Į darbą – su revolveriu
„Alga buvo negarantuota ir dar daugiau – saugumas buvo negarantuotas. Pirmosios laikinosios vyriausybės ministrai į darbą eidavo ginkluoti revolveriais.
Kadangi vokiečių okupacinė valdžia, kuri čia dar veikė ir viską de facto kontroliavo, [...] negarantavo ministrų saugumo, buvo rastas kompromisas, kad ministrams išduodami revolveriai, šoviniai ir jie patys rūpinasi savo saugumu. Tokiomis aplinkybėmis norinčių būti ministrais buvo nedaug“, – pasakoja istorikas, knygos „Pirmieji Lietuvos ministrų kabinetai 1918 m. Vilniuje“ autorius.
Tačiau taip pat nelabai buvo ir iš ko ministrus rinktis. Specialistų, kurie galėtų būti ministrais, nebuvo daug, o pasirinkimą dar labiau ribojo tai, kad pirmoji laikinoji vyriausybė buvo dešinioji. Buvimas dešiniąja tuo laikmečiu lėmė ir trumpą jos egzistavimą.
„Pirmojoje vyriausybėje absoliuti dauguma ministrų buvo Tautos pažangos partijos lyderiai, valstybės taryboje daugumą taip pat turėjo Tautos pažanga. Kairysis sparnas – socialdemokratai ir socialistai liaudininkai jautėsi nuskriausti“, – situaciją nupasakoja A.Kasparavičius.
O tuo pačiu metu užsienyje – Rusijoje, Vokietijoje, Vengrijoje – vyko revoliucijos ir, pasak istoriko, visa Europa kairėjo. Daugiau kairiųjų vyriausybėje reikalavo ir Lietuvos visuomenė, tad pirmoji laikinoji vyriausybė – Augustino Voldemaro – dirbo viso labo pusantro mėnesio. Iš dalies tai lėmė menki finansai, bet svarbiausia priežastis, pasak jo, buvo ta, kad ji iš esmės atstovavo tik dešinįjį visuomenės sparną.
Nauja vyriausybė – kas kelis mėnesius
Visuomenės lūkestį įtraukdamas ne vieną socialistą ar socialdemokratą tenkino antrasis ministras pirmininkas – Mykolas Sleževičius. Jis ėmėsi ilgai lauktų socialinių reformų, tokių kaip Žemės reforma. O ankstesnė – Augustino Voldemaro vyriausybė – rūpinosi universitetų atkūrimu, ligoninėmis ir, pavyzdžiui, į Žemės reformą žiūrėjo labai atsargiai. Pasak istoriko, bijota supriešinti didžiąją visuomenės dalį su dvarininkais, kurie savo rankose laikė didžiąją dalį turto.
Dar viena priežastis, kodėl pirmoji vyriausybė dirbo taip trumpai – nuo Daugpilio iš Latvijos teritorijos pradėjo skverbtis Raudonoji armija ir tai destabilizavo situaciją. „Reikia daugiau populizmo, daugiau retorikos, daugiau energingesnės veiklos“, – akcentuoja A.Kasparavičius.
Tačiau ir gerokai kairesnis M.Sleževičiaus ministrų kabinetas nedirbo ilgai – nuo 1918 gruodžio 26 iki 1919 kovo 5 dienos. Istorikas akcentuoja – toks trumpas laikinųjų vyriausybių (laikinosios vyriausybės – visos, dirbusios iki 1920 m. Steigiamojo Seimo) darbas nėra nieko stebėtino. Trumpai jos dirbo praktiškai visose kaimyninėse valstybėse. Latvijoje, pavyzdžiui, pirmasis ministrų kabinetas dirbo mažiau nei 60 dienų.
„Avangardui visuomet tenka sunki našta ir tas avangardas dažniausiai išblaškomas, nes naštos po kurio laiko nebepakelia“, – sako istorikas.
Žlungančiose imperijose – tautų apsisprendimas
Kalbėdamas apie modernios Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 metais, A.Kasparavičius pabrėžė, kad jį lėmė du faktoriai – Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir JAV atėjimas į Europą.
