Prezidento dekretu tvirtinamą miesto herbą pagal įstatymą turi prižiūrėti ir saugoti savivaldybė. Tačiau minėtu atveju Vilniaus valdininkai nesiėmė jokių veiksmų – esą herbui nebuvo pakenkta „fiziškai“.
Pasak Lietuvos heraldikos komisijos pirmininko Edmundo Antano Rimšos, šis atvejis – padorumo reikalas, tačiau herbo, kuris patvirtintas, negalima nesaugoti. „Už herbo, kaip ir už vėliavos, išniekinimą gresia administracinė atsakomybė. Kiekvienas universitetas, kiekviena savivaldybė turi savo reglamentą, numatantį, kas turi teisę naudoti herbą, kur galima naudoti didįjį herbą, kur mažąjį“, – sakė E.A.Rimša.
Specialistas pripažino, kad miesto simbolikai ir jos apsaugai skiriama kur kas mažiau dėmesio nei, pavyzdžiui, valstybės herbui ar vėliavai. Tačiau, anot E.A.Rimšos, nereiktų pamiršti, kad miesto herbas – istorijos dalis su išskirtiniais simboliais. Vilniaus herbe Šv.Kristoforas rankose laiko ne medį ar pagalį, kaip įprasta, bet lazdą su dvigubu kryžiumi, kuris yra Jogailos simbolis. Kauno tauras – vienintelis Europoje tauras su kryžiumi ant ragų. Klaipėdos herbo ištakos susijusios su Livonijos ordinu, vokiečių kultūra.
Pasak Heraldikos komisijos pirmininko Edmundo Antano Rimšos, herbai nėra nekeičiami. „Herbą galima keisti tik stilistiškai, negalima keisti spalvų ir figūros. Jei atsiranda pagrįstos istorinės medžiagos, kad yra senesnių ir įdomesnių variantų, tokiu atveju galima herbą modifikuoti“, – sakė jis. Ypač heraldikos sistemą mėginta keisti sovietmečiu – Vilnių tuo metu simbolizavo Gedimino pilies bokštas, Kaunas ilgą laiką herbo neturėjo, o vėliau jame atsirado stumbras, tiesa, be auksinio kryžiaus. Klaipėdos herbas buvo panaikintas ir atkurtas 1991-aisiais pagal viduramžių antspaudą.
 |
|
K.Kisielio skulptūra „Šv. Kristoforas“ |
Šv.Kristoforo pirmtakas – Alkis arba Alsis?
Karalius Jogaila Vilniui suteikė savivaldą ir antspaudą 1387 m. Jame nuo pat pradžių buvo Šv.Kristoforas ir jis išlieka iki pirmųjų Rusijos imperijos valdymo metų, XIX a. pr. Maždaug amžiaus viduryje senuosius simbolius, ypač religinius, pradėta naikinti ir diegti provoslaviškus imperijos simbolius.
XIX a. savo veikale lietuvių istorikas romantikas Teodoras Narbutas iškelia versiją, jog Šv.Kristoforo pirmtakas herbe – Alkis arba Alsis, milžinas, nešantis per brastą žmoną Jauterytę ant pečių. „Tas padavimas niekur nėra užrašytas, tad legenda gali būti sukurta literatūroje ar tiesiog remtasi galimu vaizdų panašumu. Kita vertus, ir Kristoforas, ir Alkis vaizduojami panašiai, tad atėjus krikščionybei senasis herbas su milžinu galėjo transformuotis. Įdomu tai, kad Vilniuje nėra nė vienos bažnyčios, net altoriaus Šv.Kristoforo vardu“, – pasakojo E.A.Rimša. Tiesa, specialistas pridūrė, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje religiniai simboliai buvo parenkami visiškai kitaip nei Europoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje pagal katedrų, bažnyčių titulus buvo skiriamas herbas, o pas mus didesnę įtaką turėjo politinė, ideologinė situacija.
E.A.Rimšos teigimu, XVI a. kontrreformacijos laikotarpiu būta daug diskusijų dėl Šv. Kristoforo, Šv. Jurgio ir kitų, nefigūravusių Šventajame rašte, šventumo. „Tais laikais Europos dailininkai rėmėsi versdami vardus, o juk Kristoforas išvertus reiškia „Kristaus nešėjas“. Todėl dailininkai taip jį ir nupiešė. Ankstesniais laikais, XIII a., jis vaizduojamas visai kitaip: arba kaip Bizantiškos epochos šventasis ar net šventasis su šuns galva. Kai kilo minėta diskusija tarp katalikų ir protestantų, jėzuitas, rašytojas, teologas Petras Skarga pasakė labai gerą dalyką, – kad Kristoforą reikia suprasti kaip Kristaus nešėją dvasiškai – jis neša Kristų, neša mokslą ir krikščionybę“, – žiniomis dalijosi Heraldikos komisijos pirmininkas. Kadangi Vilnius gavo savivaldą tada, kai Lietuva buvo krikštijama, Šv.Kristoforas geriausiai tiko.
