Dauguma Europos tautų yra prisidėjusios prie Jungtinių Amerikos Valstijų tapatybės kūrimo – tiek fiziškai kolonizuodamos šią Žemės rutulio dalį, tiek platindamos jos kaip „išsvajotosios žemės“ įvaizdį. XIX–XX a. sandūros lietuvių emigrantai irgi savaip matė tolimąją Ameriką, bet dauguma jų istorijų ateities kartoms liko nežinomos. Kažkiek praskleisti tą nežinomybę, o tiksliau – ieškoti priėjimo prie žinojimo, buvo mano kelionės į JAV tikslas. Nors ne Kolumbo ar Amerigo Vespucci keliais iš Portugalijos, bet beveik tiesiogiai iš Vilniaus į Niujorką.
Pirmojo apsilankymo kitoje Atlanto vandenyno pusėje žavesys, žinoma, turėjo neįtikėtinai daug įtakos įspūdžiui ir savaip suvoktos patirties autentiškumui. Niekada nesvajojau nuvykti į JAV, nekūriau planų, ką ten norėsiu pamatyti pirmiausia, ir Niujorkas nebuvo itin trokštamų aplankyti miestų sąraše. Lankytinų objektų sąrašo nesudariau ir ten nuvykusi. Praleidusi mėnesį galbūt jau galėčiau imti tokį pildyti, bet štai – aš vėl gimtojoje Europoje. Įspūdžio aprašymas yra svarbus šiame tekste, tačiau tikrai ne pats svarbiausias: svarbesnė yra priežastis, kodėl keliavau į Niujorką ir ką ten stengiausi atrasti.
Taigi antrasis dėmuo – tai emigrantų patirtis. Ne tik kaip vienkartinis įvykis, bet ir kaip nuosekli daugybės patirčių istorija: įdomybių pilna mūsų tautos ir valstybės dalis, pamažu grįžtanti ir grąžinama į Lietuvą. Iš tiesų sunku ją atskirti nuo šiandienos diskursų apie emigraciją, tačiau – kad ir kaip banaliai tai skambėtų – iš esmės per šimtmetį niekas nepasikeitė. Tėvynės ilgesys, meilės ir sėkmės paieškos iš žmonių gyvenimų niekur nedingo, o noras save suvokti iki tavęs buvusių kartų apsuptyje stiprus kaip niekada. Ironiška, bet, atrodo, lietuvių istorinė sąmonė tampa vis sąmoningesnė, orientuota į gilesnius ir mažiau žinomus laikus. Tai, aišku, turėtų džiuginti šiuolaikybės antlaikiškumu besipiktinančius istorikus. Todėl pasakojimas bus ne tik apie sąmoningumo tradicijas, bet ir pastangas, kad tai nevirstų nesąmonėmis, – gyvą santykį su sava tauta ir įvairiomis jos tėvynėmis.
Apie seniausią ir iki šiol veikiančią lietuvių organizaciją sužinojau gana atsitiktinai. Vieno kolegos paprašyta pasidomėti, kaip galėtume šios organizacijos palikimą ir paveldą įtraukti į mokslinę aplinką ir plačiau paskleisti viešumoje. Paprasčiau tariant, Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) istorija man tapo tokiu pačiu atradimu, kaip ir asmeninės Amerikos atradimo istorija. Nuvykus į Niujorką, mano užduotis buvo padėti tvarkyti šios organizacijos archyvą ir biblioteką, taip pat ieškoti kelių, kaip SLA istoriją pateikti platesniame kontekste ir sudominti išeivijos tyrinėtojus.
„Šitas noras palikti užrašytais istorijoje musų tautiečių gyvenimo nusidavimus svetur pažadino mane, paėmus plunksną aprašyti nusidavimus musų garsios nunai organizacijos, Susivienijimo Lietuvių Amerikoje, kurio sunki gyvenimo kova jau ir dabar daugumui nėra žinoma. Šitie užrašai indomųs gali būti netik mums, užsienyje gyvenantiems lietuviams, bet ir tėvynėje likusiems musų broliams. Iš jų jie matys savo išėjūnų pastangas, ar apsileidimą ir klaidas ir pagal tai galės juos pagirti ar papeikti, podraug turėdami iš to sau pamoką“1, – tokiais žodžiais organizacijos istoriją, parašytą dar 1916 m., pradeda Tomas Amstramskas. Tačiau žodžiai puikiai tinka ir po daugiau nei šimto metų – bandant papasakoti kas ir kaip.
Pagrindiniai ir viešai prieinami faktai – tai, kad 1886 m. rugpjūčio 15 d. Jonas Šliūpas ir jo bendražygiai Shenandoah miestelyje įsteigė SLA kaip lietuvių šalpos draugijų susivienijimą, kuris turėjo rūpintis ir kultūriniais išeivių reikalais. Patyrusi kelis skilimus ir atkūrimus, savo aukso amžių ši organizacija išgyveno tarpukariu, bet tuo pačiu vardu veikia iki šiol. XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje tarp lietuvių ji buvo žinoma kaip draudimo bendrovė, tačiau neapleidusi ir spaudos darbo: laikraštis „Tėvynė“ Niujorke vis dar leidžiamas nuo tų pačių 1886 m. Per tiek metų SLA veikloje dalyvavo daugybė žmonių, šiai organizacijai priklausė ir tautininkai, ir liberalai, ir socialdemokratai. Kuopomis pagrįstos struktūros narių skaičius, veikiamas pasaulinių karų ir skirtingų emigracijos tempų iš Lietuvos, daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, 1955 m. SLA turėjo 11 948 narius, priklausančius 303 kuopoms, kurios veikė 22 valstijose, o 2007 m. jau tik 2246 narius. XIX–XX a. sandūroje narių buvę apie 100 000 – taigi tai buvo neabejotinai didžiausia lietuvius emigracijoje vienijusi organizacija iki modernios valstybės susikūrimo.
