Prezidento dekretu tvirtinamą miesto herbą pagal įstatymą turi prižiūrėti ir saugoti savivaldybė. Tačiau minėtu atveju Vilniaus valdininkai nesiėmė jokių veiksmų – esą herbui nebuvo pakenkta „fiziškai“.
Pasak Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko Edmundo Antano Rimšos, šis atvejis – padorumo reikalas, tačiau patvirtinto herbo negalima nesaugoti. „Už herbo, kaip ir už vėliavos, išniekinimą gresia administracinė atsakomybė. Kiekvienas universitetas, kiekviena savivaldybė turi savo reglamentą, numatantį, kas turi teisę naudoti herbą, kam galima naudoti didįjį herbą, kam mažąjį“, – sakė E.A.Rimša.
Specialistas pripažino, kad miesto simbolikai ir jos apsaugai skiriama kur kas mažiau dėmesio nei, pavyzdžiui, valstybės herbui ar vėliavai. Tačiau, anot E.A.Rimšos, nereiktų pamiršti, kad miesto herbas – istorijos dalis.
Didžiųjų šalies miestų herbai išskirtiniai. Vilniaus herbe šv.Kristoforas rankose laiko ne medį, ar pagalį, kaip įprasta, bet lazdą su dvigubu kryžiumi, kuris yra Jogailos simbolis. Kauno tauras – vienintelis Europoje tauras su kryžiumi ant ragų. Klaipėdos herbo ištakos susijusios su Livonijos ordinu, vokiečių kultūra.
Pasak Heraldikos komisijos pirmininko Edmundo Antano Rimšos, herbai nėra nekeičiami. „Herbą galima keisti tik stilistiškai, negalima keisti spalvų ir figūros. Jei atsiranda pagrįstos istorinės medžiagos, kad yra senesnių ir įdomesnių variantų, tokiu atveju galima herbą modifikuoti“, – sakė jis. Ypač heraldikos sistemą mėginta keisti sovietmečiu – Vilnių tuo metu simbolizavo Gedimino pilies bokštas, Kaunas ilgą laiką herbo neturėjo, o vėliau jame atsirado stumbras, tiesa, be auksinio kryžiaus. Klaipėdos herbas buvo panaikintas ir atkurtas 1991-aisiais pagal viduramžių antspaudą.
Mokslo istorikas, etnologas Libertas Klimka teigė Vilniuje pasigendąs tiek miesto, tiek valstybės herbų. „Be reikalo jų taip mažai, juk mūsų valstybės herbas gražus ir labai prasmingas, nes senovėje lietuviai buvo raitelių tauta. Vilnius turi ir miesto herbą, tad turėtų būti abu ženklai, nes miestas yra Lietuvos sostinė“, – tvirtino istorijos žinovas.
„Tų ženklų per mažai ir mes neįprantame jais didžiuotis. Galima būtų švenčių metu naudoti, kurti ženkliukus“, – svarstė etnologas. Anot L.Klimkos, simboliai vienija tautą. „Mes su simboliais pajuntam tarpusavio bendrumą. Ar tai trispalvė, ar miesto herbas, ar vytis. Tai brangūs dalykai, kurie kaip ir istorinės, tradicinės šventės yra skirti tautos vienijimui“, – kviesdamas atsigręžti į turimą simboliką sakė jis.
Stokojo informacijos
Į Klaipėdos miesto istoriją įėjęs dizaineris Kęstutis Mickevičius atkūrė uostamiesčio herbą, pagal seniausius išlikusius miestų antspaudus. Jis pasakojo, kad prieš porą dešimtmečių, kai miesto vadovai pasiryžo atkurti herbą, labai stokota informacijos apie senuosius antspaudus su miesto herbu.
„Medžiagos tikrai nepakako. Nesinorėjo visko daryti greitai, neįsigilinus“, – pasakojo kūrėjas.
Ledai pajudėjo, kai buvo gautos fotografijos, išsaugotos Valstybinio Prūsijos kultūrinio palikimo slaptojo archyvo. Fotografijose užfiksuotas Klaipėdos antspaudas, datuojamas 1446 metais.
Dabar herbas puošia kelis senamiesčio reprezentacinius pastatus.