Neįprantame didžiuotis
Mokslo istorikas, etnologas Libertas Klimka teigė Vilniuje pasigendąs tiek miesto, tiek valstybės herbų. „Be reikalo jų taip mažai, juk mūsų valstybės herbas gražus ir labai prasmingas, nes senovėje lietuviai buvo raitelių tauta. Vilnius turi ir miesto herbą, tad turėtų būti abu ženklai, nes miestas yra ir Lietuvos sostinė“, – tvirtino istorijos žinovas.
Anot jo, miesto herbas mažai išnaudojamas, matomiausias yra Rotušės bareljefas. Šv.Kristoforas įamžintas Petro Povilo bažnyčioje, senosios gotikinės tapybos pavyzdys su šiuo šventuoju puošia ir Bernardo ir Pranciškaus (Bernardinų) bažnyčios sieną.
„Tų ženklų per mažai ir mes neįprantame jais didžiuotis. Galima būtų švenčių metu naudoti, kurti ženkliukus“, – svarstė etnologas. Anot jo, Šv.Kristoforas ir jo ikonografija buvo paplitusi tuose kraštuose, kurie naujai priima krikščionybę, o ypač tiems miestams, kurie yra prie vandens, mat šventasis žengė per vandenį.
Anot L.Klimkos, simboliai vienija tautą. „Mes su simboliais pajuntame tarpusavio bendrumą. Ar tai trispalvė, ar miesto herbas, ar vytis. Tai brangūs dalykai, kurie kaip ir istorinės, tradicinės šventės yra skirti tautos vienijimui“, – kvietė atsigręžti į simboliką L.Klimka.
Pasigenda simbolikos architektūroje
Vilniaus savivaldybės Kultūros ir paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas pripažino, kad Šv.Kristoforas galėtų būti dažniau naudojamas miesto architektūroje. „Būtų gerai, kad herbas, jo bareljefai būtų dažniau naudojami ant pastatų. Ypač ant naujųjų, kur paveldosaugos reikalavimai tam nekliudo. Šiek tiek jis yra naudojamas – pavyzdžiui, ant naujųjų kanalizacijos ir kitų komunikacijų šulinių dangčių, apšvietimo stulpų“, – kalbėjo V.Karčiauskas. Jo nuomone, nederėtų manyti, kad herbas tėra formalumas, skirtas tik savivaldybės antspaudui. „Herbas parodo miesto svarbą, jis pasako, koks tai miestas, rodo jo istoriją ir ištakas“, – įsitikinęs jis.
Vilniaus Rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus irgi atkreipė dėmesį, kad miesto herbas nesaugomas taip stipriai kaip valstybės herbas ir vėliavos. „Čia jau yra padorumo dalykas. Suprantama, kad pati svarbiausia emblema yra vytis. Bet miestų herbai irgi svarbūs. Juk miestų visuma ir sudaro valstybę“, – sakė S.Pilinkus.
 |
| Heraldikos komisijos pirmininkas Edmundas Antanas Rimša |
Herbų ištakos
Heraldikos komisijos pirmininko E.A.Rimšos teigimu, pirmiausia herbai atsirado tarp riterių. „Riteriams prireikė papildomų skiriamųjų ženklų, nes apsiginklavę nuo galvos iki kojų jie buvo neatpažįstami. Įsivaizduokite, mūšio metu visi panašiai apsiginklavę, joja, krinta nuo žirgo, gaunasi tikra mėsmalė. XII a. antrame ketvirtyje atsirado tokie papildomi skiriamieji ženklai ir paplito“, – aiškino ekspertas. Kadangi valdovas taip pat būdavo riteris jo herbas vėliau tapo valstybės herbu, o vėliau heraldika perėjo ir į kitą lygį – miestai, universitetai išsireikalavo herbus. Juos pirko net valstiečiai. „Tai buvo mada. Europos miestai atsirado apie XIII a. vidurį, antrą pusę. Lietuvoje vėliau – pirmieji herbai atsirado tik XIV a. pab.
