Šiandien sukanka 70 metų, kai 1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos. Spalio 28 dieną kariuomenė įžengė į sostinę, o spalio 29–ąją Gedimino kalne suplevėsavo mūsų trispalvė.
Nepriklausomybę gynė savanoriai.
1918 metų vasario 16 dieną Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe, lietuvių tautai teko išgyventi itin sunkių išbandymų metą. Į jos etnines žemes kėsinosi ne viena valstybė.
Bene pirmoji su ginklu į rytines lietuvių žemes įžengė bolševikinė Rusija. Jau 1918 metų gruodį įkandin iš rytų besitraukiančios vokiečių kariuomenės slinko Raudonosios armijos daliniai, kartu su vietos bolševikais siekiantys pajungti Lietuvą sovietinei Rusijai. 1919 metų sausio 5 dieną Raudonoji armija įsibrovė į Vilnių, išvijo lenkų gynėjus. Jaunai Lietuvai tai buvo sunkus gyvenimo ir kovų laikotarpis, nes karo ir vokiečių okupacijos nualintam kraštui visko trūko. Be to, tik 1918 metų lapkričio 23 dieną pradėta formuoti Lietuvos kariuomenė. Tėvynės ginti ėjo savanoriai – jie neturėdami kovų patyrimo, bet įkvėpti laisvės ir pasiaukojimo nugalėdavo ir stipresnius įsiveržėlius.
1919 metais vasario 8 dieną netoli Kėdainių esančiame Taučių kaime kovodamas su bolševikais žuvo pirmasis Lietuvos savanoris Povilas Lukšys, o 1919 metais vasario 14 dieną ant Alytaus tilto per Nemuną kulka pakirto pirmąjį Lietuvos karininką savanorį Antaną Juozapavičių.
Kovos su bolševikais tęsėsi daugiau nei metus. Lietuviams pavyko laimėti ne vieną mūšį. 1919 metų gruodžio mėnesį kovos baigėsi, Raudonoji armija iš Lietuvos buvo priversta trauktis.
Kovos su bolševikais tęsėsi daugiau nei metus. Lietuviams pavyko laimėti ne vieną mūšį. 1919 metų gruodžio mėnesį kovos baigėsi, Raudonoji armija iš Lietuvos buvo priversta trauktis. Lietuvių laimėjimai paskatino bolševikinę Rusiją pasiūlyti taikos derybas. Tačiau taikos sutartis, pagal kurią Lietuva pripažinta nepriklausoma valstybe ir nustatytos jos sienos, buvo pasirašyta tik 1920 metų liepos 12–ąją. Lietuvai atiteko tuo metu lenkų okupuotos Ašmenos, Lydos, Gardino apskritys. Tačiau, kaip žinome, minėtų apskričių žemės liko už Lietuvos ribų, nes 1921 metų Rygos sutartimi sovietinė Rusija šias apskritis priskyrė Lenkijai.
Kovos su lenkinimu
Bene sunkiausia ir ilgiausiai trukusi buvo karinė ir diplomatinė kova su kaimyne Lenkija, siekusia prisijungti etnines lietuvių žemes bei valdyti buvusios unijinės valstybės teritoriją.
Iš tikrųjų ilgametės lenkų pastangos polonizuoti lietuvius nebuvo bevaisės. Sulenkėjo didikai, bajorija, palikdami lietuvių tautą be inteligentų. Įvairiais būdais buvo brukama lenkų kalba, lenkinami vietovardžiai, pavardės. Bažnyčioje pamaldos, pamokslai vyko vien lenkų kalba. Ypač sparčiai nyko lietuviai buvusioje Vilniaus gubernijoje. Įtakos turėjo artima slavų kaimynystė. 1861 metais šioje gubernijoje lietuviai sudarė 46 proc., lenkai 12 proc., iš jų Vilniaus apskrityje atitinkamai – 61 ir 35,5 procento. 1909 metų gyventojų surašymo duomenimis (nors jie ir nėra objektyvūs) Vilniaus apskrityje lietuvių užrašyta tik 6,9 procento. Lietuvių žymiai sumažėjo ir kitose apskrityse. Kaltas ne tik lenkinimas.
