Šioje knygoje objektu tampa valstybė, demokratija, politika, tauta, politiniai sprendimai, kultūra, istorija, kalba. Visa kolektyvinių reprezentacijų sistema tampa politikos filosofijos bandymu kitaip pažvelgti ir įvertinti esamą politinę tikrovę, atmetant pragmatizuotų tyrimo metodų absoliutizavimą.
Deskriptyvinis politikos bei istorijos aiškinimo metodas autoriams yra tik vienas iš galimų pažinimo kelių, tačiau pripažįstama, kad jis fiksuoja tik visuomenės būvių statiką.
Net ryšiai, priklausomybės ir įtakų sistemos šiame metode yra redukuojamos į statiškas struktūras, leidžiančias pritaikyti sau realybę, tačiau taip ir nepajausti jos pulso.
Epistemologiškai vulgarus politikos tyrimų suvedimas į empiriką susiaurina politinį mąstymą iš esmės. Ši monografija – tai tekstai apie šiuolaikinio, pragmatizuoto politinio mąstymo, politinių teorijų seklumą ir kategoriškumą.
Galutine prasme autoriai to nepasako iki galo (gal jie ir nesiekė šioje knygoje tokių tikslų), tačiau vidinio skausmo lūžis susiveda į konfliktą, kurio ideologiją galime suvesti į formulę: „Formalus žinojimas priešpastatytas mąstymui ir tai pavojinga.“
Epistemologinis riboženklis išryškina subjektyvumo/objektyvumo problemą, tačiau pasisavintą mokslo biurokratų ir paverstą į siaurą epizodą, nereikšmingą, nes objektyvumo suabsoliutinimas išstumia mąstymą apie subjekto valios vektorių politikos bei politinės istorijos moksle.
Ši monografija yra tas retas atvejis, kai knyga skatina, sukelia vidinę skaitytojo diskusiją tiek su autoriais, tiek su savimi, abejojant sąmonėje užfiksuotomis stereotipinėmis vertybių reikšmėmis politikos sferoje.
Autoriai priverčia skaitytoją atrasti ir suformuluoti savo asmeninę poziciją ir polemizuoti, jau ne inertiškai lyginant tai, kas parašyta su tuo, kas užfiksuota (arba ne) skaitytojo galvoje, bet priimant išsakytas mintis kaip vieną iš galimybių ir kūrybiškai taikyti naują požiūrį politinės kasdienybės vertinimuose.
Taigi autorių aistra, prasiveržianti tekstuose, tampa akademinio mąstymo stimulu kitiems.
Taigi autorių aistra, prasiveržianti tekstuose, tampa akademinio mąstymo stimulu kitiems. Kaip to trūksta daugumoje mokslinių tekstų, kur „tiesos“ yra nepajudinamos, nes pamatuoti faktai nužudo abejones. Nors atsimenant G.V.Hegelį, vertėtų pakartoti, kad faktas tėra lavonas, paliekantis paskui save tendenciją.
Politika pirmiausia turi būti išmąstyta, kad po to ją būtų galima pamatuoti. Bet šiandien ji yra matuojama par excellence ir jei mąstoma, tai tik ties matavimų rezultatais, o ne ties politika ir istorija kaip reiškiniu.
Reiškiniu pragmatiškiems tyrėjams tampa ne politika ar valstybė bei joje veikiantys asmenys, o gautieji matavimo rezultatai. Reiškinys matuojamas, klasifikuojamas ir įvardijamas, net nepabandžius susimąstyti ties jo fenomenu.
Mes suvokiame politikos reiškinius remdamiesi tais statistiniais apibendrinimais ar vien tik praktinės patirties išvadomis, kurios nurodo į politikos reiškimąsi, jos funkcionavimą, bet ne į jos buvimą kaip atskiro ir fenomenalaus reiškinio, galinčio būti tiesiog mąstymo, filosofinės refleksijos objektu.
Tačiau empirikas operuoja fiksuotais politinių reiškinių bei procesų rezultatais, duomenimis apie politinio reiškinio ar proceso būsenas, tendencijas, bet ne apie to proceso vertybines, moralines ar net psichologines priežastis ir reikšmes.
Ką tvirtina autoriai? Jie sako, kad primityvi politologija, arba jos primityvus taikymas modernybėje pasaulį iš įvykio paverčia į struktūrą – tvarkingą, hierarchizuotą ir prognozuojamą.
Ką tvirtina autoriai? Jie sako, kad primityvi politologija, arba jos primityvus taikymas modernybėje pasaulį iš įvykio paverčia į struktūrą – tvarkingą, hierarchizuotą ir prognozuojamą.
Dabar, bet koks nukrypimas įgyja konkrečią ideologizuotą politinę reikšmę – maišto, sąmokslo ar revoliucijos, nukreiptos prieš tą pamatuotą tvarką.
Toks empirizmas veda ne prie politikos ir istorijos supratimo, o prie deduktyviai suformuotos interpretacinės schemos, patogios ir akademiškai neutralios. Ar nėra siekis išskirti griežtą taisyklę, matavimų instrumentų reglamentą, kaip būtiną, kad tai kas pasakyta būtų įvardinta mokslu, noru deklaruoti žinojimo ir tiesos efekto reikšmę. t.y. suvesti galimybę į mokslinį žinojimą per galimybę į žinojimo pasiekimą per įvardijamus instrumentus.
Nėra metodo – nėra žinojimo, nėra taisyklės – nėra žinojimo ir t.t. Bet ar nesupaprastinamas galimas žinojimo fenomeno turinys? Taip panyrama į iliuziją, kuriai tiktų Régis Debray mintis apie žinojimo efektą, kurį jis apibrėžia per lakonišką tezę: „Įtikėkite statistika ir vadovaukitės žinynu.“
Pragmatizuotas tyrimas, „liniuotė“ suponuoja tiriamojo objekto užbaigtumą, vadinasi, statiką.
Net jei tyrimo užduotis yra fiksuoti judesį, raidą, pokyčius – skaičiai bei grafikai tą prisilietimą prie reiškinio pulsacijos tarsi užburia – užšaldo objektą ir paverčia jį savo paties kevalu, forma be gyvo turinio, kur turinio vietą užima begalinė statistikos vata, palaikanti taip ir nesuprasto socialinio reiškinio kontūrus.
Ši monografija vertintina kaip bandymas reanimuoti apmirusį politikos mokslo kūną, bandymas suteikti kūrybinės vilties akademinėms kolegų ambicijoms.
***
Į praeitį nuėjus George'o Soroso remtam Atviros Lietuvos fondui, ne vienas Lietuvos intelektualas, studentas, profesorius ir šiaip žingeidus žmogus pasigenda Lietuvos knygų lentynoje naujausių pasaulio filosofijos, politologijos, istorijos įžvalgų. 15min.lt su Vilniaus universiteto profesorių Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos, jų kolegų bei doktorantų pagalba bent fragmentiškai bando užpildyti šią spragą, pristatydami naują minties kelią brėžiančias knygas ir autorius.
