Kai prancūzų filosofas Michelis Foucault kėlė idėją apie tai, kad politika yra galia, paremta ją palaikančiomis technikomis, pasaulis buvo plėšomas Antrojo pasaulinio karo, vėliau – Šaltojo karo įtampų.
Atrodytų, kad galios pasiskirstymo ir jos palaikymo priemonių idėja tuo metu galėjo būti itin patogus įrankis politinėms įtampoms aiškinti. Politikos kaip technikų palaikomos galios idėja aktuali ir šiandien, bet ne todėl, kad esama kažko bendro tarp Šaltojo karo ir šiandienos politinės situacijos.
Net jei ir būtų galima įžvelgti reikšmingų paralelių tarp XX a. ir XXI a. politinių situacijų, politikos vietos pirmiausia reikėtų ieškoti anaiptol ne didžiųjų sistemų įtampos lauke.
Foucault keltas klausimas, kuris prasmingas ir šiandien, yra visai ne tas, kokius galios centrus atpažįstame ir kaip jie išsidėsto pasaulio žemėlapyje. Kai politika suprantama kaip technikų palaikoma galia, pirmiausia reikia klausti ne kas turi galią, o kaip ir kur toji galia pasireiškia. Ieškoti atsakymo turėtume pradėti ne svarstydami apie valstybę, o tirdami politikos subjekto – žmogaus – veikimą.
Foucault politikos, kaip steigiamos ir palaikomos įvairiomis technikomis galios, samprata nereiškia tiesiog prievartos kito atžvilgiu. Tam, kad galia veiktų, yra būtina, kad kas nors jai paklustų. Ir dažniausiai pats to nesuvokdamas ir nesipriešindamas.
Skamba kaip sąmokslo teorijos užuomazgos? Taip, jei galią suprasime kaip centrą, kuris sąmoningai ir strategiškai planuoja likusios žmonijos dalies užvaldymą. Tačiau Foucault idėjos skatina atkreipti dėmesį į visai kitokią galią – galią, kuri neturi vieno centro, kuri nesutampa su valdančiomis jėgomis ir kuri nėra tik išorinė prievarta kito atžvilgiu. Galios centrų yra daug, veikiausiai tiek, kiek yra galios subjektų: asmenų, organizacijų, santvarkų. Kiekvienas asmens teiginys ar veiksmas jau yra galios pasireiškimo vieta – galios kažką teigti ir valios kažkam paklusti.
Foucault išskiria keturias galios santykio įsteigimo ir palaikymo techninkų rūšis.
Pirmoji yra produkavimo technika, kuria numatoma, kaip daiktai gaminami ir paskirstomi, kaip jais manipuliuojama. Antroji galios steigimosi technika yra dominavimo, kurią intuityviai turbūt lengviausiai galime susieti su kasdiene politine tikrove.
Tačiau svarbu matyti, kad dominuoja ne tik valdantysis prieš paklūstantįjį, bet ir vienas priešybių poros narys prieš kitą. Tokios opozicijose kaip vyras ir moteris, tėvai ir vaikai, lietuviai ir svetimšaliai vienas iš dviejų visuomet iškeliamas kaip pirmesnis laike, pagal svarbą ar prigimtį.
Tačiau svarbu matyti, kad dominuoja ne tik valdantysis prieš paklūstantįjį, bet ir vienas priešybių poros narys prieš kitą. Tokios opozicijose kaip vyras ir moteris, tėvai ir vaikai, lietuviai ir svetimšaliai vienas iš dviejų visuomet iškeliamas kaip pirmesnis laike, pagal svarbą ar prigimtį.
Kuris poros narys dominuos, Foucault manymu, lemia ne jo prigimties ypatumai, o susiklostę manymai ir savaime suprantamybės. Tai glaudžiai siejasi su trečiąją galios palaikymo technika – reikšmės technika. Tai galia ne tik apibrėžti dalykų turinį, bet ir vienus jų išskirti kaip svarbius, o kitus – kaip mažiau vertus dėmesio.
Pavyzdžiui, Lietuvos politinėse diskusijose svarstomas šeimos sampratos apibrėžimo reikalingumo klausimas tėra tik paviršinio, lengvai atpažįstamo (ir todėl ne tokio efektyvaus) galios pasireiškimo pavyzdys.