Nuo 1864 metų likusi be spausdinto gimtojo žodžio lietuvių tauta tapo neatspari nutautinimui. 1910 metais „Lietuvos žinių“ redaktorius Mykolas Sleževičius apie Vilniaus krašto lietuvius rašė: „Su širdėgala reikia pripažinti, kad daugiausia esame kalti mes patys... Kaip galima reikalauti, kad kitataučiai ir ta pati Vyriausybė gerbtų mūsų kalbą, jeigu mes patys jos negerbiame, (...) kalbame rusiškai, lenkiškai, vokiškai, bet tik ne lietuviškai. Nejaugi mes nenorime ir laukiame, kad už mūsų teises kovotų kitataučiai.“
1917 metų lapkričio 5 dieną Lenkija tapo nepriklausoma valstybe. Lenkai dar anksčiau siekė išplėsti savo teritoriją iki buvusiosios unijiniais laikais. Godžiai žiūrėjo į Lietuvą. Talkon atėjo Lietuvos lenkai. 1917 metų gegužės 25–ąją 44 jų atstovai paskelbė memorandumą Vokietijos kancleriui. Jame rašoma: „Mes, Lietuvos lenkai, didžiausioje pagarboje laikome lenkų kalbą ir kultūrą. Lenkų gaivalas tame krašte daugiausia nusveria, viešpatauja ūkyje, kultūroje, politikoje... Tad mes, iš Lietuvos lenkai, neatskiriama dalis didžios lenkų tautos, siekiame ir visados bus mums tai siektina, susidėti su lenkais valstybėmis.“
Seinų praradimas
1919 metų pavasarį lietuviai su ginklais kovojo prieš lenkus ir bolševikus. Lenkams 1919 metų kovo 3 dieną pavyko užimti Gardiną, o balandžio 19–ąją – Vilnių, priverčiant iš jo pasitraukti bolševikus. 1919 metų vasarą lietuviai kovojo Suvalkų krašte su lenkų partizanais, remiamais reguliariosios kariuomenės. Kovos tęsėsi apie metus. 1920–aisiais įsikišus Tautų Sąjungos karinei kontrolės komisijai lenkų užgrobtos lietuvių etninės žemės pietuose atiteko Lenkijai. Seinuose likviduoti bei sunaikinti buvę lietuvių kultūros, spaudos židiniai, mokyklos, ištremti aktyviausi lietuvių veikėjai.
L.Želigowskis nesustojo
1920 metų vasarą kariniai veiksmai su lenkais vyko Rytų Lietuvoje. Tik įsikišus Tautų Sąjungai (TS) lietuviai ir lenkai buvo priversti sienų klausimą spręsti derybomis. 1920 metų spalio 7 dieną po savaitės derybų Suvalkuose pasirašyta sutartis, kurioje nutarta sustabdyti karo veiksmus ir derybomis spręsti sienų klausimą. Tačiau jau derybų metu gen. Lucijano Želigowskio kariniai daliniai (daugiau kaip 13 tūkst. karių) ruošėsi užimti Vilnių. Ir tai įvyko spalio 9 dieną. Tai jų netenkino, jie ėmė veržtis gilyn. 1920 metų lapkričio 19–ąją ties Širvintomis, o lapkričio 21–ąją ties Giedraičiais lietuvių kariuomenei pavyko laimėti mūšius ir sustabdyti tolesnes kovas, į kurias įsikišo TS karinės kontrolės komisija. 1920 metų lapkričio 29–ąją TS nustatė neutralią zoną, kuri vėliau virto demarkacine linija. Lenkų pusėje liko jų okupuota teritorija, sudariusi apie vieną trečdalį lietuvių etninių žemių. Tai 32 tūkst. kvadratinių kilometrų plotas, iš kurio 29 kvadratiniai kilometrai su 1,3 mln. gyventojų – Vilniaus kraštas. Tai didesnioji buvusios Vilniaus gubernijos teritorijos dalis. Okupuotose žemėse gyveno įvairių tautybių žmonės: gudai, lenkai, žydai, totoriai, rusai.
Dėl užgrobtų lietuvių žemių iki 1931 metų tęsėsi diplomatinė kova. Lietuvai, kuri nebuvo TS narė, nepripažinta daugelio Vakarų valstybių, šioje kovoje buvo itin nelengva.
