Spindintis nedidelis keleivinis traukinys iš Belgrado išvyksta į neilgą kelionę po buvusios Jugoslavijos šalis. Šarvuotuose vagonuose, iš vidaus išpuoštuose raudonmedžiu ir graikiniu riešutmedžiu, yra miegamieji, valgomieji, darbo kabinetas ir kino salė, apstatyti brangiais art deco stiliaus baldais, rašo lenta.ru.
Šiais laikais traukiniu važinėja turistai, o dar prieš pusę amžiaus šiais mėlynais vagonais kartu su jo šeimininku keliavo Indijos premjeras Jawaharlalas Nehru, Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Nasseras, Etiopijos imperatorius Haile Selassie, Britanijos karalienė Elizabeth II ir daugelis kitų pasaulio politinių lyderių, kuriuos į svečius mielaširdingai kvietėsi Jugoslavijos diktatorius Josipas Brozas Tito. Kalbama, kad jis pats liepė traukinį nudažyti mėlyna savo maršalo munduro spalva.
Buvęs Jugoslavijos viceprezidentas Milovanas Džilasas vėliau pasakojo, kaip kartu su Tito ir kitais aukštais valdininkais žiūrėjo Charlie Chaplino filmą „Didysis diktatorius“: „Prasidėjo scena, kurioje traukinio mašinistas nesėkmingai mėgina sustabdyti traukinį ties kilimu, kuriuo turi žengti diktatorius. Mes visi akimirksniu prablaivėjome ir nutilome. Lygiai tokia pati situacija pasikartodavo su Tito bet kurioje stotyje, gal tik mūsų mašinistas buvo labiau įgudęs. Tito taip pat pastebėjo šią analogiją, nužvelgė mus ir valiūkiškai nusijuokė.“
Socialistinė prabanga
Šiuo traukiniu maršalas įtakingus svečius veždavosi į Adrijos jūros pakrantę, iš kur brangiomis jachtomis jie plaukdavo į Jugoslavijos lyderio vasaros rezidenciją Brioni salose. Archipelage buvo viskas, ko reikėjo partinio elito poilsiui ir pramogoms.
Prabangios vilos, baseinai, SPA salės, golfo laukai, net zoologijos sodas su egzotiniais gyvūnais, kuriuos Tito parsiveždavo iš savo kelionių arba gaudavo dovanų iš žinomų politikų. Maršalas mėgo maudytis prabangoje: pavyzdžiui, kad galėtų medžioklėje papramogauti su SSRS vadovais Nikita Chruščiovu ir Leonidu Brežnevu, buvo specialiai veisiami patys didžiausi elniai ir fazanai.
Jugoslavijos vadas vertė savo virėjus ieškoti receptų, o po to ruošti tokius prašmatnius patiekalus, kokiais jį vizitų į užsienį metu pavaišindavo tų valstybių vadovai. Delikatesai ir specialūs ingredientai, kurių trūko tokių patiekalų paruošimui, iš užsienio būdavo vežami tiesiai į maršalo virtuvę. Taip pat ir stiprieji gėrimai. Tito mėgo stiprų škotišką viskį ir jugoslavišką vyną, gaminamą iš jo paties vynuogynuose užaugintų vaisių. Maršalas taip pat daug rūkė, pirmenybę teikdamas patiems brangiausiems Havanos cigarams.
Garsioji Baltoji vila, kurioje Jugoslavijos diktatorius mėgo leisti laiką, buvo apstatyta prašmatniais baldais, kurie neretai į čia būdavo atvežami iš muziejų. Oficialiai visa tai priklausė ne „liaudies mylimam maršalui“, o valstybei.
Kitose dviejose rezidencijose – „Jadrankoje“ ir „Briankoje“ – Tito apgyvendindavo garbingus svečius. Abiejose vilose sukauptos užsienio politikų dovanų kolekcijos. Jose yra ir neįkainojamų meno kūrinių: XV amžiaus ikona, auksinių egiptietiškų statulėlių, garsių dailininkų drobių.
