Pagrindiniai knygos veikėjai – tų grupių vadai, eiliniai liudytojai to, kas vyko tarp Talino ir Odesos esančioje didžiulėje teritorijoje, kurią 1941 m. per kelis vasaros mėnesius užėmė Vokietijos kariuomenė. Kaunas, Vilnius, Rokiškis, Jurbarkas ir visa Lietuva patenka į tą erdvę tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Geografiniu požiūriu ir pagal nužudytų žmonių skaičių mūsų šalis bendrame kontekste yra tik fragmentas, tačiau dėmesio jai nepagailėta. Platus žvilgsnis, nevaržomas nacionalinių rėmų, suteikia pasakojimui papildomos vertės.
Formaliai einsatzgrupės suburtos, siekiant puolančios vokiečių armijos užnugarį apsaugoti nuo partizanų, sabotuotojų ir šiaip „kenkėjų“. Tačiau turimi dokumentai rodo, kad svarbiausias jų tikslas – sunaikinti Rytų Europos žydus. Einsatzgrupių istoriją atskleidžia ne pats Rhodesas, o cituojami dokumentai. Pristatomos studijos autorius surinko, išanalizavo ir panaudojo daugybę reikšmingų šaltinių, kurie jam buvo prieinami. Skaitydamas nustebau, kad išlikusi didžiulė dokumentų gausa. Suprantama, šiandien tokios medžiagos surasta dar daugiau. Gaila, plačioji visuomenė apie tai mažai ką žino. Nors visi esame girdėję apie Niurnbergo tribunolą, bet, pasak Rhodeso, tūkstančiais to proceso puslapių menkai naudojasi net istorikai. Ne vien jis ragina tyrėjus atsiversti tas bylas.
