Akmenį nuo augalo skiria tai, jog šis daiktas turi savybę būti augalu, o šis – akmeniu. Ir šias daiktų savybes mes galime suvokti tiesiogiai. Faktų tarpusavio sąveika sukuria pastovumą, dėsningumą ir tvarką. Tie dėsniai, kurie nesutampa su pačiais faktais, egzistuoja pasaulyje ir egzistuotų jame lygiai taip pat, jei jame nebeliktų nė vieno žmogaus, kuris apie jį mąsto.
Tačiau jei jums imponuoja liberalizmas, ir jei jūs esate nuoseklus, jūs taip nemanote.
Liberalizmo kaip politinės doktrinos šaknys pirmiausia glūdi, anot Ungerio, mokslinio pažinimo teorijoje, t.y. pačiame bendriausiame mūsų pasaulėvaizdyje, iš kurio gali būti ir yra išvedamos politinės idėjos apie tai, kas yra asmuo, kas sudaro valstybę, koks yra jos tikslas, pagrindas ir kokia moralė yra teisinga moralė.
Taigi liberalistinio pasaulėvaizdžio pagrindiniai principai, suformuluoti dar XVIIa. ir iki šiol stipriai įsišakniję mūsų kasdieniame mąstyme, teigia, jog jokios objektų savybės ir jų esmės savaime, t.y. nepriklausomai nuo mūsų suvokimo, neegzistuoja, jog tai, kas daiktus mums pateikia kaip tokius, kokius mes juos matome ar suvokiame, nulemia mūsų mąstymas ir matymas.
Kurgi kitur mes aptiksime akmens „akmeniškumą“ ar augalo „augališkumą“ kaip visiems akmenims ir visiems augalams bendrąją esmę arba prigimtį, jei ne žmogaus prote ar jo kalboje? O ir tai, kad patyrimas mums rodo, jog faktai seka vienas kitą, dar toli gražu neprivers mūsų naiviai manyti, jog „po to“ jau savaime reiškia „dėl to“.
Priežastingumas ir kiti dėsniai čia veikiau pasirodo tiesiog kaip mūsų gebėjimo ar įpročio klasifikuoti, rūšiuoti ir sieti objektus tarpusavyje įvairiais būdais pasekmė. Pasaulis iš tiesų juk yra faktų ar objektų-įvykių visuma, kuri neturi pirminės tvarkos, reguliarumai, kuriuos protas atranda, tėra grynai žmogiškojo pažinimo, patogumo ir interpretacijos padarinys.
Tokiame pasaulyje nėra vieno vienintelio būdo, kuriuo mūsų aptinkami faktai ar reiškiniai galėtų būti suklasifikuoti ar susieti tarpusavyje. Tokių būdų yra begalė
Tokiame pasaulyje nėra vieno vienintelio būdo, kuriuo mūsų aptinkami faktai ar reiškiniai galėtų būti suklasifikuoti ar susieti tarpusavyje. Tokių būdų yra begalė, taigi griežtai kalbant, mes neturime kriterijaus, kuriuo kaip nors galėtume patikrinti, kuris aiškinimas yra arčiau faktinės tikrovės, jei jau sykį paaiškėjo, jog esame pasmerkti savo žmogiškumo matyti viską vien pro savąją pažinimo formą.
Tačiau vis dėlto, kaip mes, liberalizmo dvasios įkvėpti laisvieji mokslininkai, žinome, jog mūsų pasirinktas būdas yra teisingesnis už kitus, jog tai yra tas, kuriuo mums reikia vadovautis, jei norime paaiškinti mus supančią tikrovę? Juk mūsų mokslas nuolat žengia į priekį (pa)siekdamas kuo didesnio objektyvumo ir universalumo.
Tam turime aibę kriterijų. Visų pirma, bent vienas kuris nors aiškinimo būdas visuomet bus pranašesnis už kitą savo galia prognozuoti ir numatyti būsimus reiškinius nepaisant to, kiek teisingai (t.y. ar atitinka tikrovę) jis juos paaiškina. Kuris nors modelis numato daugiau, jis turi galią prognozuoti ir tai lemia jo efektyvumą kitų modelių atžvilgiu. Tai vienas kriterijus.
Kitas kriterijus gali būti vieno kurio nors modelio ar teorijos paprastumas, ekonomiškumas, elegancija: jis, tarkime, gali numatyti tiek pat naujų reiškinių, kiek ir kitas modelis, tačiau jis tai gali padaryti daug paprasčiau, apsieidamas su mažesniu kintamųjų ir būtinų sąlygų kiekiu.
Taigi atrodytų, jog teoriją atskyrus nuo fakto, didelių problemų neiškyla, toks mokslas vis dar turi teisę ir galią progresuoti toliau. Tačiau tik su sąlyga, jog niekas nemėgins atidžiau pažvelgti, kaip visas šis mechanizmas veikia.
Ungeris yra vienas tų, kuris pamėgino. Prieštaravimų čia atsiranda ir ne vienas. Visų pirma, jei tai, kas yra faktas, priklauso tik nuo mūsų suvokimo būdo, ar vieno pasirinkto aiškinimo modelio, kaip mes galime palyginti du skirtingus modelius, net ir jų efektyvumą, jei jų sąvokos ir metodai yra iš esmės skirtingi? Kitaip tariant, ar nebus taip, jog tai, ką viena teorija suvokia kaip faktą, kitoje teorijoje faktu tampa visai kas kita?
Nėra savaime suprantama, anot Ungerio, jog Newtono mechanika pralaimi prieš kvantinę mechaniką, nes čia „faktas“ gali nurodyti ir į visai skirtingus dalykus.