Šiandienę SLA veiklą būtų galima suskirstyti į tris kryptis: kultūros renginių organizavimas, SLA archyvo ir pastato saugojimas, lietuvių Niujorko bendruomenės telkimas. Tiesa, visos trys yra glaudžiai susijusios, nes aktyviausi dalyviai yra tie patys žmonės. Šios organizacijos biuras įsikūręs daktaro Jono Šliūpo 1907 m. pirktame name, Midtown Manhattano rajone, greta meno galerijomis garsaus Chelsea rajono, prie pat Centrinio pašto ir Pensilvanijos traukinių stoties. Nors pastatas neatrodo lygiai taip pat, kaip tuomet, kai prie jo fotografavosi žymūs lietuvių intelektualai, tačiau žadama, kad šių metų pavasarį bus imamasi jį restauruoti ir grąžinti XX a. pradžios išvaizdą. Šio namo rūsyje dabar yra saugomas SLA rankraščių, spaudos ir oficialių dokumentų archyvas bei dalis bibliotekos. Taip pat pastate veikia Susivienijimo raštinė ir galerija „307SLA Artspace“.
Žinoma, smagiausi lietuvių susibūrimai čia vyksta paskaitų, kviestinių svečių priėmimo ar Lietuvos valstybinių švenčių minėjimo proga, bet savanoriai renkasi kelis kartus per savaitę – tvarkyti archyvo ir administruoti įvairių kasdienių reikalų. Jie nepamiršta bendrauti tarpusavyje ir su greta esančio Lietuvių tautos fondo kolegomis, kurie įsikūrę tame pačiame antrame aukšte, virš galerijos.
Viešnagės metu, dirbdama prie knygų ir dokumentų rūšiavimo, galvojau, kas yra svarbiau: palikimo sutvarkymas, „įpaveldinimas“ (kaip santykinai galime vadinti istorikų mėgiamų senienų registravimą), tikrasis įpaveldinimas – Landmark, t.y. lankytino objekto statuso suteikimas pastatui, ar vis dėlto atminties perdavimas – iš pirmosios emigrantų kartos XIX a. pabaigoje per dipukus mūsų laikų Niujorko lietuviams. Naivu būtų tikėtis, kad kuris nors vienas segmentas galėtų egzistuoti be kitų: pastatas be žmonių, knygos be skaitytojų, lietuvybė be kultūrinės ir istorinės atminties ir, žinoma, šiuolaikybėje gyvenantis niujorkietis be savitos kultūrinės tapatybės. Ne kartą girdėjau, kad būtent lietuvybės, kaip bet kurios kitos tautos, savitumo turėjimas ir daro tave išskirtiniu Niujorke. Gyvas ir įtraukiantis kultūros puoselėjimas, kūrimas ir sklaida, ne muziejinis ir ne išmoktas patriotiškumas, o toks, koks jis yra dabar – daugiau nei šimtmetį savyje talpinantis, bet trokštantis nugyventi dar daugybę šimtmečių ateityje. Taigi gal „Didžiojo obuolio“ žavesys kaltas, kad niujorkinė dykuma nebesvilina šiuolaikinės lietuvės, artėjančios prie trisdešimties, o Škėmos skaitymas metro tampa gidu labiau po fizinį nei metafizinį Niujorką.
Bet grįžkime prie SLA misijos saugoti dokumentinį organizacijos palikimą. Keliems dešimtmečiams veiklai išsisklaidžius ir niekam nesidomėjus, šis lobynas iš tiesų tapo labai prastos būklės vieta ir tik dabartiniai entuziastai po truputį tvarko, atskleidžia, siūlo daug įdomių galimybių istorikui, sociologui, lietuvių kalbos tyrinėtojui. Šios organizacijos sukaupti dokumentai gali daug pasakyti apie lietuvių bendruomenės socialinę raidą, švietimą, materialinį būvį ir kultūrines užmačias. Tiesa, nors savanoriai nestokoja entuziazmo, pripažįsta, kad viskam sutvarkyti, sukatologuoti ir suskaitmeninti gali prireikti nei daug, nei mažai... apie dvidešimt metų?
Taigi turėčiau paklausti – kas kitas, po manęs? Kas leisis ieškoti ir leis sau patirti atradimo džiaugsmą? Į klausimą, kodėl to reikia, galėčiau atsakyti citata iš vėlesnės išeivijoje išleistos SLA istorijos su visa (savi)ironija (nežinia, ar planuota autoriaus): „Nors Susivienijimas visų Amerikos lietuvių ir nesuvienijo, bet, juos organizuojant, auklėjant ir į darbus pakeliant, kristalizavo visus didinguosius Amerikos lietuvių troškimus, visą gražųjį jų idealizmą. Be abejo, kartu atsispindėjo jame ir asmeninių, visuomeninių-tautinių silpnybių bei, bendrai, kultūrinių nepriteklių. Trumpai – Susivienijimo istorija tai visų Amerikos lietuvių sumažinta istorija. Tai lietuviško gyvenimo veidrodis“2.
1 Susivienijimo Lietuvių Amerikoje istorija: nuo 1886 iki 1915 metų, New York: Tėvynė, 1916, p. 3.
2 Vytautas Širvydas, Antanas Diržys, Algirdas M.Budreckis, Susivienijimo lietuvių Amerikoje 90-ties metų istorija ir jos santrauka anglų kalba, 1886–1976, New York: Susivienijimas lietuvių Amerikoje, 1976, p. 15.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“.