Dar viena futuristinio stiliaus vila, apsupta bambukų giraitės, buvo ta vieta, kurioje Tito lankydavosi, kai norėdavo pabūti vienas. Bet ir tai dar ne viskas. Maršalas naudojosi daugiau nei trimis dešimtimis kitų rezidencijų visoje Jugoslavijoje, taip pat nekilnojamuoju turtu, kurį jam draugiškai suteikdavo kitų pasaulio šalių lyderiai. Po viena iš vilų įrengtas slaptas bunkeris, galintis atlaikyti branduolinį smūgį, su visa išgyvenimui reikalinga infrastruktūra. Kai kuriose iš jų Tito lankėsi vos po porą kartų, tačiau jos vis tiek iki šiol vadinamos „Tito vilomis“.
Prabangūs ir reti automobiliai
Josipui Brozui Titui priklausiusi automobilių kolekcija pelnytai buvo laikoma viena iš brangiausių ir išskirtiniausių pasaulyje. Daugelis automobilių buvo sukurti specialiai maršalui ir išleisti mažomis serijomis. Tarp jo mėgiamų automobilių buvo ir prašmatnūs šarvuoti „Mercedes“, kuriais jis važiuodavo į oficialius susitikimus, ir brangios mašinos, kurias Tito vairuodavo pats, pavyzdžiui, keliaudamas į Brioni. Maršalo kolekcijoje buvo ir tokios retenybės kaip 1948 metų „Packard“.
Savo svečius jis asmeniškai po salą vežiodavo vairuodamas 1960-ųjų „Rolls-Royce Phantom“ arba „Cadillac“ kabrioletą.
Žinoma istorija, kaip Titas 1955 metais įsisodino į Jugoslaviją atvykusius aukšto rango sovietinius partinius lyderius Nikitą Chruščiovą, Anastasą Mikojaną ir Nikolajų Bulganiną, sėdo prie vairo ir dideliu greičiu pasileido gilyn į salą, palikdamas kažkur toli už savęs ir žurnalistus, ir sovietų delegacijos apsaugą. Maršalas mėgo greitį ir demonstruodavo savo vairavimo sugebėjimus, vos tik pasitaikydavo tinkama proga.
Po Tito mirties jo automobiliai stovėjo nejudinami, kol Serbijos valdžia nesugalvojo jų parduoti aukcione. Kainos svyravo nuo 200 tūkstančių eurų už „Rolls-Royce“ iki pusės milijono už kiekvieną iš limuzinų. Didžioji kolekcijos dalis buvo išparduota. Brangiausiu aukciono lotu tapo šešiaduris atviras 1971 metų limuzinas „Mercedes-Benz 600 Pullman Landaulet“. Iš viso pasaulyje buvo pagaminti tik devyni tokie automobiliai, tad nenuostabu, kad šio limuzino kaina aukcione pasiekė maždaug tris milijonus eurų.
Žvaigždžių apsuptyje
Titas ypač mėgo kiną. Per metus jis peržiūrėdavo apie 280 juostų. Mėlynajame traukinyje jis liepė įrengti kino salę, kad ir keliaudamas galėtų mėgautis naujais filmais. Dažnai į filmų peržiūras jis kviesdavosi ir svečius ar kolegas. Ypač Titui patikdavo dokumentiniai filmai. Į užsienio keliones jis paprastai veždavosi ir kino operatorių.
Maršalas ir asmeniškai prisidėjo prie Jugoslavijos kinematografo plėtros. „Oskarui“ nominuotas režisieriaus Veljko Bulajičiaus kino epas „Neretvos mūšis“ buvo filmuojamas prižiūrint pačiam Titui. Filmo kūrimui buvo išleisti milžiniški tiems laikams pinigai – apie 12 milijonų dolerių. Filmo afišą nupiešė pats Pablo Picasso, o premjeroje dalyvavo pats Tito ir pasaulinio kino legendos Sophia Loren ir Omaras Sharifas.
Maršalas mėgo apsupti save pasaulinio lygio žvaigždėmis. Jo vilose Brioni salose ilsėdavosi tokie garsūs aktoriai, kaip Elizabeth Taylor, Richardas Burtonas, Vivien Leigh, Laurence'as Olivier ir Gina Lollobrigida. Titui patikdavo, kad garsenybės, tarp jų – ir gražios moterys, palaikydavo jam kompaniją ir drauge pabrėždavo jo statusą.
