Kaip primena „The Daily Telegraph“, Išėjimo knygoje rašoma, kad Dievas pasiuntė Egiptui dešimt nelaimių už tai, kad faraonas atsisakė paleisti žydus iš vergijos. Nelaimių, arba Dievo rykščių, būta dešimt.
Iš pradžių Nilo vanduo virto krauju: „Mozė ir Aaronas darė, kaip Viešpats buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju. Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, – kraujas buvo visur Egipte.“
Kai faraono širdis nesuminkštėjo, Dievas pasiuntė antrąją rykštę – varles: „Jei atsisakai juos išleisti, – štai aš plaksiu visą tavo šalį varlėmis. Nilas knibždės nuo varlių, jos atšokuos į tavo rūmus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, į tavo pareigūnų ir tavo pavaldinių namus, į jų krosnis ir į jų dubenis duonai minkyti. Varlės šokinės ant tavęs, ant tavo pavaldinių ir ant tavo pareigūnų.“
Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augmeniją bei sutriuškino laukuose visus medžius. Trečioji rykštė, kurios sulaukė egiptiečiai, buvo uodai: „Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių.“
Ketvirtoji rykštė faraono šaliai smogė musėmis: „Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių.“
Kai ir tai neprivertė faraono paleisti žydus, Dievas pasiuntė penktąją Rykštę – galvijų marą: „Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraeliečių galvijų nė vienas nenugaišo. Faraonas pasiuntė pažiūrėti ir sužinojo, kad nė vienas izraeliečių galvijų nebuvo nugaišęs. Vis tiek faraono širdis liko kieta: tautai eiti neleido.“
Šeštoji Rykštė, kaip rašoma Išėjimo knygoje, buvo votys, kurios apniko žmones ir gyvulius: „Tada Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: „Pasisemkite kiekvienas po rieškučias suodžių iš krosnies. Mozė teberia jas į orą faraono akivaizdoje. Jos pavirs dulkelėmis virš Egipto žemės ir sukels pūliuojančias votis žmonėms ir gyvuliams visoje Egipto žemėje“. Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams.“
Ir tokia bausmė neįtikino faraono paleisti žydus. Tada egiptiečiams buvo smogta septintąja Rykšte – kruša: „Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir Viešpats pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. Viešpats lijo ledų kruša ant Egipto žemės. Kruša su nesiliaujama žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekad nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augmeniją bei sutriuškino laukuose visus medžius.“
Aštuntoji Rykštė, kuri buvo pasiųsta Egiptui, buvo skėriai: „Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę, – skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nebuvo buvę nei anksčiau, nei iš viso kada nors vėl bus. Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad pajuodo žemė. Jie surijo visą laukų augmeniją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose.“
Ir ši bausmė neprivertė Egipto faraoną nusižeminti, tad Dievas, pasak Biblijos, pasiuntė devintąją Rykštę – tamsą: „Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas negalėjo pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraeliečiai, buvo šviesu.“
Paskutinė, dešimtoji Rykštė, kuri kirto egiptiečiams buvo pirmagimių mirtis: „Taip kalbėjo Viešpats: Maždaug apie vidurnaktį aš pereisiu Egiptą. Egipto krašte mirs visi pirmagimiai, nuo faraono, sėdinčio savo soste, pirmagimio lig vergės, esančios prie girnų, pirmagimio, ir visi galvijų pirmagimiai. Tada visame Egipte pakils toks didelis klyksmas, kokio niekad dar nėra buvę nei kada nors bus. Bet izraeliečių net šuo neurgztelės nei ant žmogaus, nei ant gyvulio, kad žinotumėte, jog Viešpats daro skirtumą tarp Egipto ir Izraelio.“
Po dešimties Bausmių faraonas leido žydams palikti Egiptą ir jie, vedami Mozės, iškeliavo į Pažadėtąją žemę.
Mokslininkai mano, kad šio Biblijos pasakojimo pagrindu tapo visa serija gamtos kataklizmų, nuniokojusių Egiptą XIII amžiuje prieš Kristų. Staigių klimato pokyčių pėdsakų mokslininkai aptiko tyrinėdami stalagmitus Nilo deltos olose.
Mokslininkų nuomone, visas bėdas sukėlė neregėta sausra, dėl kurios Nilas nuseko, o jo srovė susilpnėjo. Purviname, lėtai tekančiame vandenyje smarkiai išplito dumbliai Oscillatoria rubenscens, kurie upę nudažė kraujo spalva.
Dėl dumblių gausos pasikeitus Nilo ekosistemai, ėmė neįtikėtinai sparčiai ir gausiai daugintis varlės, uodai ir musės. Tai savo ruožtu paskatino žaibišką infekcinių ligų plitimą, smarkiai išaugo žmonių ir gyvulių mirtingumas.
Ugnies krušą ir tamsą mokslininkai aiškina Santorino ugnikalnio išsiveržimu to paties pavadinimo saloje Viduržemio jūroje.