Tačiau ir dabar miesto simbolis kelia įvairiausių interpretacijų. Anot istoriko, leidyklos „Libra Memelensis“ vadovo Kęstučio Demerecko, Klaipėdos herbe vaizduojami du vadinamieji bakenai – navigaciniai bokštai. Tokie bokštai žymi uosto įplaukas. „Įplauka į Klaipėdą buvo sudėtinga, tad tokie bokštai labai pravertė. Kapitonas, plaukdamas pro juos, mato tiesią liniją, kurios ir reikia laikytis“, – pasakojo istorikas.
Herbe tarp dviejų bokštų įžvelgiamas Klaipėdos pilies bokštas. Apačioje – keltininko laivelis, simbolizavęs tai, jog Klaipėda yra vandens ir sausumos kelių sankirtoje. „Čia driekėsi keliai nuo Livonijos – šiaurės – iki Romos. Čia buvo pagrindinė vieta persikelti į Kuršių neriją. Be kelto nieko nebūtum padaręs“, – teigė istorikas.
Tačiau esama ir kitokių versijų. K.Mickevičius, besigilinantis į Klaipėdos heraldikos istoriją, teigia, kad herbe gali būti vaizduojami ne navigaciniai bokštai, o dviejų bokštų laivas. Tokie laivai, turintys du korpusus, sujungtus bendru deniu, buvo konstruojami viduramžiais. Tai lyg plaukiojanti tvirtovė. Yra šaltinių, teigiančių, kad tokiu laivu plaukiojo ir Julius Cezaris.
Herbe matomos žvaigždutės arba dangaus šviesuliai interpretuojami skirtingai.
Apie herbą – nė žodžio
Klaipėdos krašto entuziastas, besirūpinantis miesto simbolika ir už patriotiškumo sklaidą sulaukęs apdovanojimo Jefimas Vytovtovas mano, kad miesto vėliavomis galėtų būti pasipuošę ir daugiau Klaipėdos pastatų. Jaunuolis kurį laiką rūpinosi miesto piliavietėje plevenančia Klaipėdos vėliava.
„Pats tokią turiu namuose. Bet negi kabinsies bute?“ – šypsojosi pašnekovas. J.Vytovtovas pasigenda informacijos apie Klaipėdos heraldiką miesto tinklalapyje. Čia pateikiamos tik svarbiausios miesto datos, tačiau klaipėdietis ar miesto svečias, klaidžiojantis po miestą reprezentuojantį tinklalapį, nerastų jokios informacijos nei apie herbą, nei apie vėliavą.
1992-aisiais miestas, minėjęs jubiliejų, pasirūpino nauja reprezentacine vėliava. Jau susidėvėjusi, 2005-aisiais ji buvo pakeista nauja. „Tada sakyta, kad senoji vėliava, kuri buvo pašventinta, atiteks muziejui. Tačiau, kai per prezidentės inauguraciją pareiškiau, kad norėčiau dalyvauti renginyje ir nešti vėliavą, man davė senąją. Istorinis palikimas naudojamas kaip atsarginis variantas, absurdas“, – teigė pašnekovas. Jis nesutinka ir su tradiciniu įpročiu vasario 16-ąją nusipelniusiems miestiečiams įteikti Klaipėdos vėliavą.
Herbų ištakos
Heraldikos komisijos pirmininko E.A.Rimšos teigimu, pirmiausia herbai atsirado tarp riterių. „Riteriams prireikė papildomų skiriamųjų ženklų, nes apsiginklavę nuo galvos iki kojų jie buvo neatpažįstami. Įsivaizduokite, mūšio metu visi panašiai apsiginklavę, joja, krinta nuo žirgo, vyksta tikra mėsmalė. XII a. antrame ketvirtyje atsirado papildomi skiriamieji ženklai ir jie paplito“, – aiškino ekspertas. Kadangi valdovas taip pat būdavo riteris, jo herbas vėliau tapo valstybės herbu, o vėliau heraldika perėjo ir į kitą lygį – miestai, universitetai išsireikalavo herbus. Juos pirko net valstiečiai. „Tai buvo mada. Europos miestai atsirado apie XIII a. vidurį, antrą pusę. Lietuvoje vėliau – pirmieji herbai atsirado tik XIV a. pab.