Didžiausias šalies dabita
Britanijos užsienio reikalų ministras Anthony Edenas 1952 metais Jugoslavijos vadui atvežė geriausio angliško audinio ritinį. Tito buvo sužavėtas. Jis dievino brangius ir gražius rūbus. Jugoslavijoje maršalas ir jo žmona Jovanka buvo laikomi tikromis stiliaus ikonomis. Šalies piliečiai nė negalėjo pasvajoti apie apdarus, kuriais puikavosi Tito šeimyna.
Jugoslavijos dabitos saugyklose laikyti kilometrai puikiausių audinių. Brangius paradinius mundurus, klasikinius itališkus kostiumus ir rūbus poilsiui viloje, net naktinius, pižamas ir nosines – visa tai meistrai siuvo iš geriausių audinių, kuriuos Titui dovanodavo garsūs svečiai. Vadas visada būdavo apsirengęs nepriekaištingai, o jo įvaizdį papildydavo žiedai su brangakmeniais.
Tito taip pat buvo pagarsėjęs kaip brangių daiktų kolekcionierius. Ko tik nebuvo prikaupęs Jugoslavijos maršalas: brangenybių kalnai, paveikslai, tarp kurių Pablo Picasso ir Francisco Goyos originalai, brangūs laikrodžiai, monetų kolekcijos, indai, ginklai ir antikvariniai dirbiniai. Kai kas buvo „paimta saugojimui“ iš valstybinių muziejų. Tito didžiavosi savo milžiniška biblioteka, kurioje pats ypač išskirdavo vieną knygą – pirmąjį Karlo Marxo „Kapitalo“ leidimą.
Sunkiai suskaičiuojami apdovanojimai
Be meno kūrinių, Tito kolekcionavo ordinus, medalius ir titulus, kuriais jį apdovanodavo Jugoslavijoje ir užsienyje. Jugoslavijoje jis buvo visko iš eilės garbės dalyvis, vadovas ir steigėjas. Jis taip pat turėjo daug aukščiausių kitų šalių apdovanojimų. Tarp jų Prancūzijos Garbės legiono ordiną ir Ordiną už nuopelnus, Britanijos Pirties ordiną, sovietinį Lenino ordiną, Japonijos Aukščiausiąjį Chrizantemos ordiną, Ordiną „Už nuopelnus Vokietijos Federacinei Respublikai“, Ordiną „Už nuopelnus Italijos Respublikai“ ir daugybę kitų.
Apdovanojimų Tito turėjo tiek daug, kad jo kitelis, kaip ir apdovanojimus mėgusio sovietų lyderio Leonido Brežnevo kitelis, svėrė per šešis kilogramus. Visa tai ir dosnių užsienio valstybių lyderių portretus maršalas kruopščiai saugojo savo Baltojoje viloje Brioni salose, o vėliau Belgrado rezidencijoje, prabangiuose rūmuose, kurių statybos buvo baigtos, likus vos keliems mėnesiams iki maršalo mirties 1980-aisiais.
Paskaičiuota, kad į maršalo Tito laidotuves susirinko didžiausias užsienio delegacijų skaičius per visą pasaulio istoriją. Šis rekordas išsilaikė iki 2005-ųjų, kai buvo laidojamas popiežius Jonas Paulius II. Išlydėti Jugoslavijos lyderio atvyko keturi karaliai, 31 prezidentas, šeši princai, 22 premjerai, 47 užsienio reikalų ministrai. Jie atvyko iš abiejų Šaltojo karo fronto pusių, iš 128 skirtingų valstybių, kai tuo metu Jungtinių Tautų narėmis buvo 154 šalys.
Palaidotas Tito buvo savo žiemos sode Belgrade – „Gėlių rūmuose“, kurie tapo jo mauzoliejumi. Net baigdamas žemiškąjį kelią maršalas panoro nesiskirti su jam įprasta prabanga, tik šįkart tai buvo jau ne auksas, o rožės.
-
Kubos diktatorius Fulgencio Batista, atvėręs kelią kitam tironui – Fideliui Castro
-
„Ananasinis snukis“ amerikiečiams pardavinėjo ir paslaptis, ir narkotikus
-
Diktatorius Pinochetas ištraukė šalį iš bedugnės tūkstančių čiliečių gyvybių kaina
-
Turkmėnijos Stalinas savo šalį pavertė Šiaurės Korėja su pingvinais dykumoje