Galingiausi yra ne valdančiųjų patvirtinti apibrėžimai, o savaime suprantamybėmis virtę manymai, kuriais suabejoti reiškia geriausiu atveju būti nesuprastam, o blogiausiu – būti ištremtam į intelektualinę, socialinę, politinę ar ekonominę dykumą.
Tarkime, suabejoti, kad žmogaus gyvybė yra iš principo svarbus klausimas, kad ir kokiame – viešojo ar privataus gyvenimo – kontekste jis iškyla, reiškia rizikuoti pasirodyti kaip pavojingam radikalui. Nes „taip jau priimta“, kad vieni klausimai yra laikomi svarbiais, o kiti, tokie, kaip ką valgyti pusryčiams, padedami į mažiau reikšmingų klausimų lentyną.
Foucault padeda pamatyti, kad šioji hierarchinė lentyna kažkada buvo sumeistrauta, kad būta laiko, kai svarbiausias klausimas, kuris šiandien suprantamas kaip vertas svarstyti visiems ir visada, buvo visai kitas.
Tačiau jei produkavimo, reikšmės ir dominavimo technikos yra istorinio susiklostymo rezultatas, tuomet ant kokio pagrindo laikosi jų veikimas? Ir čia Foucault pasiūlo idėją, kuri verčia nukreipti dėmesį nuo struktūrų prie individo.
Anot Foucault, esama dar vienos galios steigimo ir palaikymo technologijos rūšies – tai į save patį nukreipta technologija, savęs paties disciplinavimas, formavimas, palaikymas.
Anot Foucault, esama dar vienos galios steigimo ir palaikymo technologijos rūšies – tai į save patį nukreipta technologija, savęs paties disciplinavimas, formavimas, palaikymas. Nėra taip, kad asmeniui išoriškai ir prievartos būdu primetamas vienoks ar kitoks supratimas apie tai, kas, tarkime, yra laikytina šeima.
Veikiau yra taip, kad kasdienių praktikų ir veiksmų padedamas, asmuo valingai, bet ne visada sąmoningai, palaiko tąjį supratimą kaip savą. Technikų tam esama pačių įvairiausių: nuo dominuojančio atominės šeimos modelio vaikiškose pasakų knygelėse iki valstybinių-ekonominių mechanizmų, numatančių motinystės ir tėvystės atostogų sąlygas.
Kiekvienas iš šių aspektų prisideda prie tam tikro šeimos modelio supratimo, kuris ne šiaip tvyro viešojoje erdvėje ar politikų ginčuose, bet kiekvieno asmens yra integruojamas į savo supratimo visumą, tampa jo savasties dalimi.
Taigi pagrindinė politinė problema ir užduotis šiandien, remiantis Foucault, yra asmens politika.
Taigi pagrindinė politinė problema ir užduotis šiandien, remiantis Foucault, yra asmens politika. Kai atrandame, kad Aš su jo požiūrių visuma yra galios technologijų konstruojamas ir jų nuolat palaikomas, gali kilti alternatyvos siekis. Kitas kelias šiuo atveju neveda nei prie revoliucijos, nei prie galutinio išsivadavimo iš bet kokių politinių priklausomybių ir santykių.
Foucault mąstymas numato galimybę svarstyti ir steigti kitokias technologijas, kurios kurtų ir palaikytų kitokį Aš. Jei galios santykių neįmanoma išvengti, tuomet galbūt prasminga mėginti perskirstyti galios centrus?
Neatsakytas liko pradžioje iškeltas klausimas: kur ir kaip yra politika?
Foucault idėjos leidžia pamatyti, kad politika yra įvairių technikų palaikoma galia, kuri turi daug centrų ir raiškos būdų. O jei yra taip, tuomet politikos esama visur, o ypač ten, kur jaučiamasi toliausiai nuo jos pabėgus.
***
Į praeitį nuėjus George'o Soroso remtam Atviros Lietuvos fondui, ne vienas Lietuvos intelektualas, studentas, profesorius ir šiaip žingeidus žmogus pasigenda Lietuvos knygų lentynoje naujausių pasaulio filosofijos, politologijos, istorijos įžvalgų. 15min.lt su Vilniaus universiteto profesorių Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos, jų kolegų bei doktorantų pagalba bent fragmentiškai bando užpildyti šią spragą, pristatydami naują minties kelią brėžiančias knygas ir autorius.