1931 metais Lietuvai pavyko pasiekti, kad Tarptautinis Hagos tribunolas svarstytų Vilniaus klausimą. Jo verdiktas, skelbiantis, kad lenkai, užgrobdami Vilnių ir kitas lietuvių žemes, pažeidė tarptautinę teisę, Lietuvai leido atsisakyti visų santykių su Lenkija. Tad iki 1938 metų pavasario Lietuva su kaimyne neturėjo diplomatinių santykių, o demarkacinės linijos nepripažino valstybine siena.
Kova dėl Vilniaus
Rytinių, pietinių žemių, o ir sostinės Vilniaus praradimas buvo didelė skriauda jaunai Lietuvos valstybei. Prezidentas Antanas Smetona rašė: „Lietuva be Vilniaus, tai kaip be vieno sparno į ateitį ir į aukštį.“
Netekusi Vilniaus ir kitų žemių lietuvių visuomenė telkėsi į organizacijas, kad galėtų abejingam pasauliui išreikšti protestus. Ir kad padėtų tautiečiams. 1921–aisiais įkurtas komitetas Vilniaus kraštui remti (1925–aisiais persiorganizavęs į vilniečių sąjungą), 1930–aisiais atsirado studentų korporacija „Vilnija“, jaunimo sąjunga „Ąžuolas“ ir kt. Aktyvi buvo Šaulių sąjunga. Iš organizacijų išsiskyrė ir visuomenės telkimo centru tapo Vilniaus vadavimo sąjunga, įkurta 1925 metais. Tokį pavėluotą jos įkūrimą vienas jos organizatorių profesorius kunigas Fabijonas Kemėšis aiškino taip: „Per keletą metų tauta laukė teisybės iš valstybių vadovų. Mūsų, kad ir jaunutė diplomatija, dėjo daug pastangų palenkti Tautų Sąjungos sferas, padarytą skriaudą atitaisyti. Tai buvo laikai, kai ne tik mes, bet ir daugelis kitų Tautų Sąjungos galia dar tikėjo. Tačiau kai 1923 metų kovo mėnesį Ambasadorių konferencija pripažino Vilniaus kraštą Lenkijai ir Tautų Sąjunga savo tylėjimu tai patvirtino, mūsų visuomenei ėmė aiškėti, kad laikas bus pradėti remtis ir pasitikėti daugiausia savo jėgomis ir imti burti tas jėgas į vieną galingą sąjungą, kurios tikslas būtų visiems aiškus: atvaduoti nepriklausomai Lietuvai savo tikrąją sostinę, pavartojant tam visas galimas ir prieinamas padorias priemones, pirmoj vietoj – kultūrines priemones.“
Dėl užgrobtų lietuvių žemių iki 1931 metų tęsėsi diplomatinė kova. Lietuvai, kuri nebuvo TS narė, nepripažinta daugelio Vakarų valstybių, šioje kovoje buvo itin nelengva.
1925 metų balandžio 25 dieną įvyko Vilniaus vadavimo sąjungos steigiamasis susirinkimas. Steigėjai buvo Mykolas Biržiška, kun. Mečislovas Reinys, Andrius Rondomanskis, A.Smetona, Stasys Šilingas, Zigmas Žemaitis. Sąjungos pirmininku išrinktas prof. M.Biržiška, ėjęs šias pareigas iki 1935–ųjų pavasario. Jo vietą užėmė Antanas Juška. Į šią sąjungą įsiliejo nemažai inteligentų, tačiau buvo ir trukdytojų, spaudoje atsirado nepalankių sąjungai straipsnių. Be to, reikėjo pasiekti, kad sąjunga netaptų partine. 1928 metų žurnalo „Mūsų Vilnius“ vedamajame straipsnyje rašoma: „Juk ne partija ar srovė prarado Vilnių, tik tauta prarado Vilnių, ne partijos ar srovės jį išvaduos, tik visa tauta – susijungusi, susiorganizavusi.“ Kad ši sąjunga apimtų visą tautą, reikėjo kurti skyrius ir telkti į juos narius. 1937–aisiais jau buvo daugiau kaip 612 skyrių, jie jungė 27 tūkst. narių. Skyrius kūrė ir užsienio, ypač JAV, lietuviai.
