„XX amžiuje Lietuvai teko patirti nepaprastai skaudžių išmėginimų. Taikų valstybės vystymąsi nutraukus sovietų ir nacių okupacijoms, prasidėjo kupinas dramatizmo ir didvyriškumo ginkluotos antisovietinės rezistencijos laikotarpis. Daugiau nei 20 tūkstančių partizanų padėjo galvas ilgiau negu dešimtmetį trukusioje nelygioje kovoje. Todėl Minaičiai mums yra ypatinga vieta. Čia 1949 metų vasario 16-ają Lietuvos partizanai priėmė deklaraciją, kurioje kalbama apie laisvą, demokratinę Lietuvą. Deklaracija grįsta tomis pačiomis vertybėmis kuriomis remiasi NATO, kuriomis remiasi demokratines vertybes puoselėjantis ir siekiantis jas apginti pasaulis, o sukurta ji keletą mėnesių anksčiau nei pasirašyta NATO steigimo sutartis“, – sako minėjime dalyvaujantis krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas.
Iškilmingas minėjimas prasidėjo 12.00 val. Minaičių kaime, Radviliškio raj. Grinkiškio sen. Miknių-Pėtrėčių sodyboje. Jame taip pat dalyvavo Atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos štabo viršininkas Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Vytautas Balsys, Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis, kiti svečiai.
Minėjimo renginyje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliko tris salves: Lietuvos valstybei, švenčiančiai atkūrimo šimtmetį, 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams ir 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarams. Oro gynybos bataliono kariai surengs Lietuvos kariuomenės ginkluotės, ekipuotės ir karinės technikos ekspoziciją. Taip pat buvo padėtos gėlės prie paminklo Deklaracijos signatarams atminti, grojo Karinių jūrų pajėgų orkestras, buvo nešamos partizanų vėliavos.
Vėliau uždegtas „Vienybės laužas“, kurį užkurė daugiau nei 200 km pėsčiųjų žygį ką tik įveikę ir Minaičiuose finišavę Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai. Šis žygis skirtas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą. Savaitę trukusio žygio metu kariai aplankė partizanų mūšių ir žūčių vietas, bunkerius, vietas susijusias su partizanų gyvenimu ir veikla.
Partizanus pagerbė ir Lietuvos karinės oro pajėgos orlaivio skrydžiu virš Minaičių. Vyko šaulių organizuojamos šaudymo varžybos, lenktynės su keturvietėmis slidėmis. Taip pat dalyvavo istorijos rekonstruktorių klubas „Partizanas“, dainavo Baisiogalos mišrus choras, grojo Radviliškio ir Lizdeikos gimnazijos grupė „Ratai“, netradicinė kapelija „Dainoriai“. Susirinkusieji galėjo apžiūrėti partizanų bunkerį, pasivaišinti kariškomis vaišėmis.
1949 m. vasario 2-22 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Partizanų bunkerio, sodybos klėties atkūrimo ir paminklo statymo darbai Minaičiuose vyko 2010 m. Memorialo įkūrimo iniciatoriai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Radviliškio rajono savivaldybė ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų – Jono Žemaičio-Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago, Leonardo Grigonio-Užpalio, Juozo Šibailos-Merainio, Vytauto Gužo-Kardo, Aleksandro Grybino-Fausto, Petro Bartkaus-Žadgailos ir Broniaus Liesio-Nakties – vardai. Klėtyje įrengtas autentiškas, stiklu dengtas, partizanų bunkeris, kurį lankytojai gali apžiūrėti iš viršaus.
Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs Deklaraciją.
Ištrauka iš Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracijos:
„Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, būtent:
a/ Pietų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Dainavos ir Tauro apygardas,
b/ Rytų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Algimanto, Didžiosios Kovos,
Vyčio ir Vytauto apygardas,
c/ Vakarų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas, tai yra, reikšdama lietuvių tautos valią, pakartodama Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo komiteto nutarimuose ir Deklaracijoje paskelbtus pagrindinius principus bei juos papildydama nutarimais, priimtais Prezidiumo ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Karo Tarybos jungtiniame posėdyje, skelbia:
1. LLKS Taryba, remdamasi Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumo ir Karo Tarybos jungtinio posėdžio nutarimais, okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.
2. LLKS Tarybos ir jos Prezidiumo būstinė yra Lietuvoje.
3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika.
4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.
6. Nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui, įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji Tautos Taryba.
Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.
Ir paskutinis punktas Deklaracijos pabaigoje: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti…”
Okupuotoji Lietuva, 1949 m. vasario 16 d.
Šis dokumentas kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais įteisino Lietuvos laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo organizaciją. Tikslui pasiekti penkerius metus buvo dedamos didžiulės partizanų, ryšininkų pastangos, paaukota tūkstančiai gyvybių. Iš viso partizaninio karo metu žuvo 20,5 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