„Pirmasis pasaulinis karas sugriovė praktiškai visą ligtolinės Europos sistemą: žlunga 4 imperijos, penkta pradeda byrėti. Tokiu būdu susidaro tam tikras geopolitinis vakuumas daugelyje Europos vietų. [...] Ir tada jau priklausė nuo pačių tautų – sugebės jos sukurti savo valstybes, ar ne“, – aiškina knygos apie pirmuosius ministrų kabinetus autorius.
Pasak jo, ne tiek svarbu, kad JAV į Europą ateina fiziškai – daug svarbiau tuo metu buvo JAV idėjų pasklidimas. 1917 metais JAV prezidentas Woodrow Wilsonas paskelbia šūkį, kuriame pasisako prieš imperializmą, apsiginklavimą ir už mažas tautas ir jų apsisprendimą. Griūvančių imperijų fone tai tampa išsivadavimo galimybe mažoms tautoms.
„Bet tai nėra lengvas procesas, nes vokiečiai, kurie tuo metu buvo mus okupavę, viena vertus buvo teigiama jėga, kadangi mus fiziškai išplėšė iš Rusijos imperijos suvereniteto, bet, aišku, patys pasiglemžė į savo valdžią ir tą kraštą labai išnaudojo. Kita vertus, jie mums atkuriant valstybingumą, buvo labai stiprus mums politinis faktorius: mes, įsikibę į Vokietijos skverną, labai nesunkiai pasiekėme nepriklausomybę“, – pasakoja istorikas.
Vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susidūrė pirmosios vyriausybės – pinigai. Vokiečiai vyriausybę finansavo, bet tai darė ostmarkėmis, kurias sparčiai griaužė infliacija. Tiesa, kiek gelbėjo ir užsienio lietuviai – esantys Amerikoje ir Europoje – bet iš viso to, pasak istoriko, išgyventi labai sudėtinga.
„O darbų planas labai platus – nuo užsienio politikos, kariuomenės formavimo, nuo pirmųjų pasiuntinybių Berlyne, Berne, Londone, Rygoje ir Paryžiuje iki vaikų prieglaudų, ligoninių (kadangi kraštas badauja). Besikuriančioje valstybėje yra chaosas ir tą chaosą pirmoji vyriausybė bando su minimaliomis lėšomis, ilgai nemokant atlyginimų, suvaldyti ir kurti valstybę“, – anuometinę situaciją nupasakoja A.Kasparavičius.
Du ministrai – kokių neturėjo niekas Europoje
Pirmojoje vyriausybėje buvo du ministrai be portfelio – gudų ir žydų reikalų. Ministras be portfelio atsakingas už svarbius valstybei reikalus, bet neturi ministerijos, jo statusas artimas ministro.
„Kai atkuriama moderni, respublikinė Lietuva, paveldime jos daugiatautiškumą. O tik žydų ir gudų reikalų ministrai buvo todėl, kad su lenkais, su didžiausiais mūsų politiniais partneriais ir istoriniais bendrakeleiviais, susitarti nepavyksta, nes požiūriai į valstybingumo ateitį Varšuvoje ir Vilniuje tuo metu yra labai skirtingi“, – aiškina istorikas.
Su žydais ir gudais taip pat nebuvo paprasta susitarti – būta aktyvių derybų, svyravimų ir įvairių niuansų. Bet galiausiai abi šios tautinės bendrijos deleguoja savo atstovus į Lietuvos Tarybą. Du ministrai be portfelio atsiranda A.Voldemaro vyriausybėje.
„Turint galvoje tuometinį Europos kontekstą, tai buvo unikalus atvejis. Tokio precedento Europoje nebuvo. Tai buvo labai modernus ir drąsus žingsnis. Kita vertus, premjeras labai aiškiai suvokė, jog be glaudaus politinio bendradarbiavimo su tautinėmis mažumomis sukurti Lietuvos valstybės toje erdvėje, kurioje buvo planuojama (t. y. su Vilniumi, netgi su Gardinu ir Lyda) nebus jokių galimybių“, – akcentavo knygos „Pirmieji Lietuvos ministrų kabinetai 1918 m. Vilniuje“ autorius.
A. Kasparavičių kalbino Rūta Kupetytė, tekstą parengė Ineta Nedveckė.
