81 metų Jevdoksijaus Sokolovo, kaltinamo civilių žmonių trėmimu, advokatui labiau rūpi kita byla – jis gina 30-metį verslininką, kaltinamą savavaldžiavimu naudojant psichinę ir fizinę prievartą per konfliktą dėl žemės, tad tremties bylos posėdis neįvyko. Buvusiam milicininkui J.Sokolovui pateiktas kaltinimas sugrąžina į beveik 60 metų senumo įvykius, kai buvo ištremta 15 okupaciniam režimui neįtikusių asmenų.
Išskirtos šeimos
J.Marcinkevičienė tada dar neturėjo nė 16-os. Jos jaunesnioji sesutė buvo 10, vyriausioji – 20 metų. Kartu išvežta ir mergaičių 60-metė pamotė, bet ji iš tremties negrįžo.
Trėmimo grupei vadovavusiam J.Sokolovui tada buvo 21-eri. Tą 1949-ųjų kovo naktį jis, lydimas kareivių ir partinių aktyvistų, apsilankė ir Černiauskų namuose. Iš jų prievarta buvo išvežti 69 metų Banys Černiauskas su 22-ejų ir 9-erių sūnumis Kostu bei Petru. Viduriniajam Jurgiui pavyko pabėgti. Jam tada buvo 15 metų
Toks pat likimas ištiko ir Danišauskų šeimą. Į jos duris pabelsta kitą naktį. Sibiro neišvengė 37 metų Jadvyga Danišauskienė, trys jos mažamečiai vaikai (12-os Antanas, 9-erių Jonas, 7-erių Janina) ir neįgalus 41 metų brolis Stanislovas Spurgis. Vyriausioji J.Danišauskienės dukra Liucė, kuriai tada buvo 15, nakvojo kitame kaime, esančiame už kelių kilometrų (iš jo – arčiau į gimnaziją). Tokiomis aplinkybėmis mergina net 5 metus buvo atskirta nuo šeimos.
Išvežta tada į Sibirą ir Kruonio apylinkėse gyvenusi 50-mečių Prano ir Gijacintos Lazauskų šeima bei jų 35 metų kaimynė Ona Jakubauskienė.
Pasklidę po užsienį
Į vakarykštį teismo posėdį atvyko tik J.Sokolovas ir vienintelė gyva likusi šių įvykių liudytoja J.Marcinkevičienė.
Į Krasnojarską ištremti J.Danišauskienės vaikai šiandien gyvena Lenkijoje. Su tėvu, kalėjusiu atskirai nuo šeimos, jie susisiekė tik 1954-aisiais – po J.Stalino mirties. Danišauskai įsikūrė Lenkijoje, iš kur buvo kilusi motina, nes į Lietuvą šeimai grįžti neleista.
Latvijoje šiandien gyvena septintąją dešimtį įpusėjęs J.Černiauskas, kuriam tuomet pavyko išvengti tremties. Jis vienintelis pateikė J.Sokolovui ieškinį. J.Černiauskas prašo priteisti iš kaltinamojo per 20 tūkst. litų – už rąstus, skirtus planuoto statyti namo pamatams. Jie dingo netrukus, kai šeima buvo ištremta.
Šioje byloje – 9 nukentėjusieji. Jauniausias jų – P.Černiausko, kuris pirmą klasėje pradėjo lankyti Sibire, sūnus.
Bylos tyrimas strigo ir dėl ilgai trunkančio susirašinėjimo tarp įvairių žinybų, ir dėl liudytojų, kurių net nežinota vardų – tik pavardes bei gyvenamąją vietą, ir dėl vertimų trukmės (iš rusų kalbos teko versti ištisus bylos tomus), ir dėl ekspertizių. Vienintelė išimtis, taikoma šioms byloms, – senaties termino nebuvimas.
Pirmas blynas prisvilo
Didžiausia sėkme laikoma tai, kad pavyko rasti trėmimo protokolus bei kitus to meto dokumentus, pasirašytus J.Sokolovo. Skirta rašysenos ekspertizė patvirtino, jog visi jie išvedžioti ta pačia ranka.
J.Sokolovo byla – jau antra Kaišiadorių prokurorų, tiriančių pokario trėmimus šiose apylinkėse, sėkmė. Kaip jau rašėme, šiemet nuosprendžio sulaukė ir buvęs Rumšiškių valsčiaus apylinkės įgaliotinis Zigmantas Dubosas, tų pačių 1949-ųjų kovą ištrėmęs į Sibirą 20-metę kraštietę. Bandęs pabėgti jos tėvas tąnakt nušautas.
Kauno apygardos teismas buvo įpareigojęs 80-metį Z.Dubosą, kuriam prokuroras prašė 8 metų laisvės atėmimo bausmės, nakvoti namie ir nesilankyti kavinėse bei restoranuose. Nuosprendį peržiūrėjęs Apeliacinis teismas pasiuntė Z.Dubosą 5 metams į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją.
Kitaip nei Z.Dubosas, slėpęs savo veidą nuo fotoobjektyvų, J.Sokolovas nesidangstė. Savo kaltę jis pripažįsta iš dalies – teigia tik vykdęs vyresnybės nurodymus. Bylą rengusių pareigūnų duomenimis, Jonavoje gyvenantis J.Sokolovas, turintis aukštąjį išsilavinimą, baigė tarnybą milicijoje būdamas papulkininkis.