Su gedulo vėliavomis
Sąjunga telkė ir švietė tautą, teikė pagalbą vilniečiams, siekiantiems išlaikyti lietuvybę. Buvo nemažai žmonių, nežinančių tautos istorijos, net negirdėjusių apie sostinę Vilnių. Sąjunga žmones mokė istorijos, įkvėpė Vilniaus atgavimo viltį. Šį propagandinį darbą vykdė ne tik sąjungos nariai, bet ir įvairūs talkininkai: šauliai, jaunalietuviai, Vyriausybės nariai, net ir prezidentas A.Smetona, o ypač mokytojai.
Kasmet spalio 9–ąją (dieną, kai buvo užimtas Vilnius) bažnytkaimiuose, miesteliuose, miestuose plazdėdavo juodais kaspinais perrištos vėliavos, žmonės klausydavosi šv. Mišių, pagerbdavo žuvusiuosius už laisvę. Ypač išsiskirdavo Kaunas, laikinoji Lietuvos sostinė: čia paminėti spalio 9–osios susirinkdavo keli tūkstančiai žmonių. Rimties ir susikaupimo minutę sustodavo visas transportas, kiekvienas einantis žmogus, kaukdavo sirenos, gausdavo bažnyčių varpai. Įvairiuose renginiuose skambėdavo Vilniaus vadavimo sąjungos himnas „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“. Šiam himnui žodžius parašė Petras Vaičiūnas, muziką sukūrė Antanas Vanagaitis.
Išskirtinę vietą sąjungos veikloje užėmė spausdintas žodis. Buvo išleista per 100 įvairių leidinių, susijusių su Vilniumi. Labai populiarus buvo žurnalas „Mūsų Vilnius“, 1937 metais jo tiražas siekė 72 tūkst. egzempliorių.
Vilniaus vadavimo idėjos buvo propaguojamos ir kitaip – Vilniaus vardu buvo pavadinamos gatvės, aikštės, vietovės, sodinami Vilniaus medžiai, įrengiamos Gedimino pilies imitacijos ir kt.
Nuo 1937–ųjų prasidėjo Vilniaus kryžių statyba. Iki 1938 metų rudens buvo pastatyta apie 100 Vilniaus kryžių.
Vilniaus pasas
Nuo 1929–ųjų kas savaitę mokyklose vyko Vilniaus vadavimo ir tautinio supratimo pamokos. Mokiniams daug reiškė Vilniaus pasas, kurį įsteigė sąjungos padalinys – Vilniaus geležinis fondas. Turėti Vilniaus pasą, t. y. būti Vilniaus rėmėjais galėjo kiekvienas (neribojant amžiaus bei tautybės). Mokyklose vykdavo iškilmingas šių pasų įteikimas. Nors ir 10 centų vertės įklijuotas ženklelis kėlė mokinio pasididžiavimą, kad jis yra Vilniaus vadavimo dalyvis.
Vilniaus krašto lietuviai
Vilniaus vadavimo sąjungos antroji darbo kryptis – pagalba vilniečiams, kuriems reikėjo ir materialinės, ir moralinės paramos, nes Lenkijos okupacijoje lietuviams teko gyventi aktyvios polonizacijos sąlygomis. Lenkijos tikslas okupuotame Vilniaus krašte buvo ne tik integruoti lietuvių žemes į Lenkiją, bet ir jos gyventojus nutautinti. 1924 metų vasarą Lenkijos švietimo ministras Stanislawas Grabskis nurodė, kad visų srovių lenkai laikosi vieno nusistatymo: mažumas žūt būt reikia asimiliuoti, arba nors išauklėti savo kultūros dvasia. Iki 1927 metų Vilniaus krašte veikė 9 lietuvių draugijos su 789 skyriais, 2 gimnazijos, mokytojų seminarija, apie 200 privačių pradinių mokyklų, leidžiami 7 periodiniai leidiniai. Praėjus daugiau 10 metų šis lietuvių kultūrinis tinklas sumažėjo iki minimumo. 1938–ųjų rudenį veikė tik privati Vytauto Didžiojo gimnazija, neturinti valstybinės gimnazijos teisių, ir miesto pradinė lietuvių mokykla.
