokslininkas Johnas Jonstonas pastebėjo, kad „...Lietuvoje yra daugybė medaus kampanijų, kad tuščios ir sausos žemės vietos yra užpildytos medumi. Priedo, aukštos didingų visžalių pušynų viršūnės ir plačios šakos saugo šių vietų šilumą; vasara pušys bitėms suteikia šešėlį, o žiemą jos gali čia pasislėpti...“.
Medumi ne tik saldintas maistas ir iš jo ne tik midus buvo gaminamas. 1687 metais Londone išleistoje Louiso Gaya‘os knygoje apie vedybinius papročius aprašyta, kad Lietuvoje „...kada švenčiamos vedybų iškilmės, nuotaka apvedama aplink ugnį tris kartus, tuomet pasodinama, nuplaunamos jos pėdos ir šiuo vandeniu apšlakstoma vedybinė lova ir visi namų rakandai. Tai atlikus nuotakos burna patepama medumi, akys uždengiamos nuometu...“*.
Na, o kur bitės – ten ir meškos – „tos žiaurios pabaisos, kurios taip mėgsta medų“. Viena vertus, jos – medaus vagilės, bet kitą vertus – „Meškos yra žmogaus draugės“. Žmogiškajai meškų traukai buvo sunku atsispirti. Jėzuitas tėvas Avrilis, keliavęs per Lietuvą į Kiniją, Lietuvoje matė „...Akademija, kurioje dresuojamos meškos, prieš jas vežiojant po Europos miestus...“ *. Radvilų globojama meškų dresavimo mokykla iš tiesų veikė Lietuvoje, Smurgainių miestelyje. Ir ji tikrai, su humoru, buvo vadinta „akademija“. Jaunam bajoraičiui, pritinginčiam ar neturinčiam noro ar gabumų mokytis buvo sakoma: „tau tik Smurgainių akademijoje studijuoti“. Tuo norint pasakyti, kad gabiesiems yra Vilniaus universitetas (akademija), o pritinginčiųjų laukia tik meškų akademija Smurgainyse. Ir įdomiausia, kad tokių „studentų“ (bent jau teigiančių, kad studijavo) atsirasdavę. XVII amžiuje Naujojoje Anglijoje pasirodęs toks apsišaukėlis Samuelis, kuris skelbęsis esąs puritonų kunigu, „tačiau neturėjo jokio akademinio išsilavinimo (išskyrus studijavęs Smurgainyse, garsioje Lietuvos akademijoje)“ *.
Na, o koks patiekalas galėtų jungti bites ir meškas? Žinoma – meduoliai. Rudeniui persivertus į antrą pusę ir orui vis žvarbėjant, į istorines virtuves grįždavęs medus. Pagal praeityje populiarią ir didelę reikšmę gastronomijos istorijoje turėjusią humoralinę teoriją, medus laikytas vienu geriausių apsaugų nuo rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį žmogaus kūną apninkančių negandų: peršalimo, slogos, kosulio. Lietuvos istorinėje gastronomijoje „meduolių laikas“ prasidėdavęs lapkričio pabaigoje ir baigdavęsis per Šv. Kazimierą (kovo 4 d.), kuomet meduoliai užleisdavo savo vietą beigeliams.
[*R. Statulevičiūtės-Kaučikienės vertimas]
Jašiūnų dvaro meduoliai
3 litrai vandens, 1 kg medaus, 1 kg ruginių miltų, prieskonių (susmulkintų džiovintų apelsinų žievelių, imbiero, cinamono, truputį gvazdikėlių ir kitų įvairių prieskonių, tokių, kokius mėgstate).
Pasidarykite stipriai saldinto vandens, 3 litruose vandens ištirpdykite 500 g medaus. Tada į vandenį įdėkite ruginių miltų tiek, kad gautųsi prie rankų nelimpanti tešla. Gerai išminkykite ir plonai iškočiokite. Gautus paplotėlius sudėkite į krosnį, kad tešla gerai sudžiūtų ir tada sutrinkite. Taip gausite miltus, iš kurių gaminami Jašiūnų dvaro meduoliai. Po to į ištirpdytus kitus 500 g medaus sudėkite prieskonius. Su šiais prieskoniais medų reikia ilgai virti, tol, kol jis patamsės ir ims tirštėti. Tada nuimkite medų su prieskoniais nuo ugnies ir po truputį, gerai maišydami, sudėkite iš anksto pasiruoštus miltus. Kai tešla taps tiršta, reikia greitai, kol ji neataušo, išpilti ją į negilų dubenį, o kai sustings – supjaustyti. Peilį, kurį naudosite, patariama vis pavilgyti šaltu vandeniu, nes kitaip jis taps lipnus.