Nėra savaime suprantama, anot Ungerio, jog Newtono mechanika pralaimi prieš kvantinę mechaniką, nes čia „faktas“ gali nurodyti ir į visai skirtingus dalykus. Kūnų judėjimas erdvėje ir energijos bangų-dalelių sąveika čia kuo laisviausiai gali reikšti tiesiog du skirtingus pasaulėvaizdžius, turint galvoje tai, jog pirmasis mūsų pažinimo principas atmeta savaime egzistuojančias daiktų esmes.
Tokiu atveju, tik nuo mūsų eksperimentinių metodų rezultatų interpretavimo, t.y. apsisprendimo, galima lyginti šiuos dalykus tarpusavyje, ar ne, priklauso vienos teorijos pranašumas kitos atžvilgiu, o tai padaryti, neturint nuogų pasaulio faktų prieš akis, labai sudėtinga ar beveik neįmanoma.
Nesunku numatyti, kaip tokio principo nuoseklus laikymasis, išreikštas moralinėmis liberalizmo nuostatomis, nuveda iki absurdiškų teiginių.
Jei nėra jokio bendrojo gėrio, dėl kurio būtų galima sutarti ir bendrai (pri)pažinti, gera ir teisinga tuomet gali būti bet kas. Taigi griežtai kalbant, dvi skirtingas pažinimo ar gėrio teorijas sulyginti tarpusavyje galime tik tuo atveju, jei teigiame, jog vis dėlto yra kažkokia konkreti faktinė tikrovė, kuri turi savo vienintelę substancinę prigimtį ir kuri gali būti kažkaip pažįstama. O tai yra pirmojo mūsų principo paneigimas.
Kita problema kyla tada, jog siekdami palyginti dvi teorijas tarpusavyje mes galų gale atsispiriame nuo vertybinių ir valios kriterijų, o šių tarpusavyje palyginti mes jau niekaip nebegalime.
Kodėl mums apskritai reikia kažką aiškinti ir prognozuoti? Kodėl siekiame valdyti gamtą? Kodėl vieni pirmenybę teikia tam modeliui, kuris paaiškina mažiau, bet paprasčiau?
Kodėl mums apskritai reikia kažką aiškinti ir prognozuoti? Kodėl siekiame valdyti gamtą? Kodėl vieni pirmenybę teikia tam modeliui, kuris paaiškina mažiau, bet paprasčiau, o kiti veikiau remiasi tuo, kuris yra sudėtingesnis, bet kurio aiškinimo spektras daug platesnis?
Turbūt būdami nuoseklūs liberalistinio pasaulėvaizdžio sekėjai tegalime atsakyti tik tiek, jog žmogus to trokšta, jo troškimai, tarp kurių yra ir pažinimo, tiesos troškimas yra tai, kas kreipia protą viena ar kita kryptimi. Protas ir valia, kaip du skirtingi žmogaus pradai taip pat yra liberalistinės psichologijos bruožas, kurio prieštaros išryškėja socialiniame lygyje viešumo ir privatumo, įstatymo ir vertybės perskyrose (tai Ungeris savo knygoje tyrinėja plačiau).
Galime eiti dar toliau. Negana to, jog iškyla sunkumų lyginant vieną teoriją su kita, prieštaringas pasirodo ir paties fakto lyginamas su teorija. Juk pačios teorijos savaime atskyrimas nuo nuo jos nepriklausomų faktų niekaip neleidžia jos apskritai patikrinti, nes viena vertus, kaip minėta, faktą apibrėžia pati teorija, kita vertus, mėgindami įvertinti teorijos pagrįstumą faktinės tikrovės atžvilgiu, mes tiesiog iš vienos teorijos peršokame į kitą, vieną klasifikacinių sąvokų tinklelį pakeičiame kitu, mūsų teorijos prie paties fakto juk taip ir nepriartindami.
Toks šokinėjimas nuo vieno modelio prie kito būtent ir sukuria iliuziją, jog galime iš neutralių pozicijų, tarsi kokie dieviški teisėjai, nuspręsti, jog kuris nors mūsų aiškinimas tiesiogiai atitinka tikrovę.
Kaip tuomet pagrįsti patį liberalizmą, kuris taip pat yra dar viena teorija, kurios faktas ir prioritetas yra individas, kai paties individo sąvokos ši teorija remiantis pirminėmis nuostatomis arba paaiškinti negali, arba privalo jį sukonstruoti?
Kaip tuomet pagrįsti patį liberalizmą, kuris taip pat yra dar viena teorija, kurios faktas ir prioritetas yra individas, kai paties individo sąvokos ši teorija remiantis pirminėmis nuostatomis arba paaiškinti negali, arba privalo jį sukonstruoti?
Ir vis dėlto mokslas juk negali teigti, jog pasaulį mes matome ir konstruojame vien pagal savo proto užgaidas, nes jo pranašumą kitų sričių atžvilgiu sukuria būtent jo pažanga ir objektyvumas. Akivaizdu, jog mokslas kažkaip progresuoja, ar bent manoma, jog progresuoja ir geriau aiškina faktus nei anksčiau, todėl šiuolaikinio mokslo idėja, anot Ungerio, negali nepripažinti jokios savaiminės ir pažįstamos fakto substancijos, jei vis dar tikimasi išsaugoti pažangą ir objektyvumą.
Tokiu atveju turime dviejų teiginių paradoksą, kuris pagrindžia šiuolaikinį mokslą: 1. Visi faktai yra įtarpinti teorijos; bet 2. faktą su teorija galima kažkaip palyginti nepriklausomai nuo teorijos.
Stebuklinga, ar ne? Ir ši magija, kad ir kaip pasirodytų keista mūsų išprususiam žvilgsniui, pasirodo, turi veikti.