Nuolat buvo siaurinamos galimybės lietuviams mokyti vaikus gimtąja kalba. Jau 1927 metų rudenį buvo uždaryta lietuvių mokytojų seminarija, 42 Vilniaus lietuvių „Ryto“ švietimo draugijos privačios pradinės mokyklos, kurios vienintelės mokydavo mokinius gimtosios kalbos. (Pagal valstybinių pradinių mokyklų įstatymą, mokyklos, kuriose būtų dėstoma gimtoji kalba, galėjo būti atidarytos ten, kur ne lenkų tautybės gyventojai sudarė ne mažiau kaip 25 proc. gyventojų ir jei to pageidaudavo ne mažiau kaip 40 tėvų.) Tačiau šia teise galėjo pasinaudoti tik Vilniaus, Trakų ir Švenčionių apskričių lietuviai, o lenkų mokyklai įkurti tereikėjo 20 tėvų pageidavimų. Be to, valdiškose lietuvių mokyklose dauguma dalykų buvo dėstoma lenkų kalba.
Nuo 1935–ųjų – Vilniaus vaivadiją pradėjus valdyti plk. Liudvikui Bocianskiui – lietuvių nutautinimas dar sustiprėjo. 1936 metais buvo parengtas slaptas memorialas apie Lenkijos lietuvių valstybinės administracijos politiką. Sutriko lietuvių draugijų veikla, nes vienas po kito buvo likviduojami jų skyriai, pačios draugijos. 1938 metais buvo sustabdyta Lietuvių mokslo draugijos veikla. Didelė netektis buvo 1937–aisiais uždraustas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, kuris koordinavo visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinės visuomeninės veiklą, palaikė ryšius su Nepriklausoma Lietuva. Buvo suvaržyta lietuvių spauda: uždaromi laikraščiai, redaktoriams priteisiamos piniginės baudos. 1937 metų rudenį uždarytas „Vilniaus rytojus“, populiariausias lietuvių laikraštis, turėjęs per 6 tūkst. prenumeratorių. Skaudžių išgyvenimų teko patirti aktyvesniems lietuvių kunigams. Ne vienas jų dėl lietuviškos veiklos buvo išsiųstas dirbti į tolimas nelietuviškas parapijas.
Buvo uždrausta spaudoje vartoti žodžius Nepriklausoma Lietuva, Vilniaus kraštas. Lietuviai negalėjo vaikų krikštyti lietuviškais vardais, buvo lenkinamos lietuvių pavardės.
Buvo uždrausta spaudoje vartoti žodžius Nepriklausoma Lietuva, Vilniaus kraštas. Lietuviai negalėjo vaikų krikštyti lietuviškais vardais, buvo lenkinamos lietuvių pavardės: Gaidys tapo Goidz, Grigonis – Grygian, Jurėnas – Juraniec, Puodžius – Podzevič ir t. t., vietovardžiai: Butrimonys – Butrymance, Sužionys – Sužany, Gervėčiai – Gierwiaty, Varėna – Orany ir kt.
Lietuviai jautė diskriminaciją ir ekonominiame gyvenime. Vilniaus krašto žemę dosniai dalijo atvykėliams lenkams. 1940 metais Vilniaus krašto teritorijoje buvo 99,2 tūkst. atvykėlių iš Lenkijos.
Pavojinga sutartis
1939–ųjų spalio 10 dieną SSRS su Lietuva pasirašė Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Tik tąkart mažai kas žinojo, kad SSRS ir Vokietija pasidalijo Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kad Vilniaus ir jo krašto dalies sugrąžinimas – šių valstybių sąmokslo rezultatas ir kad po 1939–ųjų spalio Lietuvos kariuomenės žygio į Vilnių gresia naujoji okupacija. Dabar akivaizdu, kad lietuvių ir lenkų nesantaika naudingiausia buvo didžiajai Rytų kaimynei. Maskva sumaniai naudojosi Varšuvos ir Kauno konfliktu, Vilniaus korta, kuri skaldė Baltijos kraštų vienybę (Latvija ir Estija buvo suinteresuotos gerais santykiais su Lenkija), izoliavo Lietuvą tarptautinėje arenoje. Tačiau Lietuva išmintingai nesusigundė prisijungti prie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš Lenkiją, taigi išvengė istorinės gėdos, kuri būtų sukomplikavusi dabartinius pavyzdingus kaimyniškus Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius.
